Asta Simonaitienė
Žvarboką, bet labai ankstyvą kovo aštuntosios rytą Priespaudos aikštelėje mus pasitinka autobusas, kuris dardės į Estiją. Lengvas nustebimas, nes autobusas laukia mūsų, ne mes jo. Kadangi mūsų tik 27 keliautojai, o autobusas didelis, tai komfortiškai jame įsitaisome. Važiuojant kas snaudžia, kas šnekučiuojasi. Į priekį važiuojant visada jaučiamas pakilimas, juk laukia atokvėpis nuo darbų, rūpesčių.
Uosto aikštelėje pasilieka autobusas, o mes juoku ir gera nuotaika užpildome keltą, kuris plukdo į Kihnu salą. Atplaukus pasitinka šeimininkas Marko. Į jo džipuką su priekaba sutalpinami ne tik visų daiktai, bet ir 25 keliautojai. Tikrai pakeliui nepraradome dviejų, jie turbūt tiesiog nusprendė pasivaikščioti. Septintoji pagal dydį Estijos sala garsėja moteriškąja kultūra bei giliomis savo folkloro tradicijomis. Kaip tik turime galimybę ne tik interneto platybėse perskaityti, bet ir savomis akimis tai pamatyti, kadangi atvykstame kovo 8- osios vakarą. Nusiperkame bilietus į renginį ir smalsiai stebime, kaip tautiniais sijonais pasidabinusios moterys energingai sukasi šokių aikštelėje. Vėliau prisijungiame ir mes. Tiesa, kitądien sužinome, kad jų vakarėlis tęsėsi iki paryčių.
Mūsų vakarėlio pratęsimas Marko ir Merlės sodyboje, kurioje prieš tai apsigyvenome trims naktims. Vakaro pirtelė ir linksmybės kiekvienam pagal savąjį pajėgumą.
Ryte pilvus pamaloninam skaniais šeimininkų pusryčiais ir pasijuntam apdovanoti jų santūria estiška šypsena. Pasistiprinę iškeliaujame į žygį. Tikslas- apeiti vieną pusę salos.
Kita pusė paliekama sekmadieniui.
Žingsniuojame pajūriu, vėjelis išpučia visas mintis, darbai, rūpesčiai pasilieka kažkur už nugaros. Bent jau aš į salą jų nesivežiau. Kad nebūtų per daug gerai, Vadas veda ten, kur šansai išlikti sausomis kojomis vis mažėja. Bet ir važiavom gi ne parko takeliais ar trinkelėmis pasivaikščioti.
Tądien nuėjome 20 km.
Vakare vėl pirtis. Ačiū Raimondui už visus pirties ritualus.
Sekmadienis nuo pat ankstyvo ryto apdovanoja mus saule. Dėl to buvo palikta gražesnė salos pusė. Jokio vėjo, saulės spinduliai maloniai kutena veidą. Užlipę į švyturį grožimės vaizdais, Baltijos jūros didingumu. Eidami pajūriu niekur neskubam, gaudom kiekvieną malonią akimirką. Sugrįžę į miestelį apeiname bažnyčią. Ne keliais. Ji užrakinta, tai apžiūrime tik iš išorės. Vakare vėl pirtis, maistas. Ir linksmybės kiekvienam pagal poreikius ir nuotaiką. Kadangi sala moterų, tai paskutinį vakarą mūsų kambarys ir praleidžia moteriškoj draugijoj. Laikrodžio prieš akis nebuvo, telefonai kažkur ilsėjosi nuo mūsų, tai ir nepastebėjom, kaip bešokant mus „ištiko“ beveik rytas. Lenkiu dabar galvą prieš visus pakančius bendrakeleivius, kurie ryte mums vis tiek šypsojosi ir netgi sakė, kad susirūpino, kai mūsų kambary įsiviešpatavo tyla bei ramybė. Ketvirtą.
Ryte sodybos šeimininkas daiktus ir kojas tausojančius keliautojus nuvežė į uostą. Kiti pasinaudojo galimybe nutrepsėti savo paskutiniuosius žingsnius Kihnu saloje.
Plaukdami laivo denyje sugiedame Lietuvos himną. Kovo 11- oji svarbi mums kiekvienam.
Į salą grįžčiau. Visi lūkesčiai patenkinti su kaupu. Ačiū Vadui, kuris nepailsta su mumis vargti ir suteikia mums daugybę gerų emocijų. Ačiū visiems, kad nepaisant visų mūsų skirtingumų, kelionės metu tampam lyg to savaitgalio šeima, kur gali džiaugtis, gali pykti, gali kažkam patikti ar nepatikti, bet tavimi visada bus pasirūpinta ir neabejotinai pagalbos ranka ištiesta, jei to prireiks.
Iš viso saloje per dvi dienas nueiti 39 km.
