Rasa Vasiliauskienė
Pavasariškai saulėtas XXXIV Tėvynės pakraščių etapas: apie 50 km tarp Buivydžių ir Svitailiškės.
Dar vienas Tėvynės pakraščių etapas subūrė mūsų būrelį 50-ies kilometrų žygio atkarpai. Susitikome Nemenčinėje, ten pastrategavus gimė pats geriausias planas, kaip atrokuoti automobilius, kuriuos vežti į startą, kuriuos į finišą, kad baigus žygį visi iš karto galėtų pajudėti: kas tiesiai namo, kas į starto vietą link ten laukiančių automobilių.
Nuo Buivydžių kabančiuoju tiltu persikraustėme į kitą Neries krantą, o ten neilgai trukus apsistojome nakčiai pievoje ant Neries kranto. Tradiciškai: palapinių statymas, malkų paieška, laužo kūrimas, vakarojimas prie laužo… Ir jaukus užmigimas šiltame miegmaišyje.
Rytas išaušo saulėtas, laužas įsikūrė be didesnių problemų, greitai aplinkui pakvipo kava. O tada – pirmyn. Pagal planą laukė 30 km dienos atkarpa. Jau netrukus mus pasitiko kaimelis gana žinomu pavadinimu Prienai ir turtinga tenykštė parduotuvė. Kas alaus, kas ko gaivaus, Remigijus visus pavaišino ar tai čeburekais, ar tai beliašais. Kaip besivadino – buvo tikrai skanu, Ačiū Klajūnui.
Pasistiprinę traukiam tolyn. Pakeliui jau mažiau girdėti vietovių pavadinimai: Andriukėnai, Dalininkai (čia Dalius dalinosi savo sraigmenomis: rūkyta skumbre ir kavos likeriu), Gaspariškiai, Tebešpolis, Naujiniškė, Padvarninkai, Simanavas, Piorkos… Ties Akolionija pagal planą antroji nakvynės vieta. Randam jaukų ir gana sausą miškelį palapinių miestelio įkūrimui. Didžiulis privalumas – aplinkui begalybė malkų! Niekur nereikia eiti ieškoti. Suradai vietą palapinei, nurinkai joje šakas – ir jau gerą glėbį turi… Tik vanduo gretimame Skeimio ežere rudut rudutėlis. Jei geri arbatą, tai jokių arbatžolių nereikia, tik pasisaldinti pagal poreikį.
Bevakarodami prie laužo, pirmą kartą per šį žygio etapą sulaukėme pasieniečių dėmesio. Bet užtai 2 kartus! Matyt, juos priviliojo laužo šviesa.
Rytas vėl išaušo saulėtas, su šarma ant gretimo lauko… Tradicinis ryto šurmulys: kava, košė, daiktų pakavimasis ir vėl tolyn. Šiandien reikia pasiekti Svitailiškes, iki jų apie 20 km. Vincentavas, Jenarališkė, Žukiškė… Čia navigacija iš pagrindinio žvyrkelio ir apylankos nukreipia į tiesų ir gražų miško takelį- vienas malonumas tiek akims, tiek kojoms. Iki kol nepriėjome pelkės. O ten jau sukis kaip išmanai: kelmeliais, kupsteliais, sutrūnijusiais rąsteliais strikinėjom…Nežinau, ar kas sausomis kojimis iš jos ištrūko. Toliau Gelednė. Čia dar vienas draugiškas pabendravimas su pasieniečiais. Pasirodo, vieno iš jų tėtis per pastarąjį „Džambulą“ Adutiškyje susitikimo su vietine bendruomene metu mums akordeonu labai smagiai grojo. Papietavę nusukam link dar vieno kampo kirtimo. Čia jau didesnių ar šlapesnių nuotykių neištiko, sėkmingai pasiekėme dabar jau tik žemėlapyje likusio kaimelio Stanislavavo prieigas. Kitas kaimelis – Rūdabestis. Kažkodėl vyrukams daug linksmų asociacijų sukėlė tas pavadinimas. Nuo Rūdabesčio iki Svitailiškės, kur laukė mūsų automobiliai, jau visai ranka paduoti…
Taip praskriejo dar vienas Tėvynės pakraščių etapas… Truputį graudu darosi suvokus, kad iki galutinio tikslo vos 5 etapai liko… Na bet džiaugiamės čia ir dabar: puikus žygis, nuostabus oras, jau šeima tapę bendražygiai – ko daugiau reikia iki laimės?… Ačiū visiems už gerą laiką!
