Kristina Štarolienė
PAVASARIO LINKSMYBĖS!
XXXIV-tas etapas Tėvynės pakraščiais. Nu jau toks gražus, ramus ir saulėtas savaitgalis…
Taip jau išėjo, kad praeito mėnesio etapą teko praleisti, tad, įsivaizduokit, kaip lėkėm į šį savaitgalį. Kosėdami, nosių gleivinės išpurtusios, bet jau taip norėjom, kad viskas dzin…
Nu ir va, turim ką turim… 30 km šeštadienį sausuma, gražiais vaizdais, palei Nerį, miškais, keletas kalniukų, kurių statumą nustatė Sigutė, sakė 90 laipsnių kažkur. 20 km semadienį. Miškas, pelkių nedaug, Vilius klausia, užuodi kaip kvepia? Neužuodžiu nieko… Nosis nei pirmyn, nei atgal oro nepraleidžia. Tai ką mato akys, kompensuoja uoslės trūkumą. Šeštadienį, po 30km ropojimo, pasistatę palapines ir ruošdami vakarienę, sulaukiame pasieniečių, su automatais ant krūtinių, vizito. Labai mandagūs, geranoriški. Viskas būtų gerai, bet tas pasakymas, čia daug vilkų, nebijot? Vadas sako: NE! Vilkai žmonių nepuola. Vadas sako, vadas žino…
Užmiegam… nežinau kada, bet atsibundu. Ar tai šunys pjaunas, ar dar kas, bet, geriau įsiklausius, supratau, kad tokių garsų dar negirdėjus esu. Truputi pabijojau, bet, pagalvojau, kad gal palapinės neperkas, o tada atsiminiau, kad 3 mūsų bendražygiai miega 1000 žvaigždučių viešbuty, tai yra po atviru dangum, nes tingi palapines statyt. Tai juos vilkai pirmus suvalgys.
Sekmadienio rytas. Nieks nieko nesuvalgė. 4 iš 11 girdėjo vilkus. Pusryčiai,- ir vėl į kelią. Gražiais miškais, vilkų keliais link finišo. Kad per daug gerai nebūtų, tai susirandam pelkių. Susišlapinam kojas, dar paeinam kliursinčiais batais ir va! Finišas!
