Dalius Pranculis
XXXV-as Tėvynės pakraščių etapas. Jau 35 mėnesiai, kaip mūsų žygis „Tėvynės pakraščiais“ neduoda mums ramybės ir neleidžia apaugti pelėsiais ir kerpėmis nei kūnui, nei dvasiai. Jau esame rytų Lietuvoje, netoli Rimanto Krupicko Mokytojo Česlovo Kudabos Tėviškės erdvių. Šis „Tėvynės pakraščių“ etapas itin pasižymėjo bekelės akcentais, o kampų kirtimai per šlapius priemolingus laukus, skęstančius miškus, maloniai pasipainiojusias pelkes, buvo stiprus fizinių jėgų išbandymas. Nelengvas etapas, kaip kartais ir pats gyvenimas. Mus ir vėl džiugino romantiški vakarai prie laužo, pokalbiai, bendrystė, tradicinis knygos apie Rimantą skaitymas. Mus vienijo prie batų limpantys Tėvynės laukai, į batus besiveržiantys pelkių vandenys, po batais lėtai slenkantys metrai su kilometrais. Įdomūs pasienio kaimeliuose sutikti žmonės, miela su jais pasišnekučiuoti. Užkalbintai 83 metų baltarusių kilmės močiutei mus pamačius atskriejo mintis, kad karas prasidėjo… Kaip visada, maloniai pabendraujame su pasieniečiais, sužinome, kad kitame etape mūsų kažkur lauks meška su keturiais meškiukais. Medžiotojų ir pasienio kameros patvirtina šį faktą. Jau rezgam planus, kaip apsisaugosime, varpelius kabinsimės ir kitaip nuo savęs baidysimės. Jau nedrąsiai prabudinėjo pavasaris, lenda miškų ir laukų gėlės, sprogsta medžių pumpurai, jau įsibėgėja… Ir taip nukirstais kampais per savaitgalį nuo Svitailiškės kaimelio atėjome iki Kackonių kaimelio. Nei daug, nei mažai, sukapsėjo kažkur apie 50 kilometrų, kurie buvo slegiami su „namais ir rakandais“ ant pečių…
Žygis skirtas geografui Rimantui Krupickui atminti.
