Akvilė Abraitytė
Jubiliejinis 10-asis ir paskutinis, išskirtinis, tad laimingi tie, kurie op ir dar spėjo įšokt į nulekiantį traukinį (kaip sakoma š.. nelaukia), kuris beveik nesustodamas (laikinai buvo pristabdytas tik pandemijos) kursavo visą dešimtmetį!
Bet viskas nuo pradžių, pačių žygio ištakų. Iš kur gi tas skambus, keistokas žygio pavadinimas? Tiems, kas tūno nežinomybės tamsoj – čia Didžiasalio (kaimas Ignalinos raj) neformalus pavadinimas. Pirminiam žygio formate – vado atrinkti, iš anksto atidžai išfiltruoti (fiziškai ir psichiškai) kūneliai su pilna ekipiruote (miegmaišiais, užkandom ir užgėrom, svarbu pabrėžti nealkoholinėm, dopingui griežtai nea!!!) menamu traukiniu (pakinkius nuosavas kojas) vykdavo skirtingais maršrutais, bet galutinė stotelė visad Didžiasalis. Tarpinė stotelė – Guntauninkai, kur 5* medinėj trobelėj pas Dalių (vėliau KK keliautojų namuos), ant minkštų čiužinukų, įlindę miegmaišiuos sau parpdavo ištiesę kojas, kurios nuo sėdėjimo traukiny užtirpdavo, apsipūslėdavo, vakarienė – garuojantys Juzytės su meile pagaminti cepelinai, iš čia pat Lietuvos Sibire užaugintų bulvių. Ryte kelionė vėl tęsdavos, traukinys dardėdavo į visų be proto laukiamą finišą – alidę – skambiu pavadinimu „Snarglinė“, kur ištroškusių kūnų laukdavo prizas – putojantis šaltas alus, kaip sako daugkartiniai Džambulo dalyviai, kvalifikuoti alaus degustatoriai – 2 bokalų per mažai, 3 jau per daug…Bet prieš porą metų anapilin iškeliavo Snarglinės savininkas, ir ,,Kertam kampą“ pamėgta alidė buvo uždaryta. Tad jubiliejinis ,,Džambulas“ kardinaliai pakeitė formatą, numatyta traukinio judėjimo trajektorija – žiedas (hmm, galbūt, neatstiktinis atsitiktinumas, primenant jog kas turi pradžią, turi ir pabaigą…), šįkart numatyta tarpinė stotelė – Adutiškis.
ŠEŠTADIENIS. Ankstyvą miestiečiams rytmetį, saulei dar nepatekėjus,7val vietos laiku Džambulo kariai, jų iš viso buvo 13, buvo išrikiuoti perone t.y. KK keliautojų namelio prieangy, kur griežto konduktoriaus Daliaus, kad koks zuikis neįšoktų, buvo susodinti į vieną vagoną, ir pasiųsti Adutiškio kryptim. Traukinio mašinisto pareigos patikėtos ,,Kertam kampą“ senbuviui Remygučiui nuo Panevėžio. Mašinistui teko nelengva užduotis, ne tik naviguoti traukinį, kad skrietų tinkama linkme, bet ir klampojant per pusnynus minti kelią, palengvinant bendrakeleivių dalią. Taip pušku pušku per baltais sniego paklotais pasidabinusias laukymes, mažus kaimelius, kurių pirmasis kelyje – Černakiškė. Konduktorius išlydėdamas įspėjo Džambulo karius laikytis drauge, glaudžiai sėdėt vienam vagone, nes gali imt ir užpult vilkai. Su vilkais susijęs kaimo pavadinimas, kilęs iš juodosios žarnos reikšmės, nes praeityje ten nuolat siautėjantys vilkai gyvuliams „paleisdavo“ žarnas.
Sėkmingai įveikę šią pavojingą atkarpą, Džambulo kariai atsipalaidavo, išsiskirstė į mažesnes kuopeles, kur vieni įjungę aukštesnę pavarą, kiti neskubriai pasimėgaudami atvyko į pirmąjį sustojimo punktą, kur šiek tiek vėluodamas pasirodė ir vyšninis ,,Kertam kampą“ autobusiukas su palaikymo komanda. Džambulo kariai gavo pasistiprinti kaip pridera – karšta grikių koše ir desertu – arbata su sausainiais. Ir vėl į kelią!!!
Kam šnekučiuojantis su bendrakeleiviais, kam panirus į meditacinę tylą bac ir Adutiškis (įveikta 30km.). Čia mūsų jau svetingai laukė vietos bendruomenė, su prisistatymu, vaišėm ir gyvo garso koncertu! Beje verta paminėti, jog Guntauninkai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti būtent Adutiškio dėka, kai 1837m. Adutiškio valstiečiai užpuolė ir sumušė Guntauninkų valstiečius, atėmė daiktus ir šienaujamą pievą. Šįkart vizitas buvo abipusiškai draugiškas.
Po puotos ir linksmybių dalis Džambulo karių autobusiuku buvo išgabenti į Guntauninkus, padėt Juzytei prie cepelinų ruošos, drąsesniųjų kuopelė patraukė savom kojom likusią maršruto dalį. Kad Džambulo kariai stipriau pajaustų žiemą, iš dangaus buvo paleistos snaigės, įjungtas mažo pajėgumo vėjas ir pritemdytos šviesos…. Traukinio mašinistą Remygutį biškį pradėjo erzinti ėjimas ,,podiumu“ – siauroka sniego vėže, bet nebambėdamas, retkarčiais užmesdamas akį į telefono ekraną vis judėjo pirmyn. Laukymes keitė baltaskarių miškai, išbraidyti miško žvėrių, snaigės gulė už kaklo, ant veido, maloniai vėsindamos.
Išnirus iš už miško – taip laukti Guntauninkai, ir iš tolo šviečiantis KK keliautojų namelis. FINIŠAS. Palaikymo komandos sveikinimai, plojimai, cepelinų degustacija, vado dovanos Džambulo kariams už narsą, nyris kubilan, ištiestos kojos ir pašnekesiai.
Taip nugulė dar vienas „Kertam Kampą“ žygis prisiminų skrynelėn…
PS1: aprašyti vieno žmogaus patyrimai, pajautimai, galimai padailinti mažu fantazijos žiupsneliu, pasūdyti prakaito lašeliu, su juoko ir klegesio pabarstukais…
PS2: šokit į batus ir varykit į žygį, o ne kitų rašliavas skaitinėkit!! Kaip sako vadas ,,kuo blogiau, tuo geriau!!! „. Tad pirmyn!!! Foto Akvilės, Daliaus, Kęstučio ir Tado.
