Asta Simonaitienė
Kai lygumų šalies pačius aukščiausius kalnus
mes šturmavom,
Per sniegą bridom ir ledu bei vandeniu žygiavom.
Kai lijo, snigo, pūtė vėjas
šaltas, atšiaurus,
O laužo neįkūrė net keliautojas profesionalus.
Vasario antrąją dieną vėl su nekantrumu mindžikavome Priespaudos aikštelėje, belaukdami KK mikriuko, kuris veš mus žingsniuoti Tėvynės Pakraščiais. Jau trisdešimt trečiąjį kartą. Deja, vietoj mikriuko sulaukiame Daliaus skambučio, kad autobusiukui mūsų pasiekti nebepavyks, tai turime iki jo atvažiuoti patys. Garbingai jis vyriškų rankų paglostomas, perstumiant į kitą gatvės pusę, kur galima stovėti, ir pasilieka savaitgalį leisti Viršuliškėse. O mes trimis automobiliais devyniese lekiame iki Aukštojo kalno, kur yra mūsų šio žygio startas. Tradicinis įsikūrimas ir nakvynė.
Šeštadienio rytą pradedame nuo Aukštojo kalno apžvalgos bokšto, kur su gimtadieniu pasveikinama Rasa bei burbuliukais ir keksiukais pamaloninami pilvai prieš žygį. Be abejo, aplankome ir Juozapinės kalvą. Pasijaučiam tikrais alpinistais, nes per pusvalandį įkopiam į aukščiausius savo šalies kalnus .
Šis žygis mums ypatingai svarbus, nes R. Krupickas, kurio garbei mes einame, ir buvo Aukštojo kalno atradėjas. Beje, ir savo žygį būtent čia pradėjo.
Keliaujame pirmyn, oro sąlygos šįkart tikrai nelepina, o kilometrų laukia nemažai. Užsukame į Medininkų pilies kiemelį, tada judame link pasienio posto, kur nustebina dviračių turizmas. Pasirodo, sienos pėsčiomis kirsti negalima, o dviratis jau transportas. Tai daugybė jų palikta šalia degalinės ir vyksta ištisinis judėjimas jais. Užsukame prie Medininkų memorialo, tylos minute pagerbiame 1991 m. liepos 31 d. čia nužudytus septynis pasieniečius, apeiname tragediją menantį pasieniečių vagonėlį.
Keliaujame link Šumsko. Maloniai pabendraujame su pasieniečiais. Jie iš pradžių sunkiai supranta, kodėl mes taip keistai leidžiame savaitgalius. Bet, pasirodo, po to netgi nuvažiuoja į Šumsko Aibės parduotuvę ir įspėja pardavėją, kad turėtų po kiek laiko čia užklysti sušalusių keliautojų ir kad svetingai juos sutiktų. Vos įžengus pro duris mus sutinka nuostabioji Danuta, kuri spinduliuoja ypatinga šiluma ir gerumu. Parduotuvė turi kavos aparatą, galima įsigyti šiltų kibinų, bandelių. Jau vien tai didžiulis lobis tokią žvarbią dieną. Bet čia dar ne viskas. Mes jau džiaugėmės, kad šitomis gėrybėmis galėsime džiaugtis lietui merkiant pasislėpę po stogeliu šalia parduotuvės. Bet mūsų geradarė sako „ne ne, jus tuoj palydės iki Šumsko Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios, kurioj yra salė piligrimams. Ten šiltai ir papietausite“. Tokiuose žygiuose žmonių gerumas yra didžiausias varikliukas. Kaip kokie ponai šiltai įsitaisom, ant stalų greitai atsiranda užkandžių dėžutės. Pavalgę ir sušilę aplankome bažnyčią. Su atėjusia Danuta taip miela bendrauti, visai nesinori atsisveikinti. Tačiau suprantame, kad turime pasiekti numatytą nakvynės vietą. Juk šiltai ir maloniai sėdint ji neartėja. Po gerai praleisto laiko ir pamalonintų pilvų eiti kiek sunkiau, bet kitaip ir nebūna. Kilometrai sukasi vis lėčiau, kiek benueisi, lieka tie patys aštuoni. Tamsoj eiti dar sudėtingiau, nes einame ledu padengtu miško keliuku, virš kurio tyvuliuoja vanduo. Mano ciklopo elementai išsikrovę, tad vis prisigretinu prie ko nors. Sabina stengiasi pasidalinti savo ciklopo šviesos plotu, vis pakreipdama jį į mano pusę.
Beieškant nakvynės vietos mus sutinka palaidi sarginiai šunys, tad nenorėdami rizikuoti, stengiamės atitolti nuo jų kontroliuojamos teritorijos. Susirandame iš visų blogybių geriausią vietą, kur greituoju būdu išdygsta mūsų dar nuo praeitos nakties įmirkę namukai. Suprantu, kad mano ir miegmaišis šlapias. O čia mus ištinka dar vienas pirmasis kartas. Laužo tą vakarą įkurti nepavyksta, nors mūsų vyrai tikrai daug pastangų įdėjo. Kažkas vos rusena, bet degti neketina. Netikėtai šalia to mūsų bandomo užkurti laužo atsiranda mūsų pėdomis atėję pasieniečiai. Su jais pasikalbam, pasijuokiam, o atsisveikinę ir supratę, kad jau pakankamai vėlu, nusprendžiame laužo reikalus palikti ryto bandymui. Kas nori dar kiek pavakaroja, bet gana greitai visi sulenda į savo namelius.
Ryte kai kas jau nuo pat šešių nusprendė nepasiduoti ir nepalikti draugų be ryto kavos. Laužas užkurtas, Dalius samtuku prisemia gražiausių sniego rutuliukų, primenančių vaikystės Vilijos ledainę, ir, nors ir lėtai, bet šilto vandens mes turime. Papusryčiavę keliaujame tolyn. Praeiname daug kaimelių, kai kurių tik pavadinimai likę, o trobesio nėra nei vieno. Prieš žygį mano dėmesį labai patraukė vieno jų pavadinimas Veselucha. Ten dar stovėjo du ar trys namai. Vieno kieme net skalbiniai džiūvo.
Ir pagaliau apie pusę keturių pasiekiame savo šio etapo kelionės tikslą – Buivydžius I, kuriuose laukia vienas ten penktadienį paliktas automobilis. Į jį sėda dar du vairuotojai pasiimti prie Aukštojo paliktų savo automobilių, o mes 16.15 autobusu Buivydžiai – Nemenčinė – Vilnius važiuojame namo. Vairuotojas pasiūlo daiktus pasidėti į bagažinę, bet ten telpa tik Daliaus kuprinė. Mes su savosiomis į tą nediduką autobusėlį „susibraškinam“ vidun. Be mūsų ten vienas kitas keleivis. Sustojus Nemenčinėje vairuotojas pasako, kad kažkas atsitiko jo stabdžiams ir turime laukti kito autobuso. Atvažiavus kitam, vos mums įlipus, iš kažkur atsiranda ir ima lipti nemažai žmonių. Jie stebisi, iš kur šįkart tiek keleivių. Viena moterėlė sako „oho su kokiom tašėm“. O mes vos kvėpuoti per tas ant kelių pasidėtas „tašes“ galėjom, net juoktis sunku buvo. Taip smagiai ir pasiekėme Vilnių, visi susitikome kavinėje, kur draugiškai paminėjome cepelinų dieną juos godžiai suvalgydami.
Reziumuojant šis žygis buvo nelengvas ir tie nueiti 49,4 km buvo tikrai netrumpi.
Ačiū už visiems už nedingstantį humorą ir gerą emociją net tada, kai norėjosi namo išeit, nes iki Vilniaus buvo apie 30 km.
