Sabina Pranculienė
Kasmėnesinė rutina. Penktadienio vakaras. Vilnius. Priespaudos aikštė. Laukiam sulekiant ekipažų iš įvairiausių Lietuvos kampelių ir dumiam į „Tėvynės pakraščių“ žygį. Jau 32-ą kartą. Intensyviai pusto. Kai kurie gauna pranešimus telefonuose: jei turite galimybę – savaitgalį likite namuose. Net nesvarstome jos. Šį kartą judam netoli – iki Aukštojo kalvos Medininkų aukštumoje, kur paliekame tris automobilius. Siaučiant pūgai, mikriukas buksuoja per suneštus sniego liežuvius, juda, rodos, laukais bekele, lėtai, bet užtikrintai rieda pirmyn – Širvių kaimo link. Čia – šio etapo starto pradžia. Paliekame autobusiuką kaimo gale ir leidžiamės į naktį. Reikia išeiti iš kaimo, susirasti nakvynei vietą. Netrukus pasiekiame miškelį, šunų amsėjimas liko už nugarų, randame lygėlesnę vietą tarp medžių ir kuriamės. Užverda naktinis šurmulys: dygsta palapinės, treška nešamos laužui šakos, netrukus sumontuotoje laužavietėje šokteli ugnies liežuvėliai, kviečiantys susiburti arčiau. Per mėnesį spėjame vieni kitų išsiilgti, kalbų netrūksta, o ir proga yra – sveikiname Vilytę gruodžio mėnesį įstojus į „Auksinį klubą“, suprask, pradėjus šeštą dešimtį. Naktis žvarboka, -11 laipsnių šalčio, bet miškas saugo nuo vėjų gūsių. Tik gerokai nakčiai įsibėgėjus, lendame į palapines, supamės į šiltus miegmaišius ir bandome pailsėti prieš rytojų. O rytojus išaušta greitai. Tiksliau, dar prieblanda, kai pradedamas kurti laužas, verdamas vanduo (gerai, kad iš vakaro supylėme puodan, užšalo) kavai ir arbatai. Skubėti nėra kur. Kilometrų šiai dienai nedaug – 22. O aplink tokia graži žiemos pasaka, tad norisi mėgautis baltais vaizdais. O sterilūs vaizdai įsuka apmąstymų karuselę. Simboliška, jog keliaujame sausio 13-ą, dieną, kuri asocijuojasi su laisve. Rimantas Krupickas – kurio atminimui įamžinti ir skirti Tėvynės pakraščių žygiai – buvo didelis savo šalies patriotas, visomis įmanomomis anų laikų priemonėmis siekęs žodžio ir asmenybės teisių į laisvę, mokęs gimtojo krašto pažinimo, didaktiniais metodais skiepijęs patriotinius jausmus Lietuvai. Judam Aukštojo link – vietos, iš kur Dėstytojas pradėjo savo kelionę aplink Lietuvą, kurios idėją, turbūt, mums, Tėvynės pakraščių žygeiviams, lemta išpildyti. Aukštojo kalva svarbi dar ir tuo, kad Rimantas ją atrado, įteisino ir išgarsino kaip aukščiausią Lietuvos paviršiaus tašką. Mūsų keltąsa driekiasi nuo Širvių, per Laukelio kaimą, Antanavą, Jankūnus, Negibėnus, Kurmelionis, Duksius, Žaltūnus, Girdijauskus, Ūdronis, Tabariškes. Vakare randame nakvynės vietą už Ažubenio. Visuose Tėvynės pakraščių žygiuose nešamės knygą „Turiu eiti“, kiekviename žygyje skaitome iš jos ištraukas. Šio vakaro skaitiniams pasirenkame būtent šį Rimanto praeito etapo aprašą. Tik ėjo jis palei laikrodžio rodyklę. Ėjo tris dienas. Skaitome ir mintimis grįžtame į kiekvieną užrašytą atkarpėlę, dar kartą praeiname šios dienos trasa mintimis. Išraiškingai, vaizdžiai ir plačiai įspūdžiai suguldyti knygoje, žvelgiama geografo akimis, analizuojama, svarstoma, kompleksiškai vertinama. Tai, ką matėme ir patyrėme patys, lyginame su knygos aprašu, o tai sukuria kažkokią mistišką aurą, gal net keistumą, kad štai, tai, ką tik išgyvenome – suguldyta juodu ant balto 2009 – ųjų metų balandžio Rimanto kelionės dienoraštyje… Šios vietos pažįstamos man asmeniškai. Viena Jaunųjų geografų mokyklos vasaros stovykla R.Krupicko buvo organizuota šiose apylinkėse. Mes, jaunieji geografai, savaitę gyvenome palapinėse ir tyrinėjome apylinkes. Rimantas Krupickas mus nusivedė ir pas Aną Krepštul – vietinę šviesuolę, nuo gimimo neįgalią dailininkę. Praėjo daug metų, tačiau vaikystėje matytas Anos Krepštul namelio vaizdas su daugybe šviesių paveikslų atgimė atmintyje vos pasukus dailininkės vardu pavadinta gatve…
Antros dienos keltąsa veda per Berešiškes, Landžius, Juškus, Grabius, Dvarčius, Beną, Dainavą, Bajorus, Padvarionis, Alaburdiškes – iki Aukštojo kalvos. Sausis nepasikuklino, parodė savo rūstybę: eiti pučiant gūsingam vėjui ir ledinėms snaigėms kapojant veidą, nešant visą reikiamą mantą ant pečių nėra lengva fiziškai. Bet lengva dvasiškai. Gal, kad toks laikotarpis. Kad simboliška. O gal todėl, kad prisigalvojame atrakcijų, atrandam džiaugsmus paprastuose dalykuose. Nesuerzina medžiotojų iškviesti pasiėniečiai – kaip tik pasidžiaugiame pilietiškais gyventojais. Net vakare sustabdyti geram pusvalandžiui (pasieniečiai tradiciškai nežino, kas mes ir kur einame) kantriai mindžiukuojame šalia koncertinos, laukdami leidimo žygiuoti toliau… Aukštoją pasiekiame sutemus, į XXXII keltąsos žingsniamatį atmatuodami 42 kilometrus.
