Dalius Pranculis
Sveiki, sveiki, pirma žinia, po keturių mėnesių vasaros, atėjo ruduo! Net, sakyčiau, pagaliau atėjo ruduo, nes iš ritmo išsimušti niekam nėra gerai, taip pat ir gamtai, kuri pradeda nebesuprasti klimatinių viražų bei imasi kvailioti. Kai Naglis Šulija viešai pasakė, kad nusimato itin bjaurus šeštadienis, ar tai savaitgalis, pagalvojau, – nu, nu, patikrinsime. Į gamtinį „auditą“ iš pradžių susiruošė 13 keliautojų, tačiau vienai keliautojai „nurovė“ stogą ir šeštadienio vakarą jau tikrintojų padaugėjo iki 14 vienetų…
Penktadienio vakaras tradiciškas. Susibėgame iš įvairių Lietuvos kampelių, apsiglebėsčiuojame vieni kitus, ir bučkių nepagailime, ir šilumos vienas kitam paskleidžiame, ir šypsenomis bei juokeliais apsigaubiame. Nieko naujo ir kelyje. Tradiciškai sustabdo pasieniečiai, tačiau užtenka trumpai pasikalbėti ir ramiai atvykstame prie Jurgionių tvenkinio, buvusios siurblinės apleisto pastato, šalia Jundiliškių kaimelio. Dangus apsiniaukęs, kažką žada, bet mes susistatėme savo laikinus namelius, persivarėme vieną automobilį į žygio finišo vietą, užsikūrėme laužą ir laukiam Naglio Šulijos prognozių išsipildymo. Nesulaukę pagrūmojimų iš aukštai, susipažįstame su savo horoskopais, kurie tokie universalūs ir kartais juokingi, kad atrodo jie specialiai mums sukurti. Pasveikiname naujoką Leonidą. Žmogus prisižadėjo nueiti visus likusius ateities etapus, nors dar tik susipažins su mūsų žygio specifika, gal neišsigąs, o gal ir išsigąs, pamatysime. Ramus žmogus, atsinešė kėdutę į gamtą, primusą ir santūrią šypsenėlę. Vakaro pašnekesiai užsitęsė ilgokai, vietomis ir Naglio Šulijos draugai iš aukščiau saikingai papurkštaudavo, bet šeštadienio rytą nubudome sausi, bet jau po truputį supami oro gūsių arba iš vakarų šalies atvykusio pono vėjo. Įkalę kas kavos, kas arbatos, kas košės užpiltinės, susipakuojame ir ant kojų. Kadangi nakvojome porą kilometrų toliau nuo praėjusio etapo finišo vietos, pagrįžome ir darniai startavome į rytus. Maloniai apsidžiaugėme, kad stiprokas vėjas mūsų nugaras stūmė į priekį. Vietomis reikėdavo tik kojas dėlioti ir nesusvyruoti bei išlaikyti inerciją. Budi pasienis prie kelio, pasimojuojam, bet pareigūnai nelenda iš šiltos mašinos. Jiems tikriausiai sunkiai suprantamas mūsų blaškymasis, kai oro prognozės tik apie audrą rašo. Pirmasis mus sutikęs kaimas vadinasi Kužiai. Čia pirmą kartą pailsėjome ant Šalčykščios upės tilto. Gražus pavadinimas, net keturios raidės su varnelėmis. Žygiuodami per kaimą, nepraleidome progos paragauti vietinių prikritusių obuolių. Grikių laukai ribodamiesi su valstybės sienos tvora suformuoja įdomų spalvų kontrastą. Prasiplėšo dangus. Debesų garbanos maišosi su Saulės spinduliais. Darosi net karštoka, nors vėjas tai toks elegantiškai stiprokas, bet tvoja ne į nosį. Iš žvyrkelio pasukame į mažesnės reikšmės keliuką, kuris veda per miškelį, žemės ūkio išnaudojamus laukus. Įsimušame į Kaniūkų kaimą, kurio autobusų stotelėje mus ištiko ankstyvūs pietūs. Kirtome tiltą per Šalčios upę ir pasukome į Pašalčio kaimelį. Savotiškai egzotiškai Pašalčio kaimelio šoną „puošia“ aukšta valstybinės sienos tvora. Stebina tai, kad kuo arčiau sienos įsikūrę gyvenamieji namai, tuo labiau kvepia prabanga. Nutolsti nuo sienos prabranga po truputį išnyksta. Toks dėsningumas buvo dažnai pastebimas šio etapo žygio metu. Dar šalies pakraščius puošia prabangūs automobiliai, dažniausiai su „paturbintais“ valstybiniais numeriais. Tikriausiai tai prekybos su kaimynine šalimi rezultatas. Sunku kitaip paaiškinti, nes sunkiai įsivaizduojama, kaip tokiuose kampeliuose išeina taip prabangiai gyventi. Apsukrūs žmogeliai. Pagaliau užplaukia toks vandeningas debesėlis, kuris melžiamas vėjuo šuorų stiprokai praskalavo mūsų nugarinę kūno pusę – blauzdas, kuprines ir alkūnes. Kai kam per kelnių klešnes vandenėlis ėmė per kulnus sunktis į batus. Įpuolus į miško keliuką vėjo ir lietaus „impregnantas“ susilpnino savo darbą, o netrukus vėl pasirodė Saulės, kad ir nukirptos kasos. Išlendant iš miško ištiko poilsiukas. Šalia dar viena prabangi sodyba su dviem galingais džipais. Iš miško išlenda toks keistas pusiau džipo, pusiau keturračio hibridas. Dėdė su juodais akiniais užkalbina, ar turime leidimus. Taip, turime. Su nuostaba veide savo neįprasto modelio aparatą pakreipė į prabangųjį kiemą. Pasitinka Tribonių kaimas. Kertame žuvininkystės tvenkinių teritoriją. Sužinome, kad kaime yra parduotuvė, užsukame. Iš vietinių čia kai kas kalba nedrąsiai lietuviškai, kai kas – tik rusiškai. Nežinau, kaip kitiems, bet šį kartą toks nepaaiškinamas svetimumo, ar šaltumo jausmas sklinda iš aplinkos. Tikrai nieko blogo jie nesako, tačiau vandens ir obuolių nepasiūlė, mūsų žygio tikslais nepasidomėjo, jausmas, kad esame svetimi. Mes dažnai mojuojame automobiliams su kuriais prasilenkiame iš priekio. Dažniausiai mums papypsi arba atmojuoja. Šį kartą vienas mūsų bendražygis, kuris ėjo nešinas Ukrainos vėliavą, iš pralekiančio autobusiuko išvydo nepadorų gestą. Va taip jautriai ir gyvenam. Kraštas daugiausiai apgyvendintas lenkų ir gudų tautybės žmonių. Per dešimtmečius, o gal ir šimtmečius susiformavo savotiškas tautų kokteiliukas. Dažnai matome išpuoštus kryžius. Dievobaimingi krašto žmonės. Nėra itin bjaurus oras. Vienaip matosi pro langą, kitaip jaučiasi, kai ilgai esi lauke. Ta orų kaita ir nuolatiniai virsmai žygiuojant sukelia savotišką euforiją. Debesys, Saulė, lietus, vėjas, kruša, besikeičiantys tarsi subtitrai tarp įvairiais augalais apsodintų laukų, siūbuojančių miškų ir klampių dirvonų, labai žaviai maišosi ir praturtina mūsų matymus. Visiškai nešalta jeigu Tu eini. Visada galima reguliuotis, tiek rūbais, tiek judėjimo intensyvumu, tiek pasirinkdamas užuovėjas poilsio metu. Nereikia bijoti tų vadinamų bjaurių orų, ar ne taip gerbiamas Nagli? Įsibedame į tarptautinį kelią, kuris vis dar jungia mūsų šalį su Baltarusija. Sunkiasvorių eilė, atrodo, nejuda, čia aplinkos gyvenimas tarsi į sąstingį papuolęs. Kertam kelią, kuris veda į Lydą. Dar vienas malonus kirtimas, šį kartą per mišką, išlendame prie pat valstybės sienos apsaugos tvoros, netoli Milvydų kaimo. Tolumoje už kelių kilometrų matosi Šalčininkų miesto bokštai arba aukštesni pastatai. Už Milvydų turime ieškoti savo nakvynės vietos. Kertame tiltą, pro kurį lenda Šalčios upeliukas ir stojame žvalgybai. Šalčia prasideda netoli Šalčininkų. Ji pro Milvydus nuteka į Baltarusiją, po to sugrįžta ir vėl įlenda į Lietuvos teritoriją, galiausiai įtekėdama į Merkį. Nakvynės vietos paieškos vyksta nelengvai. Visur žolynai, kupstynai, šlapynės ir akių neužkabina lygesnės vietelės. Tik tolokai pasivaikščiojus su Remigijumi užtinkame idealią vietą jauname pušynėlyje, kuris gerai apsaugo nuo vis dar besismarkaujančio vėjo. Lygios vietos palapinėms statyti yra daug, sausų malkų pilna, vanduo šalia, visi trys svarbiausi kriterijai sukrito puikiai. Neužilgo užverda namelių „statybos“, vanduo ant laužo ir aktyvus keliautojiškas gyvenimas. Atvyksta Asta su lauktuvėmis ir gyvenimas gamtoje tampa pilnai prisotintas iki viršutinės linijos. Pokalbiai, skaitiniai iš knygos „Turiu eiti“, juokai ir kiti džiaugsmai užpildė ir permušė kažkiek prislopusį vėją, o kai kam ir saugiklius. Po truputį subyrėjome ilsėtis, ideali nakvynės vieta leido puikiai atgauti jėgas. Šiandien buvo nueita beveik 25 kilometrai. Greitai išaušo rytas, toks vėsokas, rodo +4, bet kažkas įtarinėja buvusią šalną. Vytenis anksčiausiai atsikėlęs užvirė vandens, po to gaminome eksperimentinę ryžių košę su mėsa ir grūzdais, kuri, panašu, gavosi tobulai. Panašu, kad Andriaus pririnkti ir paruošti grybai šiemet natūraliai nurauti buvo ragaujami paskutinį kartą. Tiesa, įsivaizdavome, kad valgėme pirmos kategorijos grybus, tačiau Asta po žygio sugadino mūsų įsivaizdavimus ir nuleido iki ketvirtos kategorijos. Vistiek labai skanu buvo. Supratome, kad išaugus mūsų keliautojų būrio skaitlingumui, kitam kartui teks vilktis didesnį puodą. Žygio startas ir mes kelyje. Giedra, spigina saulė, vis sunku patikėti, kad diena gali būti kitokia. Tik įsibėgėjome, išlendant iš miško į mūsų būrio uodegą įsikimba pasienietis nešinas automatu. Pamato mus tarsi naujus, paprašo palaukti atvykstančio kito ekipažo su vyresniuoju. Susitikimas, kaip įprasta, baigiasi draugiškais pabendravimais bei pašmaikštavimais. Vyresnysis mus sudomino žinia, kad priekyje bus kaimas Sakalinė, kurį praktiškai pusiau yra padalinusi valstybinės sienos tvora. Būtume kaimą praėję šone, dabar nutarėme aplankyti ir tai pamatyti. Kertam kampą pro nedidelį Raudonbalio kaimelį per žavingą įvairių kultūrų lauką. Čia auga mišinys – rapsai, aliejiniai ridikai ir grikiai. Bendražygis ūkininkas Vilius paaiškino, kad jie būna paskui nupjaunami ir paliekami, kad žemę patręštų. Po to mes įšokome į klampų dirvoną. Po to jau žygiavome ražienomis. Neužilgo nuo Ūtos kaimelio įšokome į platų ir tarkavotą žvyrkelį. Ta vaivorykštinė kelio dangos kaita savotiškai žavi ir neleidžia įsismelkti nuoboduliui. Užsukome į paminėtą Sakalinės kaimą, tikrai keistai atrodo, kai vienoje tvoros pusėje ir kitoje tvoros pusėje išsidėstę namai. Toks sakyčiau keistas atvejis šiais laikais, kai kaimas padalinamas pusiau. Iš pareigūno kalbos supratau, kad Lietuvos pusėje kaimas gyvenamas, o iš Baltarusijos negyvenamas. Tikrai keista. Sakalinės kaime papietavome ir pasukome šiaurės kryptimi. Įsismarkavęs vėjas šį kartą iš šono mus nešė į kitą šoną. Svyravome lyg kauštelėję po gero baliaus ar iš šokių grįždami. Paėjus buvo nuspręsta pasistengti kuo daugiau artėjančio asfalto išvengti, todėl kirtom kampą į mišką. Miške po tokio veržlaus vėjo atrodė pakankamai tyku. Po atokvėpio kertam kampą toliau, už laukymėlės kelią pastoja vandeningas ir platokas griovelis. Kiek pašmirinėjus pakrantėje, buvo nuspręsta statyti vietinio pobūdžio liaudišką tiltelį. Šiek tiek pasisaugodami persikėlėme į miško glėbį. Neužilgo priverstinis sustojimas siekiant susikurti apsauginę dangą ant kūnelio ir kuprinės nuo artėjančio lietaus. Prognozės šią bangą užmatė. Pradėjo ne lyti, bet kruša plakti. Miškas šiek tiek prisaugojo, bet medžių ošimas toks nejaukus išpuolė. Kažkas burbtelėjo, kad nežiūrėkite į viršų. Banga kaip atėjo, taip ir praėjo, o nukirtus kampą ir įšokus į keliuką, orai visai nurimo. Liko maždaug 3 kilometrų asfaltuotas kelias. Prieiname bene siauriausią Dieveniškių apendicito kakliuką, kur šnektelime su Širvių pasienio atramos punktą kontroliuojančiu pasieniečiu. Stabdomi ir tikrinami visi iš Dieveniškių anklavo išvažiuojantys automobiliai. Tai pastovus punktas, kuris dirba visą parą. Beliko įjungti autopilotą ir asfaltu pasiekti galutinę Tėvynės pakraščių etapo finišo vietą, Stakų kaimą. Antrą dieną nupėdinome 16 kilometrų ir bendroje sumoje savaitgalį išmatavome 41 kilometro ilgio keltąsą. Labai laukiam kito, jubiliejinio, XXX etapo, kuris vingiuos unikaliaus Dieveniškių anklavo paribiais.
Žygis skirtas geografo Rimanto Krupicko atminimui.
