Asta Simonaitienė
Kai vėjo gūsiai stumia mus pirmyn,
O akys nejučiom kyla vis aukštyn,
Kad pamatyti ypatingą debesėlių grožį.
Joks vėjas, šaltis ar smarkus lietus,
Brūzgynai, pelkės ar niūrus dangus
Nepajėgia gerų emocijų užgožti.
XXIX- asis žygio, skirto keliautojo ir geografo R. Krupicko atminimui, Tėvynės pakraščiais etapas. Jundiliškės- Stakai. Dėl asmeninių aplinkybių neplanavau, tačiau viduje vis kirbėjo. Pavyko prie trylikos žygeivių prisijungti šeštadienį vakare. Kad skaičius būtų gražesnis. Ir dar tiesiai prie garuojančios sriubytės puodo. Antrąkart gyvenime valgiau burokėlius. Pirmas kartas buvo Jobanachirio šaltibarščiai. Gamtoje maisto skonis visada kitas.
Po skanios vakarienės prie spragsinčio laužo klausomės visad taip laukiamų ir tradicinių Daliaus skaitinių iš R. Krupicko knygos „Turiu eiti“.
Laužo šiluma ir grožis išveja iš galvos paskutines mintis ir kojos pačios nuveda link palapinės. Kol dar kažkas ten svečiuojasi, aš jau pajuntu, kad grimztu į malonų miegelį.
Sekmadienis išaušta visai gražus. Neįprastas rytinis Vytenio pažadinimas iš miegų (tik pamiršau, ką jis ten sakė), ryto kam kava, kam arbata, sotūs ir skanūs pusryčiai su turbūt jau paskutiniais šio sezono grybais. Ačiū Andriui, kuris ne tik pririnko, bet iš vakaro nuvalė bei išvirė.
Kuprinės vėl ant pečių ir pasileidžiam pirmyn. Oras vis mainėsi, saulę keitė lietus, net ir snaigių į delnus nusileido. Pasieniečiai draugiški, nors ir su automatu iš mašinos lipa. Pasitikslina, ar visi kalbam lietuviškai, ar turim dokumentus. Pataria aplankyti Sakalinės kaimą, kurį siena dalija į dvi dalis. Be abejo, pasinaudojam tokia galimybe. Pasižvalgę ir sugrįžę vėl čiumpam kuprines ir keliaujame tolyn. Dalius pasiūlo kirsti kampą. Žinoma, kad vienbalsiai sutinkame, nes nuotykiai ir pasikeitęs reljefas visada gerai. Pasitinka pirmoji kliūtis- upeliukas. Tačiau mūsų vyrams juokų darbas greitai suorganizuoti tiltuką. Net ir užtvankų statyme jau galėtų su bebrais lenktyniauti. Vos persikėlus ir įėjus į mišką, sukyla didžiulis vėjas, ima ne tik lyti, bet ir snigti. Medžiai siūbuoja, tad į jų viršūnes jau nebekeliu akių. Tačiau kampo kirtimas buvo tobulas, išeinam tiesiai į kelią, kuriuo netrukus pasiekiam pasienio postą. Pradžia Lietuvos „apendicito“. Nors įvažiuojančių link Dieveniškių netikrina, tik išvažiuojančius, tačiau mumis šiek tiek susidomi. Ne kasdien gi tokie keistuoliai su didžiausiomis kuprinėmis praeina. Trumpam atsisveikinam, nes žinom, kad dar susitiksim, tik jau ne pėsčiomis, o išvažiuojant KK mikriuku. To savaitgalio finišas- Stakų autobusų stotelė. Po mėnesio vėl čia apsilankysim. Į skaičiukų sąrašą įkrenta 40 km. Nors mano nueita tik 16, tačiau važiavau namo laiminga, kad pavyko nors tiek. Nes išsiruošiau spontaniškai ir per rekordiškai trumpą laiką.
