Asta Simonaitienė
Ilgai lauktieji Slovakijos Tatrai. Spalio 28- ąją dieną žydrai žaliasis Pupabusas palieka Priespaudos aikštelę. Pakely dar pasipildo keleiviais ir neria pro kaimyninę Lenkiją. Daug šurmulio, įvairių diapazonų juoko, stiklinėlių žvangėjimo, dešryčių kvapų autobuse ir tradicinis degalinių lankymas. Žavujį Štrbske Pleso miestuką pasiekiame ankstyvą rytą. Persirengiam, paliekam pliką Pupabuso bagažinę, tačiau ženkliai pasunkėjusius pečius ir patraukiam pirmyn į Popradske Pleso. Rudeninės spalvos ir gamtos grožis ragina neskubėti. Akiai mieli vaizdai vis skatina iš kišenės traukti telefoną. Atvykę pasidedam daiktus ir patraukiame gėrėtis užburiančiais ir magiškais kalnų vaizdais. Kas su grupe, kas savarankiškai, visiška laisvė, atsipalaidavimas, ramybė ir sulėtėjęs gyvenimo tempas.
Vakare slovakiškas maistas, šaltas alus ir unikalus trijų muzikantų koncertas. Andrius Zalieska, Gytis Ambrazevičius ir Martynas Nugaras apdovanoja mus pačiomis geriausiomis emocijomis bei maloniu relaksu prieš miegą. Tiesa, kai kurie po koncerto dar skirstytis neskuba ir kažkas pasiūlo aplankyti simbolines kapinaites kalnuose žuvusiems. Lankytos jos ne kartą. Pačios kapinaitės stipriausiąjį įspūdį palieka pirmąjį kartą. Tačiau šis buvo ypatingas. Upeliukui šniokščiant visi draugiškai apsikabinę pasakom po gražų palinkėjimą. Visi unikalūs, o vakaro sutemose ir kalnų apsupty tai palieka dar gilesnį įspūdį. Prie koplytėlės uždegam žvakutes, pagerbiam tylos minute žuvusius bei mirusius. Daliui pasiūlius ir padarius pradžią, norintys pasidalina prisiminimais apie Amžinybėn iškeliavusius savo brangiausius žmones- Mamas. Ta kalnų tyla ir jautrūs žodžiai abejingų nepalieka. Visi skendi savo mintyse. Tą akimirką suvokiau patį didžiausią ir neįkainojamą stebuklą. Aš ją turiu, galiu būti kartu, galiu šviesoj, galiu tamsoj, galiu prie žvakių, o galiu ir be žvakių kalbėtis, džiaugtis ar liūdėti bei tylėti kartu.
Savaitės pradžios rytas išaušta puikus. Pusryčiai ir diena šturmavimui kiekvienam savojo kalno. Pagal norus, pagal galimybes.
Vakare vėl koncertas. Paskutinė daina vis tampa dar ne paskutine. Norėjosi, kad koncertas niekada nesibaigtų.
Antradienio rytas jau pasitinka su gaiviu lietučiu. Pusryčiai, kuprinės ant pečių ir pajudam link autobuso. Pupabuse pasidedam daiktus ir išsiskirstome kas kur. Kas prie krioklio, kas keltuvu į kalną, kas pėsčiomis. Mūsų devynių žmonių grupelė patraukia link geležinkelio stotelės ir pasiblaškę bei apsisprendę išbilda į Stary Smokovec miestuką. Traukinukas važiuoja lėtai, mėgaujamės vaizdais pro langą. Išlipę pasivaikštom, ilgokai neapsisprendžiam su pasirinkimu, ar dėl naujo vaizdo akims skriaudžiame pavargusias kojas, ar ramiai neskubėdami lepinam slovakiška virtuve pilvus, nuplaudami putojančiu alumi.
Dauguma už antrąjį variantą. Tik Remigijus lieka kiek nusivylęs, bet ko nepadarysi dėl kolektyvo. Sugrįžus į Štrbske Pleso mus sutinka tamsa ir lietus bei laukiantis mus išgabenti namo autobusas.
Ačiū visiems bendrakeleiviams. Iki kitų kartų.
