Vaida Langaitė, Inga Girnienė
KK sąšaukos „Nei Lietuva, nei Gudija“ pėstininkų metodinės grupelės ataskaita
Kronikos Vaidos žodžiais
Pirma pėsčiųjų frakcijos diena 04.29
Šeštadienį kumpelius pramankštinus Rasos vedamoje rytinėje mankštoje, 2 žygeivės (Inga, Vaida) + 3 žygūnai (Artūras, Gintaras ir Remigijus) ruošiasi išjudėti. Pasitikrina ar vandens atsargomis pasirūpinta, ar asmens dokumentai saugiai paslėpti kišenėse – mažu ką, gal eisim eisim ir kokią Gudijos sieną kirsim netyčia. Vadu paskiriamas Remigijus Klajūnas, kurio slapyvardis naujokėms žygeivėms kelia nerimą – tai kiek čia reiks klajoti??? Iš vakaro prisiklausėm istorijų apie Džambulo kilometrus, bandom derėtis: tai gal užteks šiandien kokių max 20km. Prasieinam elegantiškai ir sugrįšim į Guntauninkus išdidžiai iškėlę galvas, kad ne paskutiniai pareinam. Aha, svajojo jos (Inga ir Vaida) eiti elegantiškai….
Tiesa, buvo tos ‚elegancijos‘ ir grožėtis gamta nieks nekliudė: saulė šviečia, paukščiukai ulba, augalija bunda…ir kur buvus, kur nebuvus gegutė užkukuoja. Pasirodo, kai kuriems šiais metais pirmą kartą, o prietarai lieka prietarais – čiupt už kišenių, ten tuštuma, tik kažkas kreditinę kortelę užčiuopė…..
Štai ir pirmuosius 2 bunkerius prieinam, Remigijus pasakoja I pasaulinio karo istorijas, netoliese ėjusią fronto liniją, geležinkelio likučius. Prisėdam, pailsinam kojas ir toliau. Štai ir trečiasis bunkeris šmėžuoja tolėliau. Ir sakmę apie ten apsigyvenusį šikšnosparnį porina Remigijus. Inga ir Vaida eina ieškot to naktinio žinduolio – smalsu pamatyt. Ir išgirsta, ir išsigąsta, ir kvykteli. Tik ne šikšnosparnis ten buvo, o Remigijus keistus šaižius garsus sumąstė bunkeryje leisti…
Vadui pabodo nuobodžiai miško keliais keliaut ir jis nutarė, kad reik ekstrymo, ir gavo pėstininkai tų aštrių pojūčių pelkėje. Ir kai vadui neva galva apsisuko, anas liepė nepatyrusiems jį išvesti į kelią, nežengiant žingsnio atgal ir be žvalgymosi į išmaniuosius. Va čia turiu pagirti nepatyrusiuosius: pasimetimo nebuvo, vietoje netrypčiojom, damos ašarų neliejo; ėjom ėjom gal kokį ratelį bereikalingą apsukom, bet į laukymę išėjom!
Remigijus nusprendė, kad mes verti prizo ir pamatyti tokį grožį turim visi – tai kelių etno sodybų kaimukas Senoji Katinautiškė: nuostabaus jaukumo namukai šiaudiniais stogais, šulinys su svirtimi, šalia tekanti Svyla, mažutėlės kelių šeimų kapinaitės.
O toliau ir vieškeliu pažingsniavom, ir laukais, ir tolumoje pamatę būrį paukščių pasiginčyjom gulbės tai ar gandrai, o ir gyvūnų pėdsakus užmatę diskutavom apie vietinę fauną.
Laikas neprailgo, kai kompanija smagi, akys vaizdais gėrėjosi, ausys garsus gaudė, tiesa pakrikštyti buvom – kojom šlapiom grįžom Pirmieji (kaip ir buvom numatę), nepasiekę 20km ribos, bet išmaniuosiuose bebro be uodegos trajektoriją išraižę ir tiesiai į karštą kubilą aptarti dienos ispūdžių.
Kronikos Ingos žodžiais
Antra pėsčiųjų frakcijos diena 04.30
Po pirmos dienos gausybės veiklų ir pramogų, saldaus it kūdikio miego, rytinės mankštos ir gardžios pusrytinės kopūstienės, sąšaukos dalyviai rinkosi aptarti maršrutų ir stebėti gamtos ženklų, o gal gi prognozės klaidingos ir lietaus nebus, o jei ir bus, pėsčiųjų frakcija pakilios nuotaikos. Dalius pamoja ranka, linkėdamas sugrįžtiJ
Kompaniją papildo Žemyna ir Leonidas, visi puikiai nusiteikę, tad nusipurtę nuo batų praeitos dienos žygio dulkes, patraukėme dar vienam nuotykiui. Pėsčiųjų vadas Remigijus ištikimas netikėtumams, tad monotonijos nebus. Pražingsniavę žvyrkeliu, pasukome į miško platybes. O čia ir lietus užklupo, įdomybės prasideda… Miškas tankus ir šlapias, kojos sminga į pelkėtas samanas. Susiraizgiusios medžių šakos, diktuoja maršrutą. Remigijus žingsniuoja pirmas, kaip ir priklauso Vadui, rodydamas kryptį likusiems žygeiviams. Susikaupę, bandome nuspėti, kur trauksime toliau…vis pašmaikštaudami, skambiu juoku praskiesdami miško tylą. Kelis upelius tenka kirsti rąstais, kojos slysta, bet kiekvienas išbando balanso asanas. Vyrai galantiškai tiesia rankas moteriškiems kūneliams. Su tokiais bendražygiais, jokios kliūtys nebaisios.
Stabtelėję ir pasistiprinę kuprinės turiniu, prieiname neaprėpiamo dydžio dirvonų lauką. Jei norime sutrumpinti atkarpą, teks eiti išvagotais dirvonais. Permirkę batai, aplimpa smėliu ir neaiškios kilmės nekvepiančiais šiaudais. Dar papildomas svoris, jaučiamės kaip kardio treniruotėje. Priėję kelią, traukiame link Rasčiūnų, senos trobos palydi mus link Guntauninkų. Apleista, didžiulė ferma signalizuoja, kad artėja žygio pabaiga. Sielos atgyja, nes priešaky sodybos malonumai ir daug besišypsančių kūnelių.
Atskira padėka Gintarui už tokias gražias nuotraukas.
