Dalius Pranculis
Štai ir visu svoriu pavasaris pūstelėjo, gamta žadinasi, salotinė žaluma Saulės spinduliuose maudosi, mūsų batai nekantriai trypčioja ir laukia Tėvynės pakraščių XXIV etapo pradžios. Penktadienio vakarą po savų darbų ir iš visų Lietuvos kampų sugužėjome į mistiško Dzūkijos kaimelio Kauknorio prieigas, kur išdygo mūsų palapinių miestelis, nekantriai sublyksėjo laužas, suskambėjo išilgtas juokas, sušmėžavo tarp pušų kamienų pilnaties šešėliai. Ūkininkų Viliaus ir Kristinos ūkiškos vaišės prie laužo greitai buvo sulapnotos. Tradiciškai susipažįstame su horoskopais, kad žinotume kas mūsų dar gali laukti net šį vakarą. Atrodo, taip seniai susitikę buvom, kad net supranti, kad keliautojiški įgūdžiai pravėso, kai pripučiamą kilimėlį pradedi kišti po kitu kilimėliu. Po truputį keliautojai sklaidosi ilsėtis, galiausiai, už vėlavimą į autobusiuką, lieka dainuoti priversti Sigutė ir Andrius. Kažkaip ankstokai visi pabėga į savo laikinus namelius, po truputį pasigirsta lyderių iškalbingi knarkimai, oras pradeda vėsti, gali būti šalnų…
Palyginus ankstyvas vaiskiai saulėtas rytas, septinta valanda, laužas intensyviai ir globėjiškai apkabina vandens pripildytą puodą. Greitai pakylas garas – karštas vanduoooo! Įprastiniai rytiniai ritualai, kava, arbata, kas kokią košelę užsipliko, susitvarkome ir išeiname. Kažin, ar turėsime šiandien nuotykių? Juk turime prieiti tarpvalstybinę sieną su Gudija. Kol kas žygiuojame tarp Lietuvos ir Lenkijos gražiu pasienio keliuku. Kvapai įtartinai su nuotykiais artėja. Už dvylikos – trylikos kilometrų pasieksime Lietuvos, Lenkijos ir Gudijos sienos sankirtą. Nors Kapčiamiesčio pasienio užkardą apie savo žygį informavome, tačiau kažkaip nelabai supratome, kaip nuo gegužės 1 dienos pasikeitė tvarka. Kad sienos apsaugos zonoje esantiems reikia leidimų, tai žinojome, o kad jau reikia ir pasienio ruože gauti leidimus, tai jau buvo naujiena ir nelabai suprasta, todėl nusprendėme, kad kažko nesupratome, o be to, atšaukti etapo žygį būtų labai jau skaudu. Tuoj paaiškės. Neužilgo po tiesiųjų ruožų tarpvalstybinė siena su kaimynais pradėjo žaviai vingiuoti su Maros upės vandenimis. Mus lydi nepaprastai graži, pavasariniais rūbais pasipuošusi gamtos aplinka. Negirdžiu (turiu klausos problemą), bet įtariu, kad paukščiai savo balsais tiesiog siautėti turėtų. Tankiai vingiuotos Maros meandros primena, kad kažkada mes čia plaukėme baidarėmis. Salotinėje žalumoje, Saulės margoje šešėlių šviesoje nuolat sutinkame Lietuvos ir Lenkijos pasienio stulpelius. Lietuvos stulpelių numeracija mažėja, tai byloja, kad trijų valstybių sankirta jau netoli. Pasienio keliukas dabar praktiškai užaugęs, vietomis sudumblėjęs ir šernų maudyklomis nuženklintas, žymi, kad jis buvo formuojamas dar gūdžiais sovietiniais laikais. Netrukus įšokame jau į geros būklės pasienio keliuką ir tolumoje sušmėžuoja tvorų ir kamerų gausa. Priėjome Lietuvos, Lenkijos ir Gudijos sienų sankirtą. Labai įdomiai atrodo, čia mes ir apsistojame papietauti. Mintis, turėtų atvažiuoti pasieniečių automobilis. Nusifotografuojame prie sienų sankirtos. Čia pasodinti trys ąžuoliukai, žymintys 2009 metais tarpvyriausybinį susitarimą dėl valstybių sankirtos taško pasirašymo. Pamojuojame kameroms, mūsų džiaugsmui įsijungia kamerų valytuvai, kurie mums tarsi pamojuoja. Kažkas pastebėjo ir pasisveikinimą su mumis šviesos signalais. Ir štai atvažiuoja pasieniečiai. Išlipa ir pasisveikina draugiškai nusiteikę. Nesumeluosiu, mes jų jau buvome pasiilgę, nes žygiuodami pasieniu su Lenkija, neturėjome progos pabendrauti su mūsų pareigūnais. Pareigūnai papasakojo, kad sienų sankirta, kol nebuvo Lietuvos ir Lenkijos tvorų, buvo viena karščiausių migrantų perėjimo vietų, nes patogiai buvo galima perbėgti pas kaimynus, arčiau vakarų Europos. Smagiai pasišnekučiavę apie viską, pakilome žygiuoti, pareigūnai mus palydėjo, draugiškai priminė, kad pasikeitė tvarka, bet kažkaip supratingai nesureikšmino, kad neturime leidimų. Kartu nusifotografavome, palinkėjome vieni kitiems sėkmės ir išsiskyrėme. Žygiuojame miško keliukais, drausmingai laikydamiesi ir neperžengdami sienos apsaugos zonos žymėjimo. Kirtome Pertako biosferos poligoną, kuris saugo kurtinių populiaciją. Miškų etapas. Atvirų erdvių tikrai labai mažai, o gyvenviečių išvis dar nepriėjome. Jau kirtome Ustronijos, Justinavo, Kuodžių, Kapčiamiesčio miškus, dar savo eilės laukia Pertako ir Varviškės miškai. Išlendame į didesnį kelią, sėdame pailsėti, žiūrime dar vienas pasienio ekipažas lėtai atrieda. Jau mojuoju iš tolo, tačiau žiūriu, jauni pareigūnai atrodo rimtai nusiteikę, atskrido viena pastaba, – mes jus įspėjome, kad negalima pasienio ruožu eiti. Neprarasdamas nuotaikos bandau pasiteisinti, kad kaip ir moralinį leidimą gavome, kitą kartą tikrai susiderinsime dėl leidimų, prie naujos tvarkos nespėjome prisitaikyti. Kita pastaba atskriejo trijų bendražygių atžvilgiu, – štai jie sėdi draudžiamoje zonoje (ant medžio užrašas – valstybės sienos apsaugos zona). Grupė tyli. Gal jau prasideda nuotykiai? Atsisveikinu su pasieniečiais, toliau pavieniui pradedame žygiuoti. Pasirodo dar vienas kitas automobilis, praeinant užsikalbame su dar vienu nematytu pareigūnu. Kažkaip pradeda slogiai nuteikti, kad tampame tarsi kažką blogo padarę. Bandome teisintis. Išgirstu frazę, – jums čia pramoga, mums tai darbas, ir atsisveikiname bei žygiuojame toliau. Toks įtarimas, kad kažkas vyksta. Ar kažką gaudo, ar kažko ieško, bet pasienio automobilių lakstymas matyt ne šiaip sau. O mes tarsi dirgiklis, einame išsisklaidę ne kartu, nelabai gerai, kad taip. Panašu, kad toks mūsų vaiduokliavimas ant kelio pareigūnams labai nepatinka. Prieiname prie šalikelės prisėdusią Rasą, kuri sako: mano navigacija rodo sukti kairiau. Pasižiūriu į savo, irgi rodo sukti kairiau. Paprašau palaukti, nueinu apžvelgti, ar kelias bent jau nevarginantis ir verta eiti tiesiau, ne pagrindiniu keliu. Naujo kelio pradžia atrodo draugiška, apaugusi žole ir minkšta. Einame penkiese nauju keliu. Dalis mūsų grupės nuėjo į priekį pagrindiniu keliu, dalis dar eina atsilikę už mūsų. Kelelis darosi vis sunkesnis, batai grimzta į smėlį, prasideda žemyninių kopų bangos, jaučiu, kad kampo kirtimas duoda savo prieskonį. Žemėlapis rodo, kad vėl įsikirsime į aukštesnio rango žvyrkeliuką. Įšokame į jį, ir žygiuojame toliau, Varviškės kaimo kryptimi. Priekyje prie Artūro stabteli dar vienas pasieniečių automobilis. Nuskambėjo klausimas, – kur eini? Artūro atsakymas, – keliu, nuskambėjo tarsi nesusikalbėjimo link. Prieinu, pasisveikinu, perimu pokalbį, paaiškinu, kad einame į Varviškės kaimą. Seka klausimas, – ar žinote, kad be leidimų negalima eiti pasienio ruožu? Patikinu, kad jau šiandien tai sužinojome ne vieną kartą. Nuskambėjo įsakymas laukti prie sankryžos, atvažiuos mūsų paimti ir daugiau mūsų čia nebeturi būti. Mūsų mikroautobusiukas jau išvarytas. Beliko paprašyti supratimo, papasakoti apie žygio misiją, kad tai ne visai pramoga, o skirta geografui Rimantui Krupickui atminti, kad planuojame knygą išleisti, kad virš tūkstančio kilometrų jau nuėjome ir t.t. Pradėjau prašyti išimties, pažadėjau, kad kitame etape mes turėsime leidimus. Pareigūnai tarpusavyje susižvalgė, nusišypsojo, pasitikslino, kur ir kada planuojame baigti žygį, pajuokavo, kad gal Jūsų niekas nenušaus ir atsiprašę skubiai išvyko. Lengviau atsipūtę einame toliau, prieiname keliukų sankryžą ir pasidaro aišku, kad dabar reikia surinkti išsiblaškiusią mūsų grupę. Mūsų penketuko telefonai lietuviško ryšio nepagauna. Trinamės lyg našlaičiai prie sankryžos. Mintis aplanko, kad gal kiti bendražygiai jau surinkti ir su mikroautobusu išvaryti iš pasienio ruožo. Nežinom, ar priekyje, ar gale žmonės. Va tau ir vadas, demokratija tokiomis sąlygomis visiškai nereikalinga. Einu vienas atgal keliuku ir bandau gaudyti savo operatorių, kad bandyti prisiskambinti kam nors iš dingusios grupės narių. Po dalinio pasiblaškymo pastebiu, kad iš priekio labai lėtai atvažiuoja automobilis, bet vis dar neatpažįstu, koks… Pagaliau atpažįstu KK autobusiuką ir jame važiuojanti Dalių (kitas Dalius). Paaiškėja, kad likusi grupės dalis mūsų laukia ne priekyje o per kilometrą atgal. Vieni kitiems bandome prisiskambinti, bet tai bergždžias veiksmas. Gal jau nebesismulkinsiu, kaip, kas ir apie ką pagalvojo, bet faktas, kad mano dalis grupės nauju keliuku apėjo pirmiau ėjusius, kurie nusprendė pailsėti ir mūsų palaukti pagrindiniame kelyje. Komiška situacija ir tiek. Nors ir pavargę, bet surandame jėgų pasijuokti vieni iš kitų, pasidalinti savo įvykio versijomis ir nusiteikti dar paeiti gabalą kelio iki Varviškės kaimo, mūsų dienos tikslo. Kilometražo skaitliukas jau cypia nuo sukimosi, bet vandens šaltinį matome tik Varviškės kaime. Eidami miško keliuku, šalia aplankome vieną kitą II-ojo pasaulinio karo, vadinamų Molotovo bunkerių, kurie pasak vietinių, taip ir nebuvo panaudoti kare. Štai ir Varviškė! Skaitliukas sustoja ties 40 kilometrų atžyma. Ir visa tai nueita ne rankinuką ant piršto sukant, o tempiant kuprines su visais žygiui ir nakvynei reikalingais rakandais. Priekyje porą vietinių malasi, sukinėjasi, užsikalbame, besišypsantis žmogelis vardu Egidijus pakviečia statytis palapines ant jo pievutės. Daug negalvodami nuvargusiais kūneliais pasvirę pasiduodame į geradario privačią valdą. Atsiranda ir laužas, ir malkų krūvą, paaiškėja, kad Egidijus dirba prie malkų ruošos. Visu pajėgumu vyksta vakarienės gamyba, vakarėlis prie laužo tampa ir linksmas, ir prasmingas. Kitas, beveik vietinis, vardu Romas, papasakojo įdomių istorinių faktų apie Varviškės kaimą, kuris pirmą kartą paminėtas 1518 metais. Pirmiausia, sužavėjo tai, kad Varviškių apylinkės vadinamos mažosiomis Dieveniškėmis. Varviškė yra vienas piečiausių Lietuvos kaimų, tiek sausuma, tiek Nemuno vandenimis iš trijų pusių apsupta Gudijos kaimynystės. Varviškė po I-ojo pasaulinio karo atsidūrė 12 kilometrų pločio neutralioje zonoje, todėl čia susibūrę įvairių tautybių perėjūnai įkūrė Varviškės respubliką, kuri dažnai garsėjo plėšikavimais kaimyninėse apylinkėse. 1923 metais Tautų Sąjungą Varviškę priskyrė Lietuvai. Prie liepsnojančio laužo prisijungė šmaikšti senjorė Julija, kuri į klausimą, koks jos vardas, iššovė folklorinį perliuką, – pavardė rankovė, vardas išsimovė! Dar ir daugiau perliukų tą vakarą nuskambėjo, bet, matyt, iš nuovargio ir įspūdžių mūsų galvelės jau nebe viską ir fiksavo. Dar spėjome tradiciškai garsiai paskaityti knygą “Turiu eiti” apie Rimantą Krupicką, ir neužilgo kritome nelygioje kovoje su nuovargiu, miegoti…
Giedras ir saulėtas sekmadienio rytas mus visus pažadina. Naktis nebuvo tokia vėsi, kaip prieš tai. Krapštomės, tvarkomės, gaminamės pusryčius ir ruošiamės dienos žygiui. Kadangi vakar daug nuėjome, šiandien kojoms darbo bus mažiau. Netrukus patraukėme tikslo link, pasukome prie Nemuno ir kurį laiką ėjome, tikriausiai, pasienio tarnybos prižiūrimų keliuku, kurį žymėjo sustatytos filmavimo kameros ir valstybės sienos stulpeliai. Praėjome Bugiedos, Simaniškių, Sventijansko kaimų pakraščius, perėjome aukštai virš Baltosios Ančios upės nutiestu automobiliniu tiltu. Įdomu tai, kad Baltoji Ančia seniau buvo vadinama švento Jono upe, iš kurios ir kilo Sventijansko kaimo pavadinimas. Žingsniuojame mišku, o stabtelėjus poilsiui, kai kas jau ir erkių spėja pasigauti. Netrukus pakeliui didesnis Gerdašiaus kaimas arba teisingiau bažnytkaimis. Sustojame pailsėti ir papietauti. Netoli esančioje bažnyčioje vyksta sekmadieninės pamaldos, kiemelyje susitelkusi automobilių eilė. Pravažiuoja pasieniečių automobilis, draugiškai susimojuojame. Papietavę ir atsigavę, žingsniuojame toliau, tiesa, jau asfaltuotu keliu, kuris mus lydės iki pat šiandienos keltąsos pabaigos. Pro šalį plaukia sodybos, vienos senesnės, kitos naujų laikų, matosi, kad žmonėms čia patogu gyventi, šalia nemažo Druskininkų kurorto. Šalia Lipliūnų kaimo, tolumoje pamatome pasienio vandens punktą, kurį žymi plevėsuojančios vėliavos. Kitapus Nemuno, pakrante, baigiasi Baltarusijos teritorija, sausumos siena pasisuka į rytus. Netrukus kertame Lipliūnų kaimą, o už jo netrukus pasiekiame savo etapo tikslą, Diržių kaimo prieigas. Dar per suveltus pernykščius žolynus ir kiškius baidydami nubrendame iki Nemuno pakrantės, kur sustabdome navigacijas, taip atsižymėdami savo etapo galutinį atskaitos tašką.
