Ernesta Valantiejūtė
Diena 04.29. Pelkių ir Žvyro keliais.
Pirma diena prasidėjo su fanfarom: žygio vadas, nusprendęs, kad reikia įspūdingo atidarymo, susprogdino savo dviračio padangą ir taip pagazdino visus Gutauninkus. Nes pokštelėjo tai tikrai kaip geras šūvis.
Startavęs gausus dviratininkų pulkas nuo Gutauninkų pasuko link Gilūtų kaimelio, čionais sutikome vandens žygio pasekėjus perkant skystą duoną. Apsiglėbėsčiavę stiprai, pajudėjome, mūsų būrys ilgai nenorėjo praleisti ekipažo pravažiuoti, nes gi dviratininkams pirmenybė!
Kita stotelė buvo žymusis Paliesiaus dvaras. Nusipirkę šviežios duonos ir bandelių, pasistiprinę kava ir grožiu, traukėme link Svirkos apylinkių. Tačiau būrio vadas Kastytis pakišo mintį nuklysti į Paliesiaus dvaro pažintinį taką. Oj verkė tie, kurie turėjo šviesią aprangą ir gražius dviračius, nes maudėmės purve, pelkynuose, brovėmės per šakas ir rąstus. Šiame take pramynėme savo sunkiausius 10 km. Bet grožis, aij neišpasakytas, gėlelės ir senas raistas. Grižę į taką, toliau keliavome link savo pietų vietos – Svirkos „Aibės“, pakeliui stebėjome dirbamus laukus ir bundančią gamtą, kovojome su priešpriešiniu vėju.
Pasiekėme Adutiškį, pasigrožėjome spygliuota koncertina, bažnyčios bokštais ir patraukėme tiesiu keliu link Gutautininkų. Žygio draugai jau buvo pavargę nuo išbandymų reikalaujančio pelkių mynimo. Pavargę, bet išsišiepę iki ausų, laimingai pakritom į šiltą kubilą, prieš tai suraitę keptų dešrelių ir skanaus naminio sąšaukos dalyvių ruošto maisto.
Diena 04.30. Didžiasalio apylinkės.
Šios dienos maršrutas turėjo būti apie 60 km, bet oras nelepino spinduliais, netrukus pradėjo lyti. Iki ausų apsirengę dviratininkai vistiek nusprendė judėti ir keliauti link žymaus Didžiasalio, kuris garsėja niūrumu, apleistomis vietovėmis ir pigais butais. Grožėdamiesi Birvėtos upės slėniais ir klausydamiesi „Baliaus 2“ per kolonėlę, pasiekėme Didžiasalį. Vietinių akį tikrai traukėme, visi sveikinosi, džiaugėsi ir noriai bendravo, pasakojo apie vietines įžymybes ir įdomybes. Pabendravę su gyventojais, gavome liūdnią žinią, kad nėra atrakintų apleistų pastatų, tad leidomės į paieškas patys. Visur teko susidurti su spynomis arba užmūrytais langais, tačiau buvome taip sušalę, kad pasiryžome surasti užuovėją, kur galėtume sušildyti sustirusius kūnelius. Beslampinėdami radome griūnantį plytų fabriko administracinį pastatą, ir ten susikūrėme laužą, pravažiuojantys įtariai stebėjo mus, po kiek laiko pasirodė policija, bet tik parūkė, pažiūrėjo, kad esame tik sušalę dviratininkai, kuriems nė motais toks oras. Kol šildėmės, ragavome iš vietinės parduotuvės pirkto gėrimo „Debesėlio“. Visai nieko, žinokit. Na ir ką, ilgai nelaukus ir saulė pasirodė. Po varginčio starto pasukome link namų jau mėgautis pilna pirties šiluma. Grįžtant sustojome Senojoje Katinautiškėje, drėbtelėjome kūnelius ant pievutės ir šildėmės saulės atokaitoje, maitinomės, džiaugėmės kaimu ir stebėjome gandrus, kurie aplink skraidė ratais, o tokia akimirka priminė nerūpestingas vasaras.
