Asta Simonaitienė
Lietaus lašelių šokis
Lydėjo mus ilgam kely,
Kalvų, kalvelių grožis
Paliko mielą šilumą širdy.
Jubiliejinis dvidešimtasis žygis, skirtas R. Krupicko atminimui, buvo išskirtinis tuo, kad jo metu mūsų kilometražo skaitliukas perėjo į antrąjį tūkstantį. Nors orai ir nelepino, gamtos vaizdai malonino mūsų širdis, miško kvapai įdarbino uoslės receptorius. Kartais kvepėjo rudeniu, o kartais pavasariu.
Penktadieninis palapinių miestelis įsikūrė Sudargo piliakalnių apsupty, puikioj stovyklavietėj su ypatingu vaizdu. Kadangi atvykome jau tamsoje, tai tik ryte atsivėrė užburiantis grožis, kuris ragino niekur neskubėti. Ramiai pasivaikščiojom po apylinkes, gėrėjomės vaizdais, fotografavomės. Būna magiškų vietų, kurių nesinori staiga palikti, galbūt todėl išsiruošus eiti tolyn, ilgokai klaidžiojom po pelkes, statėm tiltelius, brovėmės pro šakas, daug nenutoldami nuo Sudargo. Buvo daug juoko, daug emocijų. Kai tiltelis išėjo per siauras ir slidus, mikliai buvo suorganizuoti kilnojami turėklai.
Šis kraštas sužavėjo labai geranoriškais ir maloniais pasieniečiais. Teko susipažinti su nemažai ekipažų, kurie nuoširdžiai domėjosi mūsų žygiu, pro stebėjimo kameras saugojo mūsų miegą. Visada sustodavo, maloniai pakalbindavo ir palinkėdavo sėkmės, nepriklausomai nuo to, ar buvo apie mus informuoti, ar ne.
Sutikti gyventojai taip pat buvo labai šilti ir malonūs. O kai eini visą dieną žliugsinčiais batais, merkiant ištisiniam lietui ir pučiant žvarbiam vėjui, tai net mažiausia smulkmenėlė teikia malonumą. Nemėgstu arbatų, bet pasiekus kelionės tikslą- Kudirkos Naumiestį, gėriau vieną iš skanesnių arbatų gyvenime. Gal ir visai paprasta ji buvo, bet buvo begalinis malonumas sušilti jaukiuose žygeivės artimųjų namuose, kurie su visu nuoširdumu atvėrė savo namų duris sušalusiems svetimiems priklydėliams.
Kadangi keliaujam kartu jau treti metai, tai lyg šeimoj, kartais ir susiginčijam, lengvai pasipykstam, bet visada rūpinamės vieni kitais, kas benutiktų. Ačiū visiems kartu ir kiekvienam atskirai.
