Birutė Noreikaitė ir Andrius Zalitis
Kad ir kaip banaliai nuskambėtų, bet Skaidrumas yra daugiau nei žygis. Akivaizdu, kad kiekvienas „Skaidrume“ randa savo reikšmę – vieni pravėdina galvą ir likusį kūnelį nuo švenčių pasekmių, kiti – susitinka su (ne)seniai matytais bendražygiais, būna ir tokių kurie randa „Skaidrumą“ skaidriame butelyje su laišku iš Lenkijos. Mes šiam žygiui irgi susikūrėme savo reikšmę. Tradiciškai apžvelgiame praėjusius metus, pasidžiaugiame pergalėmis ir šviesiausiomis akimirkomis, pasijuokiam iš nesusipratimų ir klaidų. Jei lieka ūpo ir šildančių gėrimų – planuojame naujų metų pamatus. Skaidrumas per reflektyvumą jau ketvirtus metus iš eilės.
Šių metų žygio pradžia buvo tikrai išskirtinė. Prie Priespaudos rūmų, nuo penkių valandų ryto, rimta gauja siluetų kentėjo 14 C šalčio išbandymą. Prie pojūčių smagumo prisidėjo ir laukiančiųjų kūnų išdavystė – cirkadinis ritmas, kuris buvo ką tik numušęs vidinę temperatūrą į žemiausią paros tašką. O palaukti autobuso teko – geležinis bendražygis iš žiemos miego budinosi ir atvažiavo susirinkti ledo statulų kiek pavėlavęs ir taip užsigarantavo laukiamiausio šių metų autobuso titulą.
Mums patiems situacija neatrodė tokia baisi, galimai dėl to, kad laukimo žaidimą žaidėme automobilyje su užvestu varikliu. Bet kaltės nejautėm, visgi į „Skaidrumą“ o ne „Solidarumą“ buvom atvažiavę.
Kelionėje buvom lyg ir kartu, bet lyg ir atskirai – kiekvienas teleportavosi sau priimtinais atstumais, vis nusnūsdamas pusvalandžiui ar kiek rimtesniam laiko tarpui. Susirinkę gentainius iš kitų miestų vado buvome kviečiame prisistatyti į autobuso priekį ir sudalyvauti interviu, sėkmingai pasirodę ar pasirodymą pramiegoję kertakampiečiai gavo po imuniteto stiprintuvą – dvispalvio medaus. Sklando gandai, kad iki šiol yra tikinčių jog pusė indelio buvo užpildyta taukais.
Atvykę į Kuršių Neringą buvome paleisti pasiganyti po kopas ir prajudinti sustingusias kojas aklimatizacijos žygyje. Nieko nelaukę bendražygiai, kurie puoselėja nuogalių nuotraukos tradiciją, ją realizavo ant apsnigto smėlyno. Per aklimatizacijos žygį ryškiausi buvo žmonės kurie degalinėse negėrė kavos – vieni balintose kopose įžvelgė cappuccino, o kiti – latte.
Pasimokę iš klaidų ir apsivilkę po papildomą šilumos sluoksnį, Jūros taku išėjom į tikrąjį dienos žygį. Su apsiniaukusiu dangumi gerai sukomponavo Renatos, parko kultūrologės, šviečiamoji veikla ir pasakojimai apie Nerijos formavimosi ypatumus, kopų istoriją ir ateitį, bei iššūkius kylančius su invazijomis užsiiminėjančiais augalais.
Ar žinojot, kad pro parko teritoriją per metus pralekia apie 15 milijonų paukščių? O tai, kad šiame nesibaigiančiame sparnuočių sraute yra reprezentuojamos net 279 rūšys? Mes nežinojom, o paskui sužinojom. Kelionės metu įgytos žinios mums buvo sutelktos ne veltui, o už įsipareigojimą atvykti į Neringą dar kartą ir pasidarbuoti keistoje, atvirkštinėje talkoje. Vietoje sodinukų įkurdinimo pasižadėjome prisidėti prie kovos su invazinėmis pušimis kurioms Neringoje yra tiek stipriai per gerai, kad jos reikšmingai sumažina kitų rūšių šansus papuošti smėlynus. Važiuojant į talką prie mūsų prisijungti reiktų pasiūlyti Konkurencingumo tarnybos kolektyvui – akivaizdu, kad dorosimės su pažeidimu.
Finišavome Nidoje ir išsiskirstėme dvejomis kryptimis – dauguma patraukė į gamtos mokyklą (kurioje mes buvome pirmieji nakvotojai), o kiti buvo iškomandiruoti į netoliese esantį viešbutį. Šiek tiek pailsėję ir pasipuošę pajudėjom į elegantišką vakarienę „Kuršyje“. Restorane daugiau nei pusę žygeivių maistu ir gėrimais aprūpino neįtikėtinais tempais besidarbuojantis padavėjas. Neužilgo teiksim peticiją dėl „Kertam kampą“ garbės nario titulo suteikimo tam išgelbėtojui, tai jau dabar galit pamiklint rankas pasirašymui po šia idėja.
Puikus maistas, fantastiškas vairuotojo Romano pianino solo ir jau skaidrėjantys bendražygių veidai dienos nuovargį nuplovė greitai ir visiems į galvas pradėjo kurdintis naktinio žygio idėja. Renata pasisiūlė pasirūpinti tuo, kad niekas nepasimestų ir išvedė mus į tamsą. Ėjom anksčiau nebandytais takais, pačiuožinėjome nuo apledijusių kopų, išvaikėm šeimyną stirnų ir grįždami marių pakrante tikrinome vandens temperatūrą karts nuo karto įlūždami. Paskutiniai mohikanai pabaigė naktinį žygį ten kur jį pradėjo – „Kuršyje“ kuriame gavome karšto vyno ir šalto alaus.
Sekmadienio pasivaikščiojimo pajūriu kitaip nei puikiu pavadinti nesigauna. Tobulas oras, rami jūra ir pro debesis vis išlendanti saulė nori nenori mūsų planams apie 2023 įnešė daug optimizmo. Turbūt daugiau nei pusę atstumo nuo Pervalkos iki Juodkrantės net nebuvome atsigręžę ir visai pamiršom, kad čia pajūriu mes einam ne dviese, o ilga grandine kartu savo kūnelius neša dar 50 kertamkampiečių. Sustoję prie Juodkrantės su pagarba žiūrėjom kaip keli bendražygiai lenda į jūrą nematytam skaidrumo laipsniui įgyti.
Suorganizavę minimalistinį gražiausio pajūrio akmenuko konkursą patraukėm į autobusą ir neužilgo pradėjom kelionę į sostinę. Iš kuprinių iškrapščius ilgiausiai išgyvenusius užkandžius, pagriebus šaukštą širšių medaus, iš galiorkos skambant Adamsų šeimynėlės dainai vėl pradėjome teleportuotis.
Paliekant autobusą vietoje įprasto „viso“, sakėme vieni kitiems „iki Latvijos žygio“. Ta proga visiems keliautojams linkime kuo daugiau ir kuo įvairesnių kelionių ir pastovaus vidinio skaidrumo lygio!
