2023.01.13 – 15. – Tėvynės pakraščiais (XX etapas)

Albertas Lakštauskas

XX etapas, jubiliejinis, sukvietė visus 14 bendražygių. Susitinkame Sudarge, jau su tamsa, dauguma pirmą sykį čia lankosi, nuostabius jo piliakalnius apžiūrėsime jau rytą. Sausio 13-osios vakaras, proga prisiminti ir pagerbti Lietuvos laisvę apgynusius ir už ją gyvybes paaukojusius – stovyklavietėje plazda vėliavos, randame užuovėją, kurioje rusena 14 žvakučių liepsnelių. Laužas šįvakar irgi išskirtinis – Vilius iš namų prigriebė malkų, tai tokį įkūrė, kad per kelis metrus karšta.

Išaušus rytui visu grožiu atsiveria Nemunas ir jo kairiąjame krante, ant moreninio kyšulio įrengti piliakalniai. Sudargo vardas minimas nuo XIV a. pradžios, jis buvo realus asmuo, kovojęs kunigaikščių Vytenio, Gedimino pulkuose. Galingo gynybinio komplekso čia būta, penki piliakalniai jį sudarė – Balnakalnis, Žydkapis, Bevardis, Pilaitė ir Vorupis, išsidėstę maždaug vieno kilometro ruože. Piliakalnių aukštis iki 40 metrų, žygio dalyviams laipiojimas nuo vieno ant kito tapo gera rytine pramankšta. Kaip prizą gavome vaivorykštę nuo vieno Nemuno kranto iki kito, kurios fone operatyviai susiorganizavome fotosesiją su naujais „Tėvynės pakraščiais“ marškinėliais.

Grįždami į palapinių stovyklą randame J.D.Salingeriui įamžinti skirtą skulptūrą. Čia 1828 metais gimė jo prosenelis Hymanas Josephas Salingeris, graži idėja 2020 metais įgyvendinta iš Sudargo kilusio R.Skaistgirio iniciatyva.

Gerokai įmirkusiu Nemuno šlaitu leidžiamės iki upės vagos, keltąsos kilometrų matuotojai duoda startą ir žygis prasideda. Po kelių kilometrų laukais lendame į pelkėtą miškelį, kur kelio paieškos tampa ne tokiu paprastu uždaviniu. Tai vienoj, tai kitoj vietoj verčiam sausuolius per upelį, darom turėklą ir žingsnis po žingsnio į priekį. Kažkam keliautojų grupės priekyje pasiseka pamatyti elnius, kitiems lieka patyrinėti tik pėdsakus.  

Prieiname Kirkilų kaimą, iš kurio ant Jotijos upės kranto likusi tik viena sodyba. Klausiame šeimininką Arūną ar rasime lieptą per upę, sako, ne, pats negaliu pas draugą į Svaiginius nueiti gurgulą padaryti, nėra liepto.

Šokame į tiesų kelią ir pro Rošickius judame į Slavikus. Išskirtinis šio etapo bruožas – upių ir upeliukų gausa, kurie gerokai patvinę po lietų ir ištirpusio sniego, smagu stebėti sraunią jų tėkmę. Slavikus pasiekiame jau sutemus, kiek paieškoję atrandame vietinę krautuvę. Draugiškų pardavėjų dėka be viso kito, ko reikia vakarienei gauname ir malkų nusipirkti, o Remigijus dar ir kalendorių plėšomais lapeliais randa. Traukiame paskutinius kilometrus į stovyklavietę ant Šešupės kranto. Vakarienė, R.Krupicko knygos „Turiu eiti“ skaitymas ir džiuginantys orų prognozės pasikeitimai: lietus nukeliamas iš 5.00 į 9.00!

Išmiegojome sausio mėnesiui tikrai šiltą naktį (apie +3°C), papusryčiavę ir susipakavę palapines tik tik pradėjus lyti, pradedame antrą žygio dieną. Kelias tiesus kaip styga, veda tiesiai į pietus link Kudirkos Naumiesčio. Prie kelio tai priartėja, tai nutolsta Šešupės vaga, o kartu su ja – ir valstybės siena.

Netoli Slavikų, kelio kairėje, Siesarties vingyje randame Kurynės parką (dendrologinį rinkinį). 6.8 ha plote pasodinta gausi medžių ir krūmų kolekcija, kurią nuo 1992 metų puoselėja parko įkūrėjas Zigmas Naujokaitis.

Lietus, kaip ir žadėta, nesiliauja visą dieną, ir tai pagreitina žygio tempą. Ėjimas gan monotoniškas, kraštovaizdį paįvairina kas keli kilometrai kelią kertančios upės. Vienos jų pavadinimas – tiesiog dovana klausimui intelektiniam žaidimui: Aukspirta – kas tai, žuvis, augalas ar upė? 🙂

Prieiname Panovius, iš kurių kilęs mūsų su Dalium kursiokas Žydrūnas, siunčiame jam asmenukę su gyvenvietės ženklu.

Turčinuose, visai šalia kelio, eglių paunksmėje randame sovietmetį iškentusį paminklą Pavasarininkų sąjungai – ne tiek daug tokių išlikę.

Tuoj po pietų pasiekiame paskutinį kelionės tašką – Kudirkos Naumiestį.  Nusiaubę degalinės užkandžių atsargas, pamojavę Prano Sederevičiaus iš gelžbetonio išlietiems Dariui su Girėnu, Maironiui, gigantiškiems arkliams, pasiekiame (…) kiemą, kuriame laukia penktadienį atvaryti automobiliai. Šeimininkai kviečia arbatos, vaišina savo keptais keksiukais su burokėliais ir kitais gardumynais, norėtųsi pabūti ilgiau, bet diena vakarop ir metas judėti link namų.

P.S. Esu dėkingas Daliui, Sabinai ir visai grupei, kad galiu keliauti kartu. Šis prasmingas Mokytojui Rimantui Krupickui skirtas žygis man ypatingas dvigubai: jo vadovaujamas parengiau ir apsigyniau magistro darbą „Mokomosios geografinės kelionės po Lietuvą organizavimo ir vedimo metodika“, o 1997 m. birželio 25 – liepos 2 dienomis (8 kelionės dienos) autobusu su geografijos mokytojais ir studentais (keliavo ir Dalius) įvykdėme geografinę mokomąją kelionę „Lietuvos paribiais“.

Nakvynės vietą pasiekiame sutemus
J.D.Salingeriui
Atmintis gyva, nes liudija
Piliakalnių aukštis iki 40 metrų
Sudargo piliakalniai įrengti ant moreninio kyšulio
Prizas – vaivorykštė
Vandens smaragdas
Virtuvė
Gelžbetonis menas