2022.07.9-11. Tėvynės pakraščiais (XV etapas)

Asta Simonaitienė

Kai Jūrų takas

Žuvimi pakvimpa,

Lietus ir žaibas

Kaip draugus sutinka,

Vienuolika keliautojų

Ryžtu apsišarvavę

Kliūtis, barų pavojus

Įveikia kartu sutarę.

Beveik vasaros vidurvasarį, liepos aštuntąją tęsėme mūsų tradicinio žygio, skirto žymaus geografo ir keliautojo R. Krupicko atminimui, penkioliktąjį etapą. Jis vartojo žodį „keltąsa“. Tai be galo gražus lietuviškas žodis, bet kad natūraliai nuskambėtų mūsų lūpose, dar turime laiko, kol apeisime visą Lietuvą jos pakraščiais.

Šį žygių etapą pradėjome Klaipėdos senojoje perkėloje, kaip visada, lygiai ten, kur ir baigėme. Keliavimas per Klaipėdą buvo savotiškai ir nuobodus, ir įdomus, nes tai pats didžiausias mūsų visų praeitų ir būsimų etapų miestas. Natūralios gamtos grožio mes labai išsiilgę, tačiau tenka prisitaikyti prie Lietuvos pakraščių įvairovės. Miesto gatvės, dviračių takai, šaligatviai, parduotuvės, degalinės. Kažkas mums praeinantiems iš daugiabučio balkono pamojuoja, be abejo, pamalonina širdis. Klaipėdos Sąjūdžio parkas gražus, išpuoselėtas, apžiūrėjome ukrainiečių, kaip padėkos ženklą už visą lietuvių pagalbą, pasodintus medelius. Dabar jie nedidukai, bet tikrai tikiu, kad tai bus ateities kartų pasididžiavimas.

Džiaugėmės vakarop pabėgę iš miesto šurmulio, nakvojome ant Kuršių marių kranto. Žinoma, tai sąlyginis džiaugsmas, nes naktį pažadino katerių garsai, žvejų balsai. Šiame etape dar vis esame socializacijoj. Dreverna, Svencelė, Kintai- žvejų, buriuotojų, kaituotojų rojus. Gamta nuostabi, vaizdai gražūs, bet veiksmas ir šurmulys čia neišvengiamas. Drevernoj patenkam į naujos skulptūros- fontano atidarymo šventę, Svencelėj į mažųjų laivų uosto atidarymą. Daug veiksmo, daug pagundų, bet klausome Vado ir stengiamės nenukrypti nuo tikslo. Nakvynė gamtoje, apsistojame šalia kelio, kur vyksta kažkokios dviračių varžybos. Jie suka aštuoniasdešimties kilometrų ratuką. Vieni skuba, lekia, o kiti maloniai atsako į mūsų pasisveikinimus ir palinkėjimus. Vienas dviratininkas net sutinka trumpam prisijungti prie mūsų vakarienės.

Rytas išaušta saulėtas, tačiau bepusryčiaujant užklumpa didžiulė liūtis, žaibai, griausmai. Prognozės saulutės nežada, tad pasileidžiam tolyn. Aplankome didžiąją Kintų tują. Pasijuntam lyg mažais nykštukais prieš Guliverį. Lietus tampa draugu ir palydovu. Žliugsintys batai sunkiau kilnoja kojas, bet mažos smulkmenytės atperka viską.

Kai sunku, šalta ir šlapia, tai vienintelis vaistas- juokas, kuris grąžina jėgas, nuima geliančių kojų skausmus ir skatina eiti tolyn.

Per dvi su puse dienos nuėjome 54 km. Bet iš tiesų tai ne kilometrais savo emocijas ir pažinimo džiaugsmą matuojam. Kiekvieno žygio metu stengiamės pamatyti, patirti, sužinoti, išgirsti, pajausti, įkvėpti. Naujų įspūdžių, naujos patirties. Tuomet „pravėdintomis“ galvomis vėl neriame į savo kasdienybę, tą nesustojantį veiklų ir darbų konvejerį. Ir taip iki kitų kartų.

 

Kelyje
Marių link
Poilsis
Pro Svencelę
Pusryčių belaukiant
Lyg liniuote karaliaus Vilchelmo kanalo krantai nubrėžti
Kurėnas drevernos upėje
Namai namučiai
Kregždutės