Asta Simonaitienė
Kai esi svečias paukščių karalystėj,
Žaviesi rudenėjančia gamta
Smagioj keliautojų bendrystėj,
Džiaugiesi pojūčiais penkiais
Ir draugų nuotaika puikia,
Keliaujant mūs gimtosios Lietuvos
Gražiais miškais, klaidžiais takais,
O kartais plaukiant ir upe.
Rugsėjo 9- 11 dienomis vienuolika ištikimiausių keliautojų vėl tęsė savo kelionę- šešioliktąjį žygio, skirto geografo ir keliaujo R. Krupicko atminimui, etapą. Suvernai – Rusnė. Įdomus ir žavingas kraštas. Žvejų ir paukščių rojus. Laikinas rojus buvo ir mums. Nors didžiąją Lietuvos dalį „skalbė“ lietus, mes praustis turėjome patys, nes per visą savaitgalį nebuvo nei lašo. Turėjome galimybę vienu metu jausti visus penkis pojūčius- dievišką gervuogių skonį (bent jau man, net norėjau turėti tuos akidangčius, kur žirgams deda, kad nesibaidytų, nes negalėjau praeiti pro abejose takiuko pusėse plytinčius gervuogynus); užuosti žolių, laukų, kvapą; girdėti besibūriuojančių paukščių balsus; net per batus jausti kiekvieną akmenuką po kojomis, gervuogynų spygliukus ar dilgėles, kurios kažkodėl pasirinkę gražiausių ir didžiausių uogų draugiją. Ir, žinoma, penktasis pojūtis tai tie magiški vaizdai aplinkui. Šį kartą jie buvo tokie skirtingi. Turėjome daug unikalios gamtos, bet intarpuose mėgavomės ir civilizacijos elementais, gėrėjomės pamario krašto išpuoselėtais miestukais. Gyventojai to krašto labai svetingi. Buvome vaišinami ir sodo gėrybėmis, ir ką tik nukastomis virtomis karštomis bulvėmis. Ačiū Žilvinui už tą rūkytą žuvį, kuri buvo tobula ir padėjo ne taip skausmingai reaguoti į krepšinio rungtynių pralaimėjimą. Ir jau prakalbus apie nuoširdumą ir svetingumą, nuodėmė būtų nepaminėti, kad antrąkart, važiuodami į namus iš žygio, pakeliui Šilalėj pasisvečiuojam pas Sabinos tėvelius. Auksarankis tėtis ir tokia nuostabi visa šeima. Nedaugžodžiausi, bet jie tikri Lietuvos šviesuoliai.
