2022.07.9-11. – Tėvynės pakraščiais (XV etapas)

Dalius Pranculis

Per XIV-tąjį „Tėvynės pakraščių“ etapą, nukeliavus iki Nidos, buvome labai pavargę, matyt persekiojantis karštis ir menkai vėdinamų kojų išprovokuota pūslių gausa išmušė paskutinius organizmo ištvermės saugiklius. Atsisakėme minties dar kelis kilometrus tęsti ėjimą iki vakariausio Lietuvos taško ir mažumėlę pasišlaistę išlėkėme į savo skirtingus namus. Buvo minčių kitame etape pasiekti vakariausią Lietuvos tašką, susiderinus visus formalumus su pasieniu. Pradėjus ruoštis XV-jam „Tėvynės pakraščių“ etapui, pradėjau mąstyti, kad grįžimas pėsčiomis iš Nidos į Smiltynę tais pačiais pėsčiųjų ir dviračių takais nėra prasmingas. Kilo mintis per dvi dienas iš Nidos plaukti palei Kuršių marių pakrantę, pro Naglių rezervatą iki Juodkrantės, po to kirsti Kuršių marias iki rytinės jos pakrantės, netoli Klaipėdos. Porą bičiulių gana palankiai atsiliepė apie negirdėtą nuotykių kompaniją „Wet Weim“, kurie nuomoja rankų darbo kanojas. Pralaimėjau. Nesugebėjau su jais susitarti. Apėmė pyktis dėl tokio „Werč Wemt“ abejingumo. Porą kartų klausiau apie paslaugos kainą, taip man ir nesugebėjo jos parašyti. Pasijaučiau, kad esame nereikalingi, nes porą dienų susirašinėti apie nieką, pasirodė labai nesolidu ir laiko švaistymas. Dar kreipiausi į „Iklakojį“, tai jie iškart bent aiškiai parašė, – mes savo įrangos savarankiškai nuomai neduodame. Matyt normalu, ar verslas gali būti jautrus? Tikriausiai nelabai. Galėjom imti „Kertam kampą“ baidares, bet tiek daug klapato, tai darysime kitaip. Liko kartėlis, bet ne, tai ne, todėl priėmiau sprendimą „Tėvynės pakraščių“ XV-tąjį etapą organizuoti rytiniu Kuršių marių krantu, nuo Klaipėdos iki Ventės.

Liepos 8-osios pavakaryje, vėl susirinkę ir „užsiregistravę“ prie Šiaurinės Senosios perkėlos, patraukėme per Klaipėdos miestą. Šį kartą specialiai nusprendėme pratestuoti „Jūrų tako“ keltąsą ir neieškoti trumpesnių kelių bei nesivelti į Kertam kampą diktuojamas bekelės taisykles. Kaip ir priklauso miestui, visur civilizacija ir judėjimas. Tai pats didžiausias Lietuvos miestas, kuris užkliūna „Tėvynės pakraščių“ žygio dalyviams. Daug tikėtis gamtinio džiaugsmo ir neverta, – namai, gatvės, šaligatviai, žmonės, automobiliai ir t.t. Stabtelėjome „Vasaros stotelėje“ – „Čiurkšlės“ degalinėje, kas į tualetą, kas krimstelėti nusipirko, ir mes vėl šlifuojam miesto asfaltą arba šaligatvių plyteles. Tiesa, mūsų kelias praėjo pro Sąjūdžio ir kitus miesto parkus, kurie dvelktelėjo gamtos ir prasmingumo kvapais. Pakeliui atsitiktinai sutiktas giminaitis Mindaugas mestelėjo mintį, kur galėtume įsikurti nakvynei. Taip ir padarėme, už Klaipėdos jūrų uosto konteinerių terminalo radome patogią vietelę ant Kuršių marių kranto. Puiki aplinka, – sklando mistiniai uosto apšviesti debesys, tolumoje šviečia SGD laivas-saugykla „Independence“, šmirinėja, matyt, įsimylėjėlių automobiliai, mariose plaukioja gulbės ir prie mūsų palapinių “miestelio” susėdę savi bendraminčiai. Išsipasakoję, paskaitę vakaro skaitinių apie Rimanto Krupicko žygiavimą palei Dieveniškių apendicitą, ir išsikrovę galutinai, po truputį lūžtam ir lendam į savo poilsio namelius…

Rytas. Keliamės. Atsiveria vaizdas lyg automobilių turguje. Suplūdo žvejų automobiliai su priekabomis, kuriose buvo patogiai įsitaisę jų laivai. Rytinė kava arba arbata, pakuojamės “šmutkes” ir pėdiname į savo keltąsą. Pagal Klaipėdos vandenvietę vedantis kelias gana platus, žvyruotas, tarkuotas ir savotiškai nuobodokas. Mandagiems prilėtinusiems automobilių vairuotojams pamojuojame, o greitai pralekiančius lietuviškai apiburnojame. Per poilsį gauname pirmą dozę lietaus, po to įžengiame į tiesų it styga keliuką, kuris veda palei Karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) kanalą. Kanalas užpreitame šimtmetyje buvo iškastas tuo metu Vokietijos teritorijoje, vietinių gyventojų ir prancūzų belaisvių dėka. Buvo siekiama, kad upiniai laivai iš Nemuno žemupio per Minijos žemupį, aplenkdami kartais pasitaikančias audringas Kuršių marias, šiuo kanalu saugiai pasiektų Klaipėdos uostą. O mes žygiuojame, džiaugiamės gamta, skaičiuojame kilometrus, svajojame apie šaltą šaltą ir visa kita…

Pasibaigus draugystei su karaliaus Vilhelmo kanalu, prieš Dreverną prasideda ne “Jūrų takas” o “Mirties takas”. Gerą kilometrą ėjome kelkraščiu, prabangūs automobiliai dažnai norėdami prasilenkti, stabčiojo ties mūsų tvarkinga vilkstine. Ruožas, kuris privertė saugotis ir būti atidiems. Dreverna mus pasitiko svetingai, savaime suprantama, kad ilgokai užkliuvome lauko kavinėje, kur ir užtemptai papietavome. Dalis bendrakeleivių sugebėjo sudalyvauti ir priešais kavinę fontano atidarymo šventėje. Pasaulis išgirdo apie Sidabravą ir per jį tekantį Kiršino upelį. Pasilinksminę sau suprantamais būdais, patraukėme prie Drevernos apžvalgos bokšto. Nedidelis bokštelis, bet vaizdų nepašykštėjo. Aplink gyvenimas verda, plaukia laiveliai, siautėja jėgos aitvarų gerbėjai, Saulė su vėju jautriai ir gražiai virpina marių bangas. Kertam kampą per apžėlusį keliuką į Svencelės gyvenvietę, kur vyksta mažųjų laivų uosto atidarymo šventė. O dėvulėliau… Iš pradžių pagalvojau, koks velnias mane nešė į šitą popsu pritvinkusią galerą. Prisiekinėjau, kad daugiau čia negrįšiu. Bet… nuotaika šiek tiek pasitaisė… Grįžta Andrius su dviem šalto šalto… Žmogus rado VIP zoną, kur ir mirtingieji gali prasmukti ir pasidžiaugti nemokamais, ne visiems skirtais dalykėliais. Vaidindami ponus, po truputį ir mes prisijaukinome šią vietą. Savaip pasiautėjome, pašokome, o kai atsibodo, susikaupėme iš paskutiniųjų išsijudinti iš šios popso nuniokotos imperijos. Keliautojų vienuoliktukas nuo Svencelės pagundų sėkmingai atsispyrė ir sėkmingai nutūpė už kelių kilometrų, pakeliui į Kintus. Po truputį įsibėgėjome į vakarienės reikalus jaukiai susėdę pavėsinėje. Šį vakarą pasigaminome spagečius. Pabandėme susisiekti su vykstančia JGM (jaunųjų geografų mokykla) stovykla. Stovykla išėjo į naktinį žygį, nepavyko sukurti teletilto. Mus vienija geografas Rimantas Krupickas. Jau kurį laiką pro mus zuja dviratininkų vilkstinės. Galvojome evakuacija vyksta, bėga žmonės… bet pasirodo vyksta varžybos. Vieną ratuotą žmogelį pavyko pastabdyti ir pavalgydinti, tai sužinojome, kad žvyrkelio “tarkos” malonumus jiems teks patirti įveikiant apie 80 km. ratą. Pasidalinus tarpusavyje dienos įspūdžiais, vėl pradėjo išsimetinėti kūnelių saugikliai iš nuovargio, patirtų įspūdžių, ir nueitų 30 kilometrų džiaugsmo…

Sekmadienio rytas. Pro pravertas palapinės duris, tarp medžių kamienų “veržiasi” Saulės spinduliai. Netrukus ponas Dundulis iš pasalų, iš pradžių kažką tyliai sušnibždėjo, vėliau garsiau, o galiausiai – garsiausiai. Greitai susipakavę savo rakandus subėgome į pavėsinę, kur prie pusryčių stalo šeimininkavo Sigutė su nepailstama pagalbininkų komanda. Prasidėjo lietus. Toks ilgas ir merkiantis kiaurai, bet nešaltas. Iš pradžių laukėme, kada apstos. Gintaras “nudžiugino”, kad lietus ilgai nesibaigs ir tęsis beveik visą dieną. Pirmiausiai nervai trūko Viliui. Neištvėręs pasileido per lietų. Mes dar delsėme, tačiau pradėjo semti mūsų pavėsinę. Lietus per pavėsinės stogo skyles pramušė voratinklius o smėlio “grindyse” ėmė kauptis nesusigeriantis vanduo. Viliaus dar keliu tekanti vandens srovė neatplukdė. Vieni jau pradėjo lipti ant suolų, kiti ant stalų, atėjo metas numoti ranka ir išeiti pas lietų. Išėjome, paėjėjome, lietus apstojo, kol priėjome kitą pakeliui esančią pavėsinę. Artėjo nauja debesų banga. Pralaukėme gausaus liūtinio lietaus pirmuosius šuorus, ir vėl pajudėjome link Kintų. Pirmiausiai mus netikėtai pasitiko prie Kintų prilipęs kaimas Uogaliai. Vieniems Uogaliai, kitiems pasirodė Nuogaliai, tik kažkas pirmą raidę nutrynė. Štai mes ir Kintuose. Subruzdėjo grupėje direktorių pareigas turintys dalyviai, – kur mes einame? Pasirodo priekis eina gerai, veda aplankyti Didžiosios Kintų tujos. Medis tikrai labai įspūdingas, siekiantis jau virš 20 metrų aukščio, ir yra vienas didžiausių savo rūšies medžių Europoje. Toliau vėl žingsniuojame per Kintų miestelį, kuriame stabtelime prie parduotuvės. Lyja, lyja, lyja, bet mums jau nebesvarbu. Nuotaikos linksmos, ir prie Saulės ne visada taip gerai būna. Remigijus išpildo Astos svajonę. Į klausimą ko norite iš parduotuvės? Asta pajuokavo – čeburekų! Pasirodo yra čeburekų, visus paskutinius pardavėja sukišo į mikrobangę pašildymui. Stovime per lietų, laukiame šildomų čeburekų, o iš kitos pusės gatvės mus geraširdė moteris pakvietė pasislėpti nuo lietaus. Kadangi jau buvo nebesvarbu, tai padėkojome ir kantriai per lietų vėl laukėme šildomų čeburekų. Užkandę patraukėme toliau. Už Kintų “Jūrų takas” vėl nutrūksta, mus vėl pasitinka “mirties tako” atkarpa. Su abipuse pagarba tarp pėsčiųjų ir automobilių įveikėme šį ruožą ir nuo Suvernų kaimelio pasukome Kuršių marių link. Priėjome gražiai įrengtą poilsiavietę ant Kuršių marių kranto. Sužinojome, kad jau įžengėme į Nemuno deltos regioninio parko teritoriją. Blykstelėjo saulė, nustojo lyti, dangus pasipuošė įvairių konfigūracijų formomis ir įvairių tonų spalvomis. Pasitariame ir nusprendžiame, kad čia labai gera vieta pabaigti šiam etapui ir pradėti naujam kitą kartą. Taigi, “Tėvynės pakraščių” XV etapas nuvingiavęs iš viso apie 54 kilometrus per savaitgalį, paskelbiamas baigtu. Prasideda tvarkymosi, užkandžiavimo, maudymosi ir automobilių persivarymo darbai. Taip netikėtai ir prašvilpė, gausiais įspūdžiais, smagiais kilometrais, lietaus lašais ir kitais ingredientais inkrustuotas savaitgalis. Iki pasimatymo rugsėjo mėnesį, nes rugpjūčio mėnesį skelbiame pertrauką.

Žygis skirtas geografo Rimanto Krupicko atminimui.

Klaipėdoje
Nakvynės vietoje
Klaipėdos jūrų uosto gaisai
Palei karaliaus Vilchelmo kanalą
Kelyje
Pokštaujam
Papuolėm
Lietuje
Nuo Drevernos apžvalgos bokšto
Palei Kuršių marias
Po Didžiosios tujos šakomis
Nusigiedrijo