2014 metų vasaros uždarymas – „ANP – KITAIP“

Traukiniu vėlų penktadienio vakarą atriedėję į Ignaliną ir nusigavę į Palūšę savo žygį pradėjome lygiai vidurnaktį. Plaukėme kitaip nei įprasta – naktį, be šviesų (išskyrus pirmą ir paskutinę baidarę su signaline raudona šviesa), o tūkstančiai žvaigždžių atsispindėjo lygiame it stiklas vandenyje… mmmm… romantika. Besibaigiančio rugpjūčio žvaigždžių lietus buvo tobulo gausumo.

Pakeliui sustojame aplankyti ir apkabinti seną ir išmintingą ąžuolą bei užkopti į Ladakalnį, kurį tamsoje nuo ežero ne taip ir lengva rasti. Artėjant rytui pakilo tirštas rūkas. Mistika. Fantastika. Plauki, o kranto nei kraštelio nematyti…

Ežiukai rūke

Plaukiojom kaip ežiukai rūke, kol galiausiai, vis dar tvyrant tirštam rūkui bet jau akyse prašviesėjus pasiekėme krantą. Miegoti nukeliavome 9 ryto, o jau po kelių valandų barškėjo karšto vandens puodai, kviečiantys kilti ir tęsti pradėtus nuotykius.

Šeštadienio dieną vėl aplankėme Ladakalnį. Neįtikėtina, kaip skirtingai atrodo ta pati vieta dieną ir naktį. Čia atsiveria puiki ANP panorama, o vidury kalno pūpsantis medis apkrautas mistiškais akmenukų bokšteliais, slepiančiais apsilankiusiųjų slapčiausius troškimus. Nieko nuostabaus, kad tokioje gražioje vietoje sutikome ir jaunavedžius, kuriems palinkėjome žengti koja kojon per gyvenimą.

Gyvenimo keliu

Antros dienos plaukimą ir vėl baigėme… naktį. Buvo linksma, juokinga, vietomis iki ašarų (nežinia džiaugsmo, ar nevilties) kai tenka irkluoti prieš sraunios upės srovę – juk ANP – KITAIP. Maršrutas sudarytas lengvų kelių neieškant. Galiausiai okupuojame Liepų salą, kuri mums pasiūlo savo jaukų prieglobstį ir ramų guolį.

Ankstų sekmadienio rytą išsikapanoję iš salos ir pasiekę krantą metėme baidares per petį ir patraukėme į 15 km žygį ANP miškais ir takeliais, kur kirtome daug kampų ir ėjome dažnai net ne miško keliukais, o tiesiog nuostabiai gražiu mišku. Pakeliui aplankėme mėlynajį ir žaliąjį ežerėlį Laumakėlį, kur nuotykių ištroškę būrio tarzanai galėjo atgaivinti savo perkaitusius kūnus ir sielas. Galiausiai, su trumpais sustojimais pailsinti kojas pasiekėme Ignaliną ir traukiniu linksmai parbildėjome namo.

Ačiū tau Vasara už puikias akimirkas. Susitiksime kitais metais.

Laura

Apkabiname seną ir išmintingą ąžuolą
Plaukiame kaip ežiukai rūkai – nematyti nei vieno kranto
Su saule gulęs – nesigailėsi
Gyvenimo keliu
Ladakalnio selfis
Kai nebėra ribos tarp žemės ir dangaus
Poilsio minutė