“Yra laisva vieta į Čekiją? Nori?
Noriu!”
1 diena, trečiadienis. Lėtai – ramiai – pasiutusiai.
Taip neplanuotai ir netikėtai pasirašiau sau neeilinio nuotykio nuosprendį. Kompanija nepažįstama, Čekijos kalnai abejotini, laikas irgi ne itin tinkamas. Bet žodis tartas, kuprinė sukrauta ir mėlynoji Toyota jau rieda link Vilniaus (su lankstu pro Jonavą). Išsamių išankstinių pasakojimų dėka jau žinojau, kad į Juros periodo uolomis garsėjantį Čekijos nacionalinį Adršpach parką prisirinko net 3 pilni autobusai keliautojų. 3 autobusai, 3 vadai, 3 vadovavimo stiliai. Kadangi „Kertam kampą“ formatas man iki šiol buvo pažįstamas tik iš pasakojimų, mano vieta autobuse buvo aiški – prie vienintelio man žinomo kampų kirtėjo, vedlio ir žmogaus, kuris mane į visa tai ir įtraukė. Žodžiu, prie trigubo V – Vydo.
Per kamščius prisiparkavus žvyru grįstoje Seimo prieigų aikštelėje, netruko atriedėti ir autobusai. Keistokai nuskambėjo autobuso vairuotojo atsakymas į klausimą, kur važiuosim. „Kur kur? Nachui ir toliau“. Tik kelionės pabaigoje paaiškėjo, kad tai, ką palaikiau gana grubiu pokštu, vairuotojai buvo priėmę už gryną pinigą ir šventai tikėjo, kad būtent ten ir važiuojam…
Pagal poreikius ir jėgas kiekvienas keliautojas buvo jau iš anksto pasirinkęs: dalyvaus vakarėlyje ant ratų „Pasiutusių šunų“ būdoje, medituos „Ramybės saloje“ ar skubės pamažu, nešami „Lėto gazo“. Pagrindinis ir pasiučiausias kelionės vadovas Dalius (liaudyje vadinamas Prancu) be palaiminimo lietuvišku alumi nedrįso leistis į kelionę, tad surinkęs bendraminčių būrelį nuskubėjo į dar plaktukų garsais aidintį „Liverpool“ barą vykdyti šventosios misijos – sudraskyti ore alaus bokalą. Sulig paskutinio lašo nuriedėjimu į skrandį „Pasiutę šunys“ šovė į trasą – tiek juos ir tematėm. Paskutinėje ties Lenkijos pasieniu stūksančioje degalinėje jie ir vėl pasirodė, linksmi ir įšilę išlipo iš savo baltojo autobuso, prisiregistravo lankomiausiose degalinės vietose ir lygiai taip pat smagiai linguodami tikėjosi tęsti kelionę. Tik štai autobusas ėmė ir nebeužsivedė. Sustreikavusi signalizacija net nemanė geruoju pasiduoti vairuotojų įveikiama, tad teko pasielgti drastiškai – nutraukti laidus. Suveikus vieno iš keleivių magijai, po valandos komos „Pasiutusių šunų“ voljeras buvo prikeltas naujam gyvenimui ir garbingai kirto Lenkijos sieną (dar neįtardamas, koks negarbingas likimas jo ten tyko).
Tuo tarpu „Ramybės saloje“ nurimti neleido klausimas: ar nieko nepalikom Vilniuje? Nes, anot Vydo skaičiavimų, vietų skaičius autobuse niekaip nederėjo su sąraše įvardintomis personomis – kažkur kažko per daug ar per mažai. Galų gale autobuso vadas numojo ranka ir nuo lentynos nukėlė du šaltibarščių puslitriukus, tuo labai pradžiugindamas vairuotoją, kuris, mums gardžiai srebiant rožinę sriubą, garsiai stebėjosi tokių dalykų savo autobuse dar nematęs… Kažin, įrašė šį faktą į autobuso nuotykių žurnalą, kaip buvo žadėjęs? Lietuvišką, o vėliau ir lenkišką dangų gaubiant sutemoms, autobuse įsivyravo tyla, visi atsidavė kelionės malonumams: miegui, knygoms, planšetiniams kompiuteriams, kalboms ir kitai neįvardintai veiklai…
2 diena, ketvirtadienis. Lenkiško turizmo ypatumai Čekijoje.
Po gana ilgos autobusinės nakties, kai jau nepatogu nei gulėti susirangius ant sėdynės, nei tįsoti ant praėjimo tako, nei snausti perkryžiavus kojas vienas per kitą, išaušo lenkiškas rytas. O rytas = tualetas. Gal kur nors, tik ne Lenkijoj. Pabučiavę degalinės WC durų spyną, visi keliautojai kaip pabaidytos stirnos leidosi į kitą plento pusę patikrinti tenykščių ganyklų. Džiugino tik gana vaiskus ryto oras ir žinojimas, kad Lenkija jau beveik pravažiuota (kad taip paprasta būtų buvę vėliau ir nuo lenkų pasprukti…).
Pirmasis gegužės 1-osios dienos tikslas – išsikeisti eurus į čekiškas kronas – pasirodė gerokai per sudėtingas: pasieny esančio ir žemėlapyje taip lengvai, rodos, randamo miestelio Nachod (greit savo pavadinimą pakeitusio į lietuvio sąmonei artimesnį ir vairuotojų jau nuo pat Vilniaus minėtą) teko ieškoti kylant ir leidžiantis tiek lenkiškomis, tiek čekiškomis, tiek vėl lenkiškomis kalvomis. Vairuotojams kantrybė trūkinėjo kaip supuvusi virvė, visi trys GPSai podraug su popieriniu žemėlapiu buvo prakeikti ir nurašyti kaip netinkami – „Ramybės saloje“ prasidėjo šaltasis karas, nes visi turėjo savo versiją, kur ir kaip važiuoti, tad plieniniais balsais tildė tai versijai nepritariančius. Tačiau nuotaika kaipmat pasitaisė, išgirdus žinias iš „Pasiutusių šunų“ autobuso. Mums pagaliau paėmus teisingą kryptį, jie išdidžiai pasigyrė, kad yra jau netoli… Katowicų! Net nežiūrint į nurašytąjį žemėlapį tapo aišku, kad jie rieda į visiškai priešingą pusę ir nuo mūsų bei pasienio jau nutolo per 300 km! Matyt, lietuviškų gėrybių kvapas apsvaigino ir vairuotojus, kurių vienas palaimingai užmigo, o kitas net nepasidomėjo, kuria kryptimi lekia autobusas… „Ramybės saloje“ – ir juokas, ir nuostaba, ir lengvas traukimas per dantį. Bet trauk netraukęs, o programa dėl šios šuniškos klaidos vis tiek nusikelia…
Išsikeitus pinigus (Vydas pasijuto turčiumi – 23 tūkstančiai jo kišenėje!) laukė naujas iššūkis – rasti kempingą. Jau aprimusios aistros vėl įsisiūbavo, kai pagal visus išankstinius nurodymus pravažiavus Nachod miestelį ir tikintis kairėje pamatyti mūsų būsimą gyvenamąją zoną, išvydome tik minias žmonių, beplūstančių pažiūrėti įspūdingųjų uolų. Vairuotojai irzo dar labiau, ėmė ginčytis bei tildyti ir vienas kitą, ir vedlį, nesutardami, suktis ar dar važiuoti, pasiklydom ar neprivažiavom, kairėj ar dešinėj, prieš miesto ar už jo…
Pagaliau ilgai ieškotas kempingas (pasirodo, buvo kairėje pusėje, kaip ir žadėta – tiesiog autobusas važiavo ne tuo keliu… su 3 GPSais…). Lietuviškai šiek tiek kalbantis gidas Liuboš ir jo kolega Pavel palydėjo ką į patogias lovas nameliuose, ką į palapinių miestelio teritoriją. Pasirodo, „Lėto gazo“ ekipažas jau porą valandų kempinge gardžiuojasi čekišku alumi ir stebisi, kur visi pradingę. Kad nešvaistyti laiko veltui, išsiskleidę palapines ir surikiuoti vorele dviejų autobusų keleiviai išsiruošė į pirmąjį punktą – Teplice skaly. Einant pro kempingo vartus, į teritoriją išdidžiai įšliaužė „Pasiutusių šunų“ autobusas… Neatrodė, kad jiems šiandien dar rūpėtų kokios nors uolos, kai patys su visu autobusu vos neįstrigo po tiltu, ženklas virš kurio rodė ribotą 3,5 m aukštį (sako, gale sėdėjusieji girdėjo keistus braukimo per stogą garsus…)…
70 kronų (9,1 Lt) už galvą – ir teleportavomės į praeitį, o tiksliau – į Juros periodą, kuris prasidėjo prieš 200 mln. metų. Būtent šiuo periodu skilo Pangėjos superžemynas, o toje vietoje, kur šiandien dėliojam savo kojeles, tuomet tyvuliavo jūra. Žinoma, žmogišku protu sunkiai suvokiama, bet faktas vienas – slampinėjam po jūros dugną, kuriame pilna didžiulių akmenų sąvartų, suformavusių keisčiausias figūras, užuovėjas, tunelius… Ir tie milžiniški (iki 100 m) uolomis virtusio smėlio bokštai, per ilgus tūkstantmečius apgludinti ir tuo pačiu sutvirtinti įvairiausių gamtos stichijų… Kai kurioms uolų figūroms ir vardai sugalvoti: „Kregždės lizdas“, Mėsininko kirvis“, „Poliarinis lokys“, „Balandis“, „Arklio galva“, „Ranka su ledu ir šuo“, „Uolų erelis“… Tiesa, erelių ten buvo ir tikrų, tačiau juos griežtai saugojo aptvarai – šiuo laiku pats perėjimo metas.
Tačiau visą malonumą gadino ir tarsi uolas užstojo… lenkai. Net skruzdžių mūsų nuolatinėje stovyklavietėje mažiau nei čia lenkų: šnypščia iš visų uolų plyšių, stumdosi, rėkauja, triukšmauja, braunasi, kvėpuoja į nugarą… Vasaros savaitgalio autostradoje jausmas, keliantis tik nuovargį ir užgožiantis visą grožį. Ilgam strigom ant siaurų laiptų, pasidavę miniai – kaip ir visi panorom užlipti ant vienos iš uolų ir apžvelgti parko panoramą. Kol veiksmas „aukštyn žemyn“ vyko intensyviai, tol judėjom aukštyn, bet staiga kažkas (neabejoju, kad lenkai) užtrombavo viršuje ir taip siaurą praėjimą, tad likom įkalinti pusiaukelėje. Pakankamai prisikankinę ir prisižiūrėję į viens kitų užpakalius, nusprendėm verčiau pasivaikščioti tarp uolų, o ne marinuotis šioje lenkiškų silkių bačkoje. Vėliau, tiesa, dar kartą pabandėm irtis į viršų, bet iki pat viršūnės kilti nebebuvo laiko, tad po dar vienos kovos su lenkais dėl laiptų šitą reikalą palaidojom. Nors pakeliui sutikta aukštakulniais pasipuošusi mergina, ne itin vikriai žirgliojanti aukštyn, mus tarsi drąsino, kad norint viskas įmanoma. Bet nebenorėjom.
Iš daugiau nei 60-ties kartu išėjusių keliautojų liko gal tik pusė, tad su jais link kempingo patraukėm įdomesne trasa. Joje pasitaikė ir pelkučių, nuolat teko žiūrėti po kojomis, kad jų neišsisukinėtum, reikėjo lipti per uolų atplaišas, laikantis už drėgnų sienų – pasijutau savo stichijoje! Galėjau taip eiti pusę dienos, tačiau netrukus smagusis takelis atvedė į ypatingą vietą – ant plokščio akmens, nuo kurio atsivėrė visas sustingęs uolų miškas. Kvapą gniaužiantis vaizdas! Kol atsitokėjau, beveik visi aplinkiniai buvo dingę. Tad su dar nedingusiu Vydu pasileidom per itin tylų mišką. Staiga suvokiau, kad tai pirma tylos akimirka per visą dieną – aplink nei žmonių, nei lenkų. Tad ir eiti norėjosi kuo tyliau, kad tik nesutrikdyti tos šventos miško ramybės…
Mėlyną trasą netrukus pakeitė geltonoji, o po jos nebetoli ir kempingas. Už maistą sumokėjusi po 400 kronų (52 Lt – 5 maitinimai) pirma grupė susigrūdo į vietinį restoraną „Orlik“. Padavėja kurį laiką nekreipė nė menkiausio dėmesio į prie stalų suvirtusius keliautojus, kol baigiantis pirmosios pamainos valgymo laikui pagaliau teikėsi tėkštelėti ant stalo meniu. O jame – 3 patiekalai: vištiena su bulvėmis, kiauliena su grybų padažu ir kiauliena su kniedlikais (skamba prabangiai tas jų nacionalinis patiekalas, nors realiai tėra itin balto batono riekės). Įdomūs ten pas juos kalbos viražai: čekiškas „kotlet“ virto anglišku „chopped meat“ ir rusišku „отбивное мясо“. Bet kokiu atveju tiko. Tik tai dar reikėjo išaiškinti padavėjai, nekalbančiai nė viena suprantama kalba…
Po vakarienės – kas kur: vienus priglaudė 13-tas namelis, kiti nusėdo su vedliais prie laužo gerti kavos ir stebėti, kaip ant garų verda baltasis batonas, treti mėgavosi kelionių istorijomis, aplaistytomis lietuviškais ir čekiškais lašais. Metas lįsti į palapinę ir išbandyti Ajungilak miegmaišio kokybę.
3 diena, penktadienis. Uolų burtažodžių besiklausant.
Rytas po gana šaltokos nakties prasidėjo nuo minties „dar nesikelsiu“ (kai lietus barbeno į palapinės stogą), peršoko į mintį „reikia keltis“ (kai sekundei lietus liaudavosi), tada grįžo į pradinę būseną „ai, dar ne…“, kol galiausiai per vieną lietaus pertraukėlę kulkos greičiu išsinėriau iš Ajungilak kokono ir nėriau į rūkais pasidabinusį orą (nes visgi artėjo pusryčiai). Kol Prancas rinko mokestį už palapines (180 kronų = 23,4 Lt) bei namelius, grasindamas baudomis vengiantiems mokėti, čekų vedliai (jų jau pasidaugino iki keturių – po du rusakalbėms ir anglakalbėms grupėms) lietuvius linksmino savo liaudies dainomis. Kai jau jos atsiėdė negyvai, visi buvo įtraukti į bendrą mankštą. Jau išgirdus pirmuosius šiam užsiėmimui skirtos dainos akordus, ėmė purtyti siaubo šiurpulys – tai buvo ir kai kurių skautų vis dar mėgstamas „Vatansu“. Keista, bet tie jokio loginio ryšio neturintys, nebent traukulius po sunkių išgertuvių primenantys judesiai lietuviams patiko, mielai juos kartojo ir prašė dar. Kitas siaubingas žaidimas „Marakatumba“ tikriausiai irgi būtų puikiai tikęs.
Atsisakius autobuso paslaugų, link šiandieninių uolų nuspręsta traukti pėstute – juk tik 3,5 km raudonąja trasa. Pirmiesiems nuėjus iki Adršpach geležinkelio stoties, paskutiniųjų (tame tarpe ir Pranco su visais čekų vedliais) teko gerokai palūkėti. Jie nė kiek neskubėjo, o ir pagaliau išnirę iš už horizonto atrodė lyg iš kosmoso nusileidę ir nelabai suprantantys, ko ir kas čia iš jų nori. Dar kiek palūkėję, beviltiškai pabandę susiskirstyti į grupes, galiausiai vis tiek visi 126 lyg skėrių būrys pajudėjo link uolų. Šiokios tokios grupės atsirado tik praėjus kasą ir atsidūrus prie smaragdinio ežeriuko, kuriame atsispindėjo niūrus gegužės 2-osios dangus…
Pirmoji misija – apeiti tą iš pažiūros nedidelį ežerą aplink. Grožėdamiesi dangų remiančiais keisčiausių siluetų kieto smėlio bokštais, tai kildami, tai leisdamiesi, tai kliūdami už vietoj šaligatvio nutiestų medžių šaknų, tai braudamiesi per brūzgynus slinkome pakrante. Po ežeriuko – gilyn į mišką, kur patekome tarsi į dar nesukurtą pasaką. Arba į gerai sukaltą trilerį. Arba į kitą planetą. Ar net išvis į kitą matavimą. Jei ne iš visų pašalių besigirdintis nuolatinis lenkų šnypštimas, buvo galima pasijusti tarsi pasiklydus tarp milžiniškų akmens luitų, spaudžiančių iš visų pusių ar besilenkiančių kažką pasakyti tau į ausį. Tarsi kareiviai, surėmę pečius prieš lemiamą paskutinį mūšį, nebylūs, bet tuo ir didingi šie priešistoriniai stulpai kėlė netgi pagarbią baimę. Kartu ir nuostabą, ir netikėjimą savo akimis. Vos prieš kelias dienas nebūčiau ir pagalvojusi, kad tokiai mažai Čekijai gali būti padovanotas toks didelis ir įspūdingas gamtos stebuklas…
Žingsnis po žingsnio, posūkis po kilimo aukštyn, siauri laipteliai, ant kurių eismas pasiekia greitkelio lygį… Skylė/tarpas uoloje, į kurį vos telpi, veda tolyn, vingiuoja tamsiomis galeromis, kol atsiduri akmens bokštų apsupty ir nebežinai, į ką pirmiausia fokusuoti savo žvilgsnį – vaizdai pranoksta vienas kitą. Tik nėra laiko stovėti ir užvertus galvą grožėtis – nesibaigiantis žmonių srautas stumia, neša pirmyn, jų nuolat čekšinčios fotoaparatų blykstės tarsi nublukina tas uolas, o sprausdamiesi siauruose praėjimuose amžinai skubantys turistai iki blizgėjimo nupoliruoja jas savo alkūnėmis… Jei niekaip neišsisklaidantis rūkas suteikė šiems akmenų bokštams savotiškos mistikos, tai lenkiška garsi šneka ją bemat išsklaidė. Norėjosi bėgti kuo toliau, pasislėpti tuose uolų labirintuose, įlįsti į kokį tarpeklį ar pasileisti slaptu takeliu… Bet negalėjau paleisti iš akių vedlio. Tiesiog toks įprotis – žinoti, paskui ką einu. Žygiavimas grupėje niekada nebuvo mano prioritetinis keliavimo būdas, bet individualiai veiklai šįkart buvo nepalankios sąlygos… Bet juk viskas turi savotiško žavesio!
Užtai uolos užburiančios! Lyg norėtų papasakoti savo istorijas, kurių per amžiną betikslį lėkimą neturim kada klausytis. Lyg kviestų prisėsti ir prisiglausti, mintyse nusikeliant milijonus metų atgal (kai net lenkų nebuvo). Visos dienos neužtektų ten išvaikščioti, išnardyti tarp uolų, ištyrinėti… Keletas mažų kriokliukų, V. Gėtės bareljefas netikėtoje vietoje (sako, jis buvęs aistringas keliautojas, atradęs ar sukūręs ne vieną keliavimo trasą Čekijoje ir kitose šalyse), apžvalgos aikštelės – viską reikėjo pamatyti, įsidėmėti, įamžinti. Ir per tokį ribotą prabėgimo laiką įsidėti širdin. Buvo galima užsimerkti ir prieš didelę dozę civilizacijos, nors ne aš viena mielai būčiau medinius laiptelius su turėklais iškeitusi į akmenuotą takelį, vingiuojantį tarp bokštų, ar suoliukus – į ramų pagulėjimą ant kvepiančios žolės… Aha, ir dar ant šlapios žolės. Nors visą dieną dangus iš paskutiniųjų laikėsi neprakiuręs, momentiniai smarkūs vėjo gūsiai ir ant veido krintanti migla aiškiai rodė, kad čia dar bus visko.
Palikę uolas, vis dar nebuvom pasisotinę pasivaikščiojimu. Nes turbūt daugiau stoviniavom ir vis kažko nuolat laukėm. Pasiirstymo valtele po kanalizacijos spalvos ežerą buvo atsisakyta – tik keli narsuoliai pasiryžo laukti 45 min dėl to, kad gautų 15 min šaltyje pasėdėti ant medinių valties suoliukų, klausydami čekiškų anekdotų. Nusprendę, kad su tokiais mini ežeriukais nėra laiko smulkintis, pajudėjom link stovyklos vienu iš kelių galimų būdų. Labiausiai pavargę ar tingintys galėjo važiuoti traukinuku, kiti eiti pėsčiomis, treti – kombinuoti šiuos abu būdus. Pastarųjų buvo daugiausia, tad vienintelis traukinuko vagonas, prifarširuotas lietuviškų turistų, atrodė tikrai smagiai. Už juokingas 11 kronų (1,43 Lt) mus pavežė net 3 stoteles!
Planas buvo eiti viena trasa, pereiti į kitą, kirsti uolų parko teritoriją ir ja grįžti. Deja, po keleto šimtų metrų laive įvyko maištas: lietuviškasis Vydas su čekiškuoju Pavelu susiginčijo, kuriuo keliu pasukti. Nugalėjo vietinis vedlys, įrodęs (arba užkalbėjęs dantį), kad įkėlę koją į parką vėl turėsim pirkti naują bilietą. O tai reiškė viena: tas tris stoteles, kurias mus pametėjo šiltasis traukinukas, teks grįžti atgal savo kojomis. Neskambėtų taip nuobodžiai, jei kelias driektųsi ne asfaltu. Kadangi romantikos ir kvapą gniaužiančių vaizdų šioje atkarpoje nepasitaikė (o jei ir buvo koks, tai jį užklojo rūkas), tad bent kojos gavo savo dienos dozę. Netrukus savo dozę atsiėmė ir skrandis, kuriame patogiai įsitaisė vištiena su visomis bulvėmis.
Per tą laiką dangus nebeištvėrė ir paleido visus savo vandenis tiesiai ant palapinių. Labiausiai persigandę palapinių įnamiai įsiprašė pas draugus į namelius, o man po kavos puodelio ir akistatos su trenktu lenku palapinė tapo vieninteliu galimu vakaro prieglobsčiu (kuo visai ir nesiskundžiau). Beliko šiltai įsitaisyti ir laukti ryto. Tiesa, šiandien neįvyko ir planuotas palaipiojimas – šlapios uolos nesuviliojo nė vieno, o ir susiviliojusius greitai būtų atšaldęs griežtas visų vedlių „negalima“.
Kempingas, beje, čia visai neprastas. Pusryčiams buvo nemenkas pasirinkimas (paskutiniams ne itin kas liko), tad užteko visai dienai. Merginos čia itin naudojasi ir džiaugiasi dušu (reikia suskubti nusiprausti per 5 min – tiek laiko atseikėja įmestas žetonas), vyrai – kiosku su alumi ir kažkuo stipresniu, moterys – šiluma nameliuose, o brodiagai (t.y. man) lieka palapinė su lietaus muzika. Tikrai neprastai.
4 diena, šeštadienis. Daug nelaimių ir dar daugiau akimirkų laimės.
Pasirodo, šiluma nameliuose buvo labai jau sąlyginė, tad gudrūs jų gyventojai sukurpė išradingą planą, kaip pakelti medinio kambarėlio temperatūrą. Ogi vakare prisikvietė svečių, mielaširdingai kvietė juos nusivilkti striukes, patogiai įsitaisyti… Nors siųstas ratu buteliukas ir susišaukė su lietuvišku svetingumu, visgi svarbiausias motyvas buvo prišildyti trobą – anot Vydo, kiekvienas svečias dar padovanojo po 200 W/h savo kūno šilumos. O tai, įskaičiuojant ant palangės išdėliotas ir visą vakarą degusias žvakutes, jau garantavo šiltą miegą bent 3-4 valandoms. Elementaru, Vatsonai.
Deja, rytas šiluma net nekvepėjo. Išlindus iš drėgme alsuojančio miegmaišio atrodė, kad vaidenasi: gegužės 2-osios rytą ore lakiojo snaigės. Romantiškai nusiteikęs Vydo palapinės prietelius garsiai pasvarstė: „gal čia žiedlapiai skraido?“ Ir greit užsičiaupė, pamatęs, kad aplink augančios eglės nė nesiruošia žydėti…
Po dar vienų pakankamai sočių pusryčių būryje ėmė sklandyti maišto (programos keitimo) idėjos. Nė vienas nebenorėjo dar pusę numatomos itin šaltos nakties drebėti palapinėje ar namelyje (iš vairuotojų keiksmų rytą supratau, kad jokio skirtumo, kur miegot – ir ten, ir ten šalta), tad ėmė vis garsiau ir garsiau reikalauti paankstinti išvykimą namo. Tuo itin neapsidžiaugė čekų vedliai, į kurių numatytą programą buvo įtrauktas važinėjimas mūsų autobusais. Bet šįkart mūsų nuosavi vedliai nenusileido ir autobusus išsiuntė ilsėtis į kempingą, kad galėtume naktį išvykti. Bet ir atvažiavimas iki žygio pradžios vietos eilinį kartą gerokai padraskė nervus vairuotojams (ir kai kurioms jautresnės prigimties keleivėms). Trumpas turėjęs būti pavežimas gerokai užtruko: tai kelias uždarytas, tai autobuso masė neatitinka leidžiamų parametrų, tai GPS rodo, kad nėr šansų pravažiuoti, tai pats vairuotojas šaukia ten nevažiuosiąs… Siaurais Sudetų kalnų keliukais sukom ratą po rato, apsisukinėjom ir grįžinėjom atgal, vos prasilenkdami su priešpriešiais sutiktu transportu.
Vienai čekei susitikimas su lietuvišku autobusu siaurame jos Tėvynės kelyje įsimins ilgam: jos mažutis Peugeot ne tik buvo priverstas ilgokai riedėti atbuline eiga (savo įspūdingai kreivais manevrais juokindamas, stebindamas ir kraupindamas autobuso ekipažą), bet ir galų gale pakibo vienu ratu į viršų ant šlaito, nepataikęs į šoninį keliuką… Autobuse kilo panika! Moteriškoji pusė liepė stoti ir traukti nelaimėlę iš griovio (ir užkišti pravažiavimą ilgam), vyriškoji turėjo dar daugiau pasiūlymų: ir persilaikyti teises, ir naudoti „lebiodkę“, ir susitvarkyti karabinų bei virvių pagalba, ir išvis nelįsti į gatvę, jei nežino, kaip važiuoti… Taip besiginčydami sėkmingai pravažiavom incidento vietą (vėliau vairuotojai tikino važiuodami atgal neberadę jokių šios nelaimės pėdsakų).
Po pirmojo dienos ginčo netrukus sekė ir antrasis, kur kas intensyvesnis ir emocingesnis. Ir vėl su čekų vedliais sunkiai sekėsi susitarti, kur ir kaip eiti. Gerai, kad turim savo vedlį, kuris ginkluotas žemėlapiu, kompasu ir pypke be jokių stresų pravedė keliauninkus paskutinės dienos trasa, padovanojusia itin daug įspūdžių!
Paskutiniai čekų parodyti objektai – tarpukariu statyti gynybiniai įtvirtinimai, kurių miške pridygę kaip grybų. Matę mes tų bunkerių, tad stovėti ir klausytis jų istorinių faktų, kai aplink šaltis tik ir taikėsi sužnaibyti visas atviras kūno vietas, nebuvo pats maloniausias užsiėmimas. Ne vienas pasigailėjo nepasiėmęs pirštinių, tad sumaniai tam reikalui išnaudojo šiltesnes kojines ar puolė taisyti šią klaidą pakeliui užtiktame prekybos centre. Buvo aišku tik viena: reikia kuo greičiau ir kuo sparčiau eiti, kad bent kiek sušiltume. Tad ir pasileidom į rūką, ėjom, kilom į didesnes ir mažesnes kalveles… Į kalnus ten ne itin panašu, bet kojoms darbo šįsyk jau buvo. Sako, jų aukščiausia viršūnė – 780 m. Gal ir buvom ją pasiekę toje visoje rūko apsiaustyje, o gal ir ne, nieks nežino. Vydo aukštimatis strigo ties 380 m, tad taip ir liks paslaptis, kokiame realiame aukštyje buvom.
Vidury miško atsisveikinę su Liubošu ir Pavelu, pasileidome vieni patys – gi nesunku orientuotis, kai visos trasos kuo aiškiausiai sužymėtos, tereikia tik nepamiršti, kurios spalvos keliu eini. Paskutinei dienai buvo pažadėtas ilgiausias maršrutas, tačiau labiausiai pavargę vėl turėjo galimybę nuo pusės kelio grįžti traukiniu, kiti – eiti lengvesniu ir nuobodesniu maršrutu. Tačiau labiausiai pasisekė tiems, kurie pasirinko uolų parko maršrutą – tą patį, nuo kurio vakar taip aktyviai atkalbinėjo čekai. Jis gal ką nors ir gąsdino didesniu kilometražu, bet buvo nepakartojamas kerinčiais vaizdais.
Po pietų netyčia užtiktame kaimo restorane, virš kurio lietuviai iškėlė savo vėliavą, visi su naujomis jėgomis ir gerokai įšilę pasileido ilguoju maršrutu. Bet netrukus paaiškėjo, kad ne visiems tos restorano šilumos užteko – pusė grupės tarsi juodojoje skylėje prasmego parduotuvėlėje. Nusprendę, kad su Prancu visi parduotuvės šturmuotojai saugūs, likusieji grįžom į pirmos dienos Teplice uolų parką, tik iš kitos pusės (kur niekas nerinko jokių pinigų). Ir – stebuklas! Parke, išskyrus mūsų nedidelę grupelę, nebuvo jokių lenkų, jokio triukšmo, jokių autostradų – tik uolų pirštai, rodantys į vakarop vis skaidrėjantį dangų, vienas kitas užsimiegojusio paukščiuko klyktelėjimas, pavienių upelių burblenimas ir tyla tyla tyla (neskaitant garsaus nuo uolų atsimušančio Vydo balso: „Oho, kaip tylu! Kokie vaizdai! Ir nė vieno lenko!“..)… Norėjosi eiti kuo lėčiau, sustabdyti laiką, kad pasimėgauti už visas tris dienas ta staiga stojusia ramybe. Net tyčia atsilikau nuo visų – kažkoks ypatingas neįvardijamas jausmas užsuko dūšion… Sulig kiekvienu žingsniu akys plėtėsi vis labiau – per dieną turistų virtinių nužiūrėtos uolos tarsi lengviau atsikvėpė ir paskutiniesiems lankytojams atsivėrė visu savo paslaptingu žavesiu! Garsiakalbiams nuklegėjus pirmyn, o panašiems romantikams likus dar toliau užnugaryje, atsidūriau taip ilgai lauktoje akistatoje su šiais čekiškais gamtos paminklais. Tik jų didingi pilki siluetai ir mano 160 centimetrų. Jie sustingę stovėjo, aš pamažu ėjau. Jie tylėjo, aš klausiausi jų tylos. Jie išlydėjo, aš pažadėjau dar būtinai juos aplankyti…
Vakarieniauti šįsyk atėjom paskutiniai – kažkodėl visi mūsų grupę pasitiko plojimais, gal nesitikėjo, kad sėkimgai išlįsim iš rūko?.. Kolegos nuo gretimo staliuko iš to džiaugsmo net padovanojo desertinių kniedlikų (šįkart baltasis batonas buvo susuktas rutulio forma, apkeptas, prigrūstas įdaro ir besimaudantis padaže – sakyčiau, tikrai skanu (ačiū vaišinusiems!)). Po paskutinės vakarienės laukė šlapių palapinių vyniojimas ir laiko stūmimas iki išvykimo. Vairuotojai buvo griežti: išvažiuojam dvyliktą valandą (nakties). Dvyliktą tai dvyliktą, – pagalvojo dauguma, tad vieni nupėdino į vietinį barą padraskyti šalto alaus arba karšto vyno, kiti krito miegoti, apie trečių buvimo vietą žinių nėra. Bedraskant alų ir aptarinėjant kelionės įspūdžius, netikėtai paaiškėjo vairuotojų mandrumo, kai jie garsiai tvirtino mus vešiantys „Nachui“, priežastis. Ne veltui prancūzai sako: „Ieškokite moters“. Šįkart jos toli ieškoti net nereikėjo – Sabina sėdėjo šalia savo vyro, „Pasiutusių šunų“ dresuotojo Daliaus. Sėdėjo ir šypsodamasi prisipažino per neapsižiūrėjimą vairuotojams nusiuntusi būtent taip užrašytą mūsų ieškomo miestelio pavadinimą… Tai kaip tie trys GPS‘ai (o podraug su jais ir du išmanieji vairuotojai) neišprotės, ieškodami ir nerasdami krypties „Nachui“?..
Stojus atsisveikinimo su Čekija valandai ir kempingo tyloje ėmus grėsmingai burgzti autobusų varikliams paaiškėjo, kad trūksta keturių jaunuolių. Vairuotojams vėl šokas: „Kodėl jų nėra? Juk sakėm – dvy-lik-tą! Viskas, važiuojam, galės eiti pėsčiomis, niekas čia jų neieškos!“ Bauginančiu greičiu slenkant įtampos minutėms, buvo patikrinti keli nameliai ir – valio! Viename jų ir rasta palaimingai mieganti ketveriukė, kuri baisingai pasipiktino, kai pro praviras duris išvydo prieangyje stovintį autobusą ir piktai lempomis žibinantį autobusą. Po žodinio apsišaudymo paaiškėjo ir klasta (kurią baro lankytojai jau buvo sužinoję kiek anksčiau) – pasirodo, vairuotojų „dvylikta valanda“ buvo apskaičiuota Lietuvos laiku, kai tuo tarpu Čekijoje tebuvo vienuolika… Tad gavosi kaip „Arbatos“ dainoj: „Čia kiekvienas teisus, bet tegu eina kiekvienas kas sau“. Taip ir nuėjo: kas pikti į krėslus, kas dar piktesni prie vairo. „Ramybės saloje“ ramybe net nekvepėjo…
5 diena, sekmadienis. Pasakos pabaiga.
„Labas rytas, Lietuva!“, – į mikrofoną žvaliai sušuko Vydas. Bet džiaugtis šiek tiek per anksti – už lango vis dar Lenkija, kurios pakankamai gerais keliais lekiant jau darosi sunku patikėti, kad ką tik svečiavomės Juros periode… Prie Lietuvos sienos vėl pasitinka sėkmingai prieš keturias dienas į šonus išstumdytos mintys apie darbus ir kitus reikalus, ties Alytum pradeda išlipinėti pirmieji pakeleiviai, kol galų gale vėl atsiduriam Vilniaus centre… Nespėju net susivokti, kai lyg pasakoje apie Pelenę išnyksta geltonasis autobusas, nuo žolės išgaruoja bendrakeleivių daiktai (su jais pačiais) ir atsitokėju stovinti prie savo pilkosios Toyotos (aiškiai atsimenu, kad prieš keturias dienas ji buvo sodriai mėlyna)… Nebėr nei rūsčiųjų uolų, nei patrakusių šunų, nei rūko paklodžių… Tik Vydas dar liko. Ir lenkai, žinoma. Jų visur pilna.
Po kelių dienų iškrausčius kuprinę, peržiūrėjus krūvas savo ir dar didesnes krūvas ne savo nuotraukų, pagaliau sau pripažinau – nuotykis baigėsi. Pirmas iš nesuskaičiuojamos daugybės dar laukiančių prieš akis. Ir jei dar kas nors kada nors paklaus: „Ar nori kirst kampą“, net nesudvejosiu: „Noriu!“ Vienareikšmiškai.
Emilija
