Saulei kylant virš kalnų,
Pajudėjom pamažu.
Morskie oko kai priėjom,
Į hostelį nuskubėjom.
Ten arbatos atsigėrėm
Ir žygin sparnus pakėlėm.
Kai grandines mes priėjom,
Lyg bailiai visi drebėjom.
Tik vėliau trobon suėję,
Džiaugėmės jas nugalėję.
O kiti jų išsigando,
Nes pamatė, kaip mes bandom
Nusipiešti gražų randą
Arba nusisukti sprandą.
Cvaika liepia statyt koją,
Kol Diana dar galvoja:
Jeigu būsim nenakvoję,
Kaip ištversime rytojų?
Cvaika liepia baigt galvoti,
Abiem kojom atsistoti,
Su grandinėm sukovoti
Ir jo nervais nebegroti.
Kol mes lipame grandinėm,
O tenai yra blondinių,
Dalius merginas kabina,
Nors šalia žmona Sabina.
Štai baisiosiomis grandinėm
Leidžiasi žavi blondinė.
Ją vadiname Maryte,
Pavardė jos Maximytė.
Kol mes esame ant kalno,
Zakopanė – kaip ant delno.
Ten naktis gili gili,
O mums eiti – taip toli.
Per pušynus kampą kertant
Ir jėgoms iš lėto senkant,
Grįžta chebra išsimaudę,
Nes upely zuikį gaudė.
Skaidrindamas dieną niūrią,
Dalius štai eiles mums kuria:
„Dieve mano, kaip gražu
Lipa durniai pamažu“.
Tik įveikę tokius kalnus
Pasijutom labai šaunūs.
Mes jiems tariame „iki“
Tatrai, likite sveiki!
Karolina
Tradiciniai rudeniniai Tatrai sukvietė nuotykių ieškoti gausų kertamkampiečių būrį. Gausiai nuotykių ir radome! Pasiskirstę į romantikų ir erelių būrius šturmavome įvairaus aukščio ir sudėtingumo viršūnes, kurios pirmą kartą kopinėjant kalnuose atrodė bent tris kart sudėtingesnės nei yra iš tikrųjų. Tai buvo mano pirma kelionė į kalnus, privertusi juos pamilti visa širdimi.
Nuotykiai prasidėjo siaubingai ankstyvą sekmadienio rytą. Vietos laiku pajudėjome dar prieš 6. Romantiškai, brėkštant… juk į romantikų, o ne erelių grupę įsirašiau. Deja, su ~15 kg sveriančia kuprine romantikos ieškoti sekėsi sunkiai. Geros 2 valandos kelio iki pirmosios nakvynės vietos buvo tikras iššūkis ir man, ir mano kreivokam raktikauliui. Pasiekę namelį turėjome gražaus laiko gėrėtis Morske oko panorama, mat recepcija dar net nedirba… tik bepročiai gali čia taip anksti atsibelsti. 🙂 Galiausiai, nusimetę daiktus 16 vietų kambaryje patraukėme užkariauti savo pirmosios viršūnės.
Orai buvo pasakiški, neskaitant to, jog suvokti kaip rengtis buvo tiesiog neįmanoma. Čia apsirengi, čia nusirengi. Tai žiema, tai pavasaris. Įdegėme neblogai, nes saulė plieskė visas keturias dienas.
Pirmą dieną į viršūnę kopėme tikrai labai romantiškai, dėdami koją už kojos, grožėdamiesi nuostabiais kalnų ir ežerų vaizdais. Siaurais takeliais palei stačius šlaitus sekdami geltonos trasos nuorodas, kopdami kartais beveik keturiom, pasiekėme pirmąją savo viršūnę, stūkstančią kiek daugiau nei 2 km aukštyje. Džiaugsmo pilnomis kelnėmis romantiškai leidomės ir atgal.
Antrą dieną, kepinant neįtikėtinai karštai saulei, pradėjome savo sunkiausią kelionės etapą. Per vieną dieną turėjome persiversti su visais savo daiktais per du kalnagūbrius, kad pasiektume antrąją nakvynės vietą. Kopimas į pirmą kalnagūbrį buvo labai linksmas, šiltas ir gražus. Papriešpiečiavę nuostabioje aikštelėje, pavalgę kalnų ledų (kondensuotas pienas + sniegas), prisijuokę ir prisifotografavę patraukėme toliau. Už pirmojo kalnagūbrio atsivėrė nuostabūs 5 ežerų slėnio vaizdai.
Įveikę ne itin lengvą nusileidimą slidžiais ir gana stačiais šlaitais pasiekėme pietų vietą prie dar vieno gražaus ežero. Pailsėję ir atsigavę šturmavome antrąjį kalnagūbrį. Kopimas čia nebuvo lengvas, nes jau antrą dieną skaudėjo dešinę koją. Be to, nueitas nemažas kelias, kuprinė sunki, jėgos po truputį senka… Guodė tik gražūs vaizdai ir mintis, kad užkopus į šį kalnagūbrį beliks tik nuo jo nusileisti.
Kalnagūbrio viršūnę pasiekėme apie 16 valandą, kuomet saulė pradėjo slėptis už kalnų viršūnių. Deja, euforiją, palaikiusią kopiant paskutinius metrus į viršų labai greitai pakeitė siaubas pamačius, kas laukia leidžiantis žemyn: kalnai sniego, apledėję statūs šlaitai ir grandinės.
Beveik vasarinę aprangą greitai pakeitė šilčiausias drabužių komplektas, fotoaparatas nukeliavo į savo dėklą, o veide atsirado visiškas susikaupimas ir nerimas. Gerai, kad turėjau ciklopą. Grandinių atkarpą pasiekėme jau visiškoje tamsoje. Toliau sekė ilgas ir lėtas nusileidimas apledėjusiomis grandinėmis, poilsio minutę grožintis neapsakomo gražumo žvaigždėtu dangumi ir Zakopanės šviesų upėmis slėnyje. Visgi dalis grupės šio grožio nepamatė, mat Vadas nusprendė, kad saugiau bus grįžti atgal ir kitą dieną kalną apeiti aplinkui. Tuo tarpu jau kabantys ant grandinių tikrino savo nervų ir galimybių ribas. Tuo metu be galo džiaugiausi, kad mano kuprinė gulėjo kažkur toli toli nugarmėjusi nuo stataus šlaito (čia atskira istorija, kuri kėlė šypseną visiems aplinkiniams). Buvo labai gražu. Labai baisu. Ir labai ilgai. Nakvynės vietą pasiekėme tik 22:30 vietos laiku ir trasoje praleidome 14 valandų. Vienareikšmiškai sunkiausia ir įspūdingiausia kelionės diena. Taip pat supratome, kad iš romantikų grupės ne visai savo noru buvome perkvalifikuoti į erelius.
Kitą rytą su erelių grupele (juk jau „savi“) patraukėme gelbėti mano kuprinės. Užrašas ant kolos buteliuko tarsi šaipėsi iš vakarykščių nuotykių.
Šį kartą pasinaudojome poilsiaujančių erelių įrangą ir apsimovėme kates, nes apledėję akmenys – visai ne juokas… Einant iš toli pamatėme kurpinę, kurią… dorojo varnos. Beliko lipti ir tikėtis, kad iš jos kas nors dar liko. Kuprinę išgelbėjom, nuostolis – tik šoninėje kišenėje buvusi duona, kurios neliko nei trupinėlio. Grįždami sutikome romantiškai pietaujančius ir poilsiaujančius būrio draugus. Kartu užkandę nusprendėme su kvankštelėjusiais romantiškais ereliais paieškoti „naujos trasos“… upeliu… Iš pradžių buvo labai linksma. Po to nebejuokinga. Galiausiai – apleido jėgos. Praleidę keletą valandų šokinėdami nuo akmens ant akmens, nuo šakos ant šakos, išsiropštėme į taką… tiesiai per pušis! Tiesiog jų šakomis ir viršūnėmis, nes niekur kitur kojos pastatyti nebuvo įmanoma.
Vietoj planuotos poilsio dienos, gavosi 4 valandų nelengva kuprinės gelbėjimo operacija ir 4 valandų kanjoningas ten, kur žmogaus kojos nebūta. Tik lokio… Taip taip, nuo „trasos“ nusukome kai prasidėjo lokių pėdsakai… Vakare smagiai pabendravome laukdami vakarykštės grupės, kuri nuo antrojo kalnagūbrio pasuko atgal ir trečią dieną ėjo labai toli, apeidami kalnus per aplinkui…
Paskutinis rytas pasitiko gražiu vaizdu pro langą ir dar vienu apledėjusiu šlaitu. Tad vėl su visais daiktais geras dvi valandas kopėme. Viršuje atsivėrė Zakopanės vaizdas, tik šį kartą jau dieną. Pailsėjome paskutinėje savo kelionės viršūnėje ir patraukėme žemyn.. kuo gi daugiau jei ne apledėjusiu sniegu. Maždaug pusę šlaito lipti buvo gana sudėtinga, ypač tiems, kas neturėjo kačių. Antra žalios trasos pusė driekėsi gražiais miškais palei kalnų upeliukus. Trasos pabaigoje radome perspėjimą apie meškas. Ai, ką tas perspėjimas… patys pėdas vakar matėm. Visi pavargę ir pilni įspūdžių atsisveikinome su kalnais ir grandinėmis, sušokome į autobusą ir išriedėjome namo su viltimi greitai sugrįžti.
Laura
