Audra Karazija
SKAIDRUMAS. Negalėčiau atspėti, ką prieš keliolika metų turėjo galvoje naktinį žygį tokiu pavadinimu per Kuršių neriją rengęs žmogus su nežabota fantazija ir didele širdimi, šiandien tam tikroje kompanijoje vadinamas tiesiog Vadu (prašom neįžvelgti čia asmenybės kulto), bet anuomet, išsiruošusi į pirmąjį savo „Skaidrumą“ iškart po Naujųjų sutikimo, išvydau Nidą pasipuošusią keliais sluoksniais varveklių ir kitokių ledo pramonės produktų. Galėjai pagalvoti, kad čia praūžė koks nors Bohemijos krištolo meistrų pleneras…
Praėjusį savaitgalį Nida ir visa Kuršių nerija buvo kitokia, o didžiausią naktinės romantikos dozę gavo tik tie, kurie, kaip ir man šįkart kompaniją sudaręs mano vaikis, norėjo viską išsemti iki dugno ir pasiryžo jau po dienos žygio kiek pavargusiomis kojomis išbandyti didžiosios Parnidžio kopos, nuslidintos lijundros, „svetingumą“ iki Grobšto rago. O gamta dviejų dienų žygiui, per kurį Domantas įveikė apie pusšimtį kilometrų, aš – keliolika mažiau, pažėrė visko, kas primintų, kad čia Kuršių nerija, kur gali patirti ir saulės švelnybių, ir negailestingą vėjo aštrumą, ir ledo klastą, ir šviežio sniegelio cukraus pudros saldumą akims. O jau tos baltos pudros dangaus malūnėlis taip subtiliai pabarstė ant visokių smėlio morengų ir kitokių gamtos „konditerijos“ šedevrų, kad, regis, niekada jų neatsivalgytum akimis (gerai, kad joms jokios dietos negalioja)…
Ir vis dėlto labiausiai šiųmečio „Skaidrumo“ esmę išreikštų žodis „gerumas“. Juk gera vykti į žygį kartu su tuo, kuriam kadaise čia vingiuojantys takai takeliai buvo dar per ilgi, kad juos įveiktų vaikiškomis kojomis, o kopos ir pušaitėmis apaugę kalneliai buvo tik išdaigų vieta, bet su metais tie takai darėsi vis savesni ir augino norą prisijaukinti jų kuo daugiau. Gera žinoti, kad tas, kurį kadaise šiais takeliais nešiojaisi ant kupros, dabar tau žygyje gali būti didžiausia atrama. Geras jausmas, kad atsiremti gali ne tik į savo suaugusį vaiką, bet ir į patikrintus draugus. Kad jie tau gali pasiūlyti net batais apsikeisti, jei taviškiai kojas nutrina. Ir kad rūpintis kitu čia įprasta – to gali sulaukti ne tik iš savo atžalos ar artimesnių draugų („Valgyk, mažute, salotas…“), bet ir iš paties Vado. Na, kaipgi gali atsisakyti jo kiekvienam paruošto stiklainiuko su saldžia dovana ar paragauti rytą prie kavos jo siūlomo avietėmis kvepiančio rožinio pyrago, nors šiaip jau baidaisi saldėsių? O ir dalintis žygyje viskuo iš turisto rinkinio smagu ir gera, nesvarbu, ar tai būtų arbata iš termoso, ar greičiausios ėjikės, suspėjusios iki veryginės valandos į parduotuvę, nupirkti „burbuliukai“ … Gamtininkų mokyklos, kurioje galėjai ištiesti nuvaikščiotas kojas, svetingumas, apsnigto ir net ledu apsišarvavusio, bet dar neskubančio atsisakyti šventinio anturažo miestelio ramybė, jaukumas ir žavesys, vakarienės patiekalų skanumas „Kuršyje“ ir mūsiškio autobuso vairuotojo džiazo improvizacijos ar kito žygio dalyvio skelta „Bohemian Rapsody“ prie fortepijono, garsu labiau primenančio klavesiną, nesvarbu, kad truputį išbarsčiusio vieną kitą klavišą, – taip pat iš gerumo serijos…
Su dėkingumu visiems „Skaidrumo“ žygio bendražygiams dar „išstoju“ į podiumą su užfiksuotais vaizdais ir viena kita akimirka, kurioje viešpatavo gerumas.
