Dalius Pranculis
Dulkam dviem ekipažais žvyrkeliu link Jundiliškių kaimo, esančio Šalčininkų rajone. Iš tolo pasimato šalikelėje stovinti pasienio tarnybos automobilis. Sužybsi plafonas, stojam… Truputį lyg nustebusiam pareigūnui tradiciškai pasakoju, kad leidimus turime ir savaitgalį žygiuosime nuo Panočių iki Jundiliškių. Pokalbis neužtruko, dulkam toliau. Pradedam dairytis, kur galėtume palikti vieną automobilį. Dar visai gerai būtų, kad vieta būtų tinkama ir būsimai nakvynei kitame žygio etape. Įsukame į keliuką, vedantį prie Jurgionių tvenkinio, kuris per visą ilgį pasidalintas su kaimynine Baltarusija. Priartėjus prie ežero, pristabdom, įspėjamasis pasienio ženklas, nesinori kirsti, pirma geriau paskambinti į užkardą pasiderinti, ar galima čia palikti automobilį. Netrukus iš paskos atidulka pasienio džipas, matyt, kameros parodė mūsų susibūrimą. Šį kartą tas pats pareigūnas jau paprašo visų dokumentų, informuoja, kad čia palikti automobilio negalima, patikrinęs dokumentus patarė grįžti į pagrindinį kelią ir pavažiuoti į priekį, galbūt, transportą palikti prie kaimo fermų. Judam toliau į paieškas. Kažkaip tų fermų nesimato, privažiuojam porą sodybų ir nusprendžiam apsidairyti, gal čia bus galima palikti. Matom žmones, lietuviškai kalba, bet su akcentu. Kažkaip jiems didelio susižavėjimo neparodė mūsų noras rasti vietą transportui. Judam dar toliau, sustojam prie danielių ūkio. Tvora, vartai užrakinti, danieliai ganosi, Vytis plevesuoja, žmonių nėra. Gal čia ta ferma? Neaišku. Randame ūkininko telefono numerį, skambinam. Ūkininkas geranoriškai sutiko, kad mažoje aikštelėje prie vartų, mes paliktume automobilį. Liuks, problemėlė išspręsta, susikemšam į Kertam kampą mikroautobusiuką ir lekiam į Panočius, kur rytoj pradėsime žygį. Jau temstant pasiekiame Panočių tvenkinuką, kur jau praėjusiame etape buvome numatę savo būsimą apsistojimą. Mūsų laukė užkurtas laužas, įkurtas kitų mūsų bendražygių, kurie anksčiau atvyko į žygio starto vietą. Pasiglėbesčiuojame ir puolame statytis palapines, kol dar visiškai nesutemo. Įkūrę savo „miestą“ lekiam pasidžiaugti vieni kitais prie laužo. Tas nesimatymas visą mėnesį atrodo trunka kur kas ilgiau. Prie laužo priverčiame prisistatyti naujokus, mūsų būrį papildė ir į kitus etapus žygiuoti įsipareigojo Simonas ir Rokas. Toliau sekė horoskopai, bulvių kepimas, juokai, juokeliai ir tarpusavio džiaugsmeliai. Vakaras vasariškai šiltas, kažkas mestelėjo mintį, kad vidurnaktį reikia nusimaudyti. Atskriejo žinia, kad ant prieplaukos kabo skelbimai, įspėjantys, kad vanduo neatitinka higienos normų, maudytis nerekomenduojama, ar draudžiama. Kas mums ereliams? Visada netrūksta einančių prieš sistemą, tai pasimaudėm, dar truputį pasidžiovinome ir paklegėjome prie laužo, ir jau įnaktėjus sprukom į savo būdas…
Šeštadienio rytas, visai ankstyvas ir saulėtai surėdytas. Užvirintas vaduo visus sukvietė prie rytinės kavos, tačiau pasipylė gimtadieniniai sveikinimai Sabinai, tuoj pokštelėjo šampanas, pasirodė silkės tortas, veiksmo apsukos pradėjo augti. Dar ir organizuotai viso kūno mankštelę padarėme, vėl sušokome į maudymuisi netinkamą vandenį, bet mes jau tokie. Dienos horoskopai, pasijuokiam, kuprines ant pečių ir pajudam. Vėl nuotaikingai ant pasienio tarnybos užsiraunam. Aišku, apie mus nieko nežino, kaip daugiausiai kalbančio, paprašo parodyti patikrinimui asmens dokumentą, viskas tvarkoje, bandom judėti toliau. Vėl sucypia mūsų grupės stabdžiai, aišku pakeliui prie parduotuvės. Prasidėjo ledais, o po dešimtos valandos ir vėl šampanais užlijo. Pradėjo rodytis, kad šiandien sunkiai pajudėsime, supuolė du gimtadieniai, šeštadienį Sabinos, o sekmadienį – Astos. Šiaip ne taip ištrūkę iš gimtadieninių procedūrų, papuolėme į absoliutų nuobodumą. ASFALTAS! Kažkas baisaus. Karšta, pavėsis – deficitas. Kas kelis kilometrus pailsime, vis norisi tikėtis, kad asfaltas baigsis, bet ne, nesibaigia, ir atrodo nesibaigs amžinai. Jau pradedam šio etapo dieną krikštyti, kaip pačią nuobodžiausią. Žemėlapyje akys užkabina Daugidonių tvenkinuką, jau svaigstam, kaip maudysimės! Vėl pasienis budi. Šiame etape mes kirsime trijų užkardų, Barausko, Purvėnų ir Tribonių teritorijas. Jeigu rytą mus paklibino Barausko užkardos pasieniečiai, tai dabar jau kalbina Purvėnų pareigūnai. Irgi truputį susimėtė dėl mūsų. Gavę žinių, kad Daugidonių kaime yra parduotuvė, tai tas ko nors šalto šalto nuteikė motyvuojančiai. Priartėjo prie kaimo. Koks ten tvenkinukas, bala dumblėta ir apaugusi meldais. Dingo visos svajonės nusimaudyti, slenkam pakeliui į parduotuvę. Keista ta parduotuvė, tokia iš praeito amžiaus, gal net sovietinio kvapo. Apsiperkam ir įsikuriame pavėsyje papietauti. Tas šaltas šaltas iš šaldytuvo tai toks švelniai gaivus, norėjosi šalto. Apėmė atsipalaidavimas, daugelis pradėjo snūduriuoti. Metas kilti, mūsų laukia kas? Jo didenybė – ASFALTAS! Ir vėl matuojam nuobodų kelią. Pasirodo Purvėnų užkardos bokštai, o kaimo dar nesimato. Po truputį kylam į Eišiškių plynaukštę, pasirodo ir kaimas. Vėl stabtelime pavėsyje. Žvilgteliu į savo riešą, kažkokios pūslelės iššokusios. Idegti negalėjau. Va, tikriausiai ir prisimaiviau maudydamasis ten, kur nereikia. Bet neskauda, neniežti, dezinfekuoju, žiūrėsim kas toliau bus.. Artėjame prie Eišiškių miestelio, tai jau didelė gyvenvietė, turinti daugiau negu 2,5 tūkst. gyventojų. Dar rytą nusprendėme šiek tiek pakoreguoti keltąsą ir apsistoti Eišiškių pakraštyje, prie tvenkinuko, kur būtų galima nusimaudyti ir pernakvoti savose palapinėse. Perkirtę miestelio dvi dalis, atsiduriame prie pliažo. Visai gera vieta, su minimalia infrastruktūra, šiukšlių dėžė, tualetas – būdelė, bet tvarkingas. Šalia kavinukė „Ramus kampelis“. Nusiplovę prakaitą susiskrimbame aplankyti „Ramų kampelį“. Nu, jooo… Aukšto lygio kavinukė! Interjeras šiuolaikiškai jaukus, maistas taip pat skanus ir patraukliai atrodantis, kainos irgi ne Vilniaus. Ir žmonių prisirinko artipilniai su mumis. Savotiškas atradimas. Šaunuoliai, kad provincijoje galima rasti tokių tvarkingų visomis prasmėmis vietelių. Nepagailėjau aukščiausio įvertinimo interneto platybėse. Perdaug neprisikirtome, dar palikome vietos keliautojiškai vakarienei. Netrukus visi sugužėjome prie savo lauko „virtuvės“. Kol buvo paruošta tiršta sriuba, tradiciškai svaidėmės juokeliais, dienos įspūdžiais ir šiaip apie viską arba nieko. Po trupučiuką išsibarstėme, nuovargis pasiekė visus, nors kilometrų nukeliauta ne per daugiausiai, tik 23, tačiau karštis ir jo draugas asfaltas paliko žymes mūsų kūneliuose. Nors žygio diena nebuvo įspūdinga, tačiau gražus vakaras ir tradicinis knygos skaitymas prie Eišiškių miestelio maudyklos nuteikė pozityviai…
Sekmadienis. Skaistus rytas. Vieni triūsia „virtuvėje“, kiti krapštosi savo „ūkiuose“, treti jau kūnelius vėsina tvenkinuke prieš dienos karščius. Nu ir pasitaikyk vasaros karščiams vos ne rugsėjo viduryje. Kažkas tokio keisto, nors stebėtis klimato šuoliais jau nebereikia. Pusryčiams makaronų košė. Rytinė košė vėl mus suburia į šeimyninį ratelį. Pradžiovinę savo rasotas palapines, kraunamės šmultkes, horoskopai ir į kelią. Kampais, kampais pagal miestelio pakraštį, kaip rodo žemėlapis, turime išeiti į žvyrkelį, kuris paliks miestelį už nugaros. Prieinam, koks žvyrkelis? Naujausias ir gražiausias džiaugsmas – asfaltas! Kad jau velniai kur… Jau pradėjau specialiai ieškoti, kur būtų galima nors paskutinę žygio dieną pabėgti nuo persekiojančio asfalto. Už kelių kilometrų pasitaikė proga pabėgti. Vėl pasienio džipas lėtai važiuoja link mūsų. Šį kartą matosi, kad apie mus žino, paklausia ar eisime prie sienos ir lėtai nurieda tolyn. Pagaliau įsukę į lauko keliuką pasijaučiame grįžę į gamtą. Netrukus miškas pasitiko su aukšta žole apaugusiu kažkada buvusiu keliuku. Pirmas oficialus kampo kirtimas per dirvoną, pro apleistą Joniškės kaimelį, per įvairiais žiedais pasipuošusį grikių lauką. Vėl įšokame į kojoms malonų keliuką, priartėjame prie sienos, matyt, kažkas mus pastebėjo, vėl prisiveja pasieniečių automobilis. Patikrina trejeto savanorių dokumentus, ir vėl žingsniuojame savo keliais. Antras kampo kirtimas ir dienos pietūs vidurį lauko po ąžuolais. Labai daug pavienių ąžuolų. Kažkaip išskirtinai jų daug. Gal koks senas kaimas buvęs, gal kolektyvizacija išardė vienkiemius. Sunku pasakyti. Žvėryno kaimelyje pasipildėme šalto vandens išteklius, pakalbinome vietinę gyventoją, tai apie ąžuolus atsakė trumpai, – nežinau. Jau artėjame prie finišo, kertam paskutinį Gudakampio kaimelį, kur matosi gyvybės yra. O finišavus išart pasirodė policija, vėliau – vėl pasienis. Ir šį kartą budrūs pasienio gyventojai informavo tarnybas, kad eina būrys žmonių su kuprinėmis… Va toks mūsų gyvenimas prabėgo per rudens vasariškas savaitgalio dienas. Jau pradedame galvoti apie kitą žygio etapą, jau, matyt, truputį įžengsime į Dieveniškių „apendicitą“…
Žygis skirtas geografo Rimanto Krupicko atminimui.
