Asta Simonaitienė
Kol žmonės bulves kasė, o jų soduos obuoliai bumsėjo,
Penkiolika keliautojų tėvynės pakraščiais ir vėl trepsėjo.
Saulutė skaisčiai švietė, o lietus slapta nuo jos atostogavo,
Paukščiukų virtinės į savo didį skrydį vėl mikliai išsirikiavo.
Saulėtą rugsėjo 8- ąją Priespaudos aikštelė ir vėl suūžė nuo keliautojų, tęsiančių beveik prieš trejus metus pradėto žygio Tėvynės pakraščiais, skirto keliautojo ir geografo R. Krupicko atminimimui, XXVIII- ąjį etapą. Panočiai-Eišiškės-Jundiliškės.
Penktadienio nakvynės vieta buvau jau gerai pažįstama, nes prieš mėnesį po karštos sekmadienio dienos ji laukė mūsų lyg prizas- su maudynėmis tvenkinyje ir parduotuve, kurioje laukė šaltas ir išsvajotas gėrimas. Po mėnesio skirtumas tik toks, kad pakrantėje lentelė, draudžianti maudytis dėl nepakankamai švaraus vandens. Nepaklusnumo pasėkmes kai kas išvydo ant savo kojų jau sekmadienį.
Šeštadienio rytas išaušo šventinis. Sabinos gimtadienis. O kaipgi be silkės torto bei putojančio gėrimo. Kaip tikrų aristokratų. Nesvarbu, kad ne iš taurių.
Pirmieji žingsniai su kuprinėmis ir iš karto smagi pertraukėlė. Niekas nekaltas, kad akis bado Panočių Aibė.
Maršrutas šį etapą kiek nuobodokas, daug žvyrkelio, laukų, bet juokas ir gera nuotaika jį papuošia pačiomis šviesiausiomis spalvomis. Vakare pasiektos Eišiškės apdovanoja ir maudynėmis, ir prabangia vakariene kavinėje.
Sekmadienis taip pat išaušta saulėtas. Maršrutas jau kiek vaizdingesnis. Tad šis etapas mums nepašykštėjo ne tik rudeniškų spalvų, bet ir šilumos lyg vasarą.
Į „skaičių katilą“ įsimetam dar 43 kilometrus ir laukiam kito etapo.
