Rūta Strolytė
Nenuspėjamas žygis, kai iki paskutinės minutės nežinojome, kas bus toliau
Šeštadienį kėliausi anksti ir su dvejomis kuprinėmis: viena – žygiui, kita – vakarui ir nakvynei. Šiek tiek neramino stipriau paspaudęs šaltukas ir sniego gausa, o galvoje vis sukosi mintis apie eketę, numatytą antros dienos žygio programoje.
Prie Spaudos rūmų mūsų jau laukė Dalius su raudonuoju KK autobusiuku. Važiavome penkiese: Dalius, Lina, Žygimantas, Andrius ir aš. Du žmonės atkrito, tad važiavome “prabangiai”.
Žygyje dalyvavo iš viso 21 žygeivis. Antalieptėje mus pasitiko šio žygio vadas Modestas ir jo pagalbininkai Edvardas su žmona, fotografe Asta. Netoli Antalieptės Basųjų karmelitų vienuolyno jau kūrenosi laužas, visi draugiškai surinkome šalia gulinčias priskaldytas malkas, nusinešėme prie laužo, ten ant pačių nusmailintų vytelių pasmeigėme ir kepėme dešreles.
Modestas pasakojo, kad Antalieptės bendruomenė aktyvi: vienuolyne įkurta kūrybos ir “co-living” erdvė, vyksta “Zero waste” festivalis. Kažkas iš žygio dalyvių sakė, kad čia gera energetika, Pasistiprinę ir nusilengvinę vienuolyno tualete, užgesinome laužą ir nepalikę nei šiukšlytės išžygiavome, o ir stovėti vienoje vietoje buvo šaltoka.
Modestas sakė, kad šis žygis skirtas pabūti su savimi, todėl išėję iš Antalieptės iki jo duoto ženklo žygiuosime tyloje, pasiūlė automobiliuose palikti mobiliuosius telefonus ar bent jau juos išsijungti, nefotografuoti, nekomentuoti žygio draugams matomų vaizdų, nes kiekvieno akį patraukia vis skirtingi dalykai. Jei prireiks jo pagalbos, suploti, tada suploja kitas priekyje esantis žmogus, tada – kitas priekyje esantis žmogus ir t.t., kol galiausiai suploja už Modesto einantis žmogus ir Modestas bėga prie žmogaus, kuriam reikia jo pagalbos.
Persimetę keliais žodžiais su Žygimantu, toliau ėjome tyloje… bet ne visi. Mano manymu, ne visiems lengva nutilti, ypač artimų draugų ir pažįstamų ratelyje. Perėjome tiltu per Šventąją, patraukėme į mišką ir toliau klampojome per pusnis. Kūnas ir ypač pėdos, sušilo, akyse buvo balta. Buvo nemažai pakilimų ir nusileidimų, kai kuriose vietose buvo šlapia, reikėjo bristi per upelius. Man vis atsirišinėjo batraiščiai, bet nenorėjau stoti, nes kitiems mane aplenkti būtų sunku, nes nenorėdami sušlapti batų, ėjome mūsų priekyje einančių žygeivių išmintu takeliu. Maloniai nustebino Dalius, pasisiūlęs užrišti man batą. Įdomu tai, kad nuo to laiko, mano batraiščiai jau nebeatsirišo. Vietomis sniego buvo iki kelių, o saulė taip ir neišlindo, bet mums švietė sniegas.
Sustojome papietauti ant piliakalnio ir dar apsnigtoje palapinėje palei Šventosios upę, kur buvo žemėlapis, rodantis, kad eiti liko dar geras kelio galas, bet ten buvo padaryta klaida ir po kokio pusvalandžio pasiekėme žygio finišą. Iš viso per sniegą nužygiavome apie 15 km.
Žygio dalyviai buvo pasipuošę kalėdine atributika ir džiugiai nusiteikę: kažkas vis stuktelėdavo į priešais esančio medžio kamieną ir nuo šakos ant priešais einančio žmogaus užkrisdavo sniegas, keli žygeiviai susikibę už rankų nusirito nuo kalniuko, dauguma ėjo Antalieptės HE vamzdžių viršumi, vis atsirasdavo paslaugus vyriškis, ištiesdavęs ranką, kad kiti galėtų pereiti per upę ar įliptų į kalniuką, atsilikusiems žygeiviams ateinant visa grupė ėmė ploti, o Modestas su Edvardu buvo dėmesingi žygio dalyviams.
Iš Antalieptės važiavome į Zarasus, kur ilgaaaaai vakarieniavome Modesto žmonos kavinėje, kai kurie žiūrėjo Pasaulio futbolo čempionato pusfinalį, kai kurie – pirko kalėdines dovanas, kurių buvo pridėta kavinėje. Po to nuėjome prie Zarasų eglės, vyrai fotografavosi be viršutinių drabužių, moterys – ne. Tada išvažiavome į sodybą. Kažkur tarp eglių pasistatėme automobilius. Kadangi buvo daug sniego, nevažiavome prie pat sodybos, o su daiktais ėjome pėsti.
Sodyboje jau kūrenosi židinys, aplink kurį sudėjome šlapius batus ir kojines, ant stalo padėjome vaišes, maudėmės pirtyje, žaidėme sudėtingą “Vacio žaidimą” su gumine pripučiama lėle Vaciu. Po to buvo šokiai ir dainos, kurie ne visiems baigėsi laimingai. Pro langus matėsi apsnigtos eglės, jausmas toks, kaip Kūčių naktį.
Kitą rytą ėmėme bruzdėti apie aštuonias, Dalius su Juozu ant viso garso paleido garsius lietuviškus šlagerius tam, kad greičiau atsikeltume. Šiek tiek užkandusius mus instruktavo Modestas apie tai, kaip elgtis eketėje, o ypač, kaip taisyklingai kvėpuoti. Jam priklauso Lietuvos šalčio rekordas – apgaubtas ledu jis išbuvo 45 minutes ir 4 sekundes. Man patiko jo paprastumas ir realistiškumas: pasak jo, “būdami eketėje vis tiek pamiršite, kaip taisyklingai kvėpuoti”. Mūsų tikslas – vandenyje išbūti vos 20 sekundžių.
Rytas buvo šaltas, bet už tai švietė saulė, medžiai papuošti šerkšnu, o ežeras atrodė nuostabiai. Kol mes pusryčiavome, klausėmės instruktažo ir ruošėmės, Modesto ir Edvardo iškirsta eketė vėl spėjo pasidengti ledu ir man buvo baisu į ją žiūrėti.
Vyrai ją iškirto specialiu įrankiu nuo pat kranto, kad galima būtų, arba įbristi arba įsliuogti į giliausią eketės vietą. Pirmieji eketėje “pasimerkė” Modestas su Edvardu – jie net galvas panardino. Tada savo noru įbrido Juozas. Buvo susikaupęs.
Nuėję į priešpirtį ėmėme rengtis. Buvo nuspręsta merktis visiems kartu, nes taip drąsiau. Nusirengiau viršų, kojines, liko tik nusimauti kelnes, bet supratau, kad negaliu, nebrisiu į eketę, bijau ir, iš viso, kam man to reikia? Man neretai ir vasarą ežero ar jūros vanduo būna per šaltas, o ką jau kalbėti apie maudynes žiemą. Ėmiau rengtis, bet mane pradėjo įkalbinėti pabandyti, juk kitos tokios progos maudytis žiemą gali ir nepasitaikyti. Nuo ežero sugrįžo ką tik vandenyje buvusi grupė, Lina sakė, kad ne taip baisu, kaip atrodo, ir aš pasiryžau išbūti eketėje 20 sekundžių. Ėjau su guminėmis šlepetėmis ir akiniais, lyg jie būtų teikę nors kiek šilumos. Vandenyje buvom trise – su Žygimantu ir Vilmiu. Mano akyse buvo ašaros, jaučiau daug baimės, prie eketės krašto prie manęs palinkęs buvo Modestas ir drąsino, kažkas aplinkui filmavo ar fotografavo. Išties pamiršau tai, ką Modestas sakė apie taisyklingą kvėpavimą – norėjosi tik vandenyje išbūti tas 20 sekundžių. Buvo labai baisu. Iš pradžių nepatikėjau, kai Modestas pasakė, kad praėjo 20 sekundžių. Taip greitai? Aš tai padariau! Ir jausmas fantastiškas. Jaučiau, kaip rankas dursto ledo adatėlės, patirties sukeltas stresas ėmė blėsti, jaučiausi švaresnė, lengvesnė, apsivaliusi.
Nuskubėjau rengtis į priešpirtį. Greičiausiai atšalo kojų pirštai. Po to lauke padarėme viso kūno apšilimą, susikrovėme daiktus ir išvažiavome į Zarasus. Saulėtas žiemos rytas, aplinkui balta balta dėl šerkšno. Nuėjome iki Zaraso salos, šiek tiek ten pasivaikščiojome ir išvažiavome valgyti. Niekas be Modesto nežinojo kur, žinojome tik tiek, kad valgysime ne mieste. Mūsų septynių automobilių vilkstinė dardėjo Zarasų rajono keliais, kelionė prailgo, nežinia masino, bet kartu ir vargino, supratome, kad važiuojame atgal, pravažiavome pro Antalieptę, už Dusetų pasukome į nuošalų keliuką.
Išlipome Pačiaunėje prie vienintelės sodybos, automobilius palikome tiesiog ant tako, nes nebuvo kur apsisukti. Pirmiausia išlipo vakar per “šokius” čiurną pasitempusi Miglė, paskui – ir kiti ekipažai. Mus pasitiko pusamžis vyras su prijuoste ir pakvietė vidun. Ten buvo šilta, tvarkinga, modernu, kūrenosi krosnis ir mus pasveikino gaspadinė jo žmona. Namas – jos prosenelių, pasakodama ji rankose laikė apie garsų jos giminaitį poetą, vertėją, inžinierių Lina Brogą. parašytą storą knygą. Jie su vyru čia pabėgo nuo Kauno šurmulio, labai domėjosi itališkomis picomis, įsirengė profesionalią krosnį, priima grupes ir kepa jiems itališko stiliaus picas. Mums sėdint moteris kočiojo tešlą, ant jos dėjo ingredientus, o vyras – į krosnį dėdavo picas. Mums ant stalo viena po kitos buvo pateiktos skirtingų variacijų picos – su pomidorų padažu ir baltos, aštrios ir ne. Gėrėme gauromedžio arbatą, viduje buvo šilta ir jauku, o už lango – pasakiškai gražu.
Galiausiai mūsų valgymo tempas mažėjo ir šeimininkai pripažino pralaimėję, nes dar liko nepanaudotos tešlos. Jie mums dar pridėjo picų namo. Atsisveikinome ir išvažiavome namo – kas į Klaipėdą, kas į Joniškį, kas į Vilnių. Kelyje dar žiūrėjome Pasaulio futbolo čempionato finalą. Iki įdomiosios jo dalies spėjau grįžti namo – su dviem kuprinėmis, dėže su pica rankose ir dėkingumo ir naujų pastarųjų dviejų dienų įspūdžių pilna širdimi. Ačiū – buvo gera! Nuotraukos Astos Zavackienės.
