2022.12.9-11. – Tėvynės pakraščiais (XIX etapas)

Dalius Pranculis

Devynioliktas „Tėvynės pakraščių“ etapas… Toks baltais sniegais, miglotais orais, besikutenančiais šalčiais, slidžiais keleliais ir kažkaip nepersaldintais nuotykiais grįstas žygio etapas…

   Pakeliui, iš įvairių Lietuvos kampelių, TP žygių vienuoliktukas eilinį kartą sušoko į mus vedantį tiesiausią kelią. Artėdami prie Smalininkų miestelio, vis dėlto pataisėme savo žygio finišo vietą, kad kitą etapą galėtume pradėti patogiau. Atsitiktinai nusitaikius į Greičių kaimelį, mūsų žygeivis Remigijus prisiminė, kad kažkur čia gyvena pažįstami žmonės, galime pabandyti surasti ir pas juos palikti porą automobilių. Mums iš tiesų pasisekė, radome kur galima palikti savo finišinius automobilius. Paskirstėme transporto priemones tarp finišo ir starto stotelių, galime planuotis toliau. Dar tik artėjant prie važiuojamo kelelio pabaigos, mus iš priekio pasitinka automobilis. Taip, tai pasieniečiai. Trumpa apklausa, automobilio dokumentų patikra, ir mes riedam toliau likusius kelis šimtus metrus iki akligatvio pabaigos. Pastebiu, kad pasieniečių automobilis apsisuka ir iš tolo lėtai seka mus, tačiau neužilgo vėl apsisuka ir dingsta. Išsikraustome ir nešini savo „namais“ ant pečių, per mėnulio permuštą miglos patalą, žybčiodami ciklopais, patraukėme bekele į Nemuno ir Jūros upių santaką. Čia įkursime savo palapinių miestelį. Tiesa, sniego dar nedaug, kažkur tarp 5-10 cm., todėl žygiuoti nebuvo sudėtinga. Pagal apžvelgtą sniego storio žemėlapį internete matosi, kad prie pat ribos papuolėme į teritoriją, kur sniego danga Lietuvoje susiformavo ploniausia, tačiau sniego kastuvas palapinių „pamatams“ išvalyti buvo panaudotas. Besidarbuojant „statybose“, netoli vėl šmėkštelėjo pasieniečių automobilio šviesios. Tikriausia norėta įsitikinti, ar tikrai tie į naktį išėję keistuoliai statysis palapines prie Nemuno ir Jūros upių santakos. Pasibaigus naktinėms statyboms po truputį pradėjome dairytis aplink. Nemuno ir Jūros upių santaka, mėnulio pilnaties bei miglos aplinkoje atrodė mistiškai. Vandenys tyliai, be triukšmo, be ledų grūsties susibėgo į vieną romantišką glėbį…

  Rytas atėjo neskubėdamas, šaltokai kviepuodamas mums į veidą. Panašu, kad mus aplankė apie -10 -12 laipsnių šaltukas. Ramiai išsivirėme vandens kavai ir arbatai. Ramiai susipakavome daiktus ir ramiai išėjome pasivaikščioti Jūros pakrante, iki tos vietos, kur praėjusį mėnesį, kitoje upės pusėje, ties Šereitlaukio kaimu baigėme ankstesnį etapą. Dar kartą susitikome su draugiškais pasienio pareigūnais, pajuokavome, pabendravome ir kartu nusifotografavome. Šiandien laukia palyginus nedaug, maždaug 15 kilometrų keltąsa, nes kita nakvynė yra specialiai taikoma į mūsų žygeivio Artūro brolio sodybą Pagulbinių kaimelyje. Iš tolo pamojuojam Vėžininkų kaimeliui, kuris stūgsojo arčiausiai mūsų žygio starto vietos, ir toliau žingsniuojam baltais keleliais, kurie vietomis pasipuošę šerkšniuotais medžiais. Pirmam poilsiui stabtelime prie Sokaičių kaimo, prie senųjų apleistų kapinaičių. Vien tik vokiškos pavardės, čia Mažosios Lietuvos laikų palikimas. Pats kaimas, matosi, suvargęs, dėmesį atkreipia sukrypę pastatai. Pasukam arčiau Nemuno, apsidžiaugiame, kad kryptį rodo išvažinėtos automobilių vėžės, gal žvejų, o gal ir pasieniečių. Priartėjus prie Baltupėnų kaimo, pagaliau įsukome į Karšuvos girios pakraštį. O čia mūsų laukė pasakišku grožiu pasipuošęs miškas. Sniegais ir šerkšnais apklotos medžių šakos džiugino grožio išilgusias akis. Stabtelėjome papietauti magiškoje aplinkoje. Netrukus kertame kampą bekele per laukus ir neužilgo pamatome tarp medžių įsispraudusią sodybą, kurios aplinkoje mūsų laukia apsistojimas. Šalia sodybos pasistatome palapines, savi „kelininkai“ su lopetomis nutiesė „magistralininius“ ir „rajoninius“ takelius nuo palapinių iki pavėsinės, sodybos ir pirties. Nors Artūro brolio sodyba plačiu glėbiu kvietė naudotis visais įmanomais privalumais, mes išlikome ištikimi lauko nakvynei. Šį kartą mūsų laukė prabangi vakarienė: ūkininkės Kristinos paruošti šašlykai. Dalis kolektyvo pasilepino pirties malonumais. Paliko įspūdį pamatyta gluodenų žiemos miego buveinė. Tiek daug miege sustingusių nedidelių gluodenų dar nebuvau matęs. Dar per telefoną spėjome pasaulio čempionato futbolo varžybas pažiūrėti, tradiciškai viešai paskaityti Rimanto Krupicko žygio Lietuvos pakraščiais atsiminimus. Po trupučiuką išsibarstėme į savus „namelius“ sapnų gaudyti…

  Sekmadienio rytas itin ankstyvas, šiandien laukia neįprastai daugiau – 27 kilometrų keltąsa, nes norime susikurti patogią kito etapo starto vietą. Tik papusryčiavus bulvių košės su tušonke, vos prašvitus, patraukėme į žygį. Diena savo išvaizda tokia panaši, kaip ir vakarykštė. Apsiniaukę, balta visur, šaltukas laikosi, slidoka, kai ant pravažinėtų keliukų išeinama. Netrukus Viešvilės miestelį pasiekiame. Kertame Viešvilės upeliuką ir miestelio centrą apeiname pasukę arčiau Nemuno. Vėl randame patogiai išvažinėtą keliuką palei Nemuną. Čia mus ir vėl aplanko pasieniečių komanda. Pasirodo, mus kalbinęs pareigūnas taip pat nemažai žygiuoja, nuolat dalyvauja Pėščiųjų žygių asociacijos organizuojamuose žygiuose, randame bendrų pažįstamų: Mindaugą, Anželiką ir kt… Drožiam toliau. Atrodo, lauke vos keli laipsniai minusiuko, tačiau toks nedidelis vėjelis sugeba sukurti stipresnį žvarbumo pojūtį. Vis poilsiukus darome medžių arba krūmų prieglobstyje. Pietūs taip pat neužtruko, greitai užkirtom ir lekiam, kad kūnelio varikliukas tinkamą šilumą sugeneruotų. Prieiname Kazikėnų dvarą. Toks nemažas ir prabangus iš tolo atrodo. Veikia žirgynas. Pasitikslinus interneto platybėse, lakoniškai rašo, kad restauravus dvaro sodybos pastatus numatoma teikti turistų apgyvendinimo, komercinės medžioklės, jodinėjimo, pirties, baseino paslaugas. Žygiuojame toliau, gana slidžiu keliu artėjame prie Smalininkų miestelio. Čia mus pasitinka įspūdingoji Smalininkų (Vidkiemio) ąžuolų alėja. Nors ir žiema, tačiau ąžuolų alėja atrodo galingai. Sniegais apibarstyti stuomeningi ąžuolų kamienai ir draugiškai virš kelio susikabinusios šakos. Smalininkų ąžuolų alėja yra ilgiausia ir seniausia Europoje, joje priskaičiuojami 187 ąžuolai, kurių amžius apie 200 metų. Alėja tęsiasi beveik 1,5 km. Smalininkai ir daugiau įdomių dalykų turi, ypač istorinių. Geografai žino, kad 1811 metais įsteigta viena pirmųjų vandens matavimo stočių. Ilgą laiką Smalininkai priklausė Klaipėdos kraštui ir tik 1923 metais tapo Lietuvos dalimi. Smalininkuose buvo įrengtas upinių laivų uostas ir dirbtuvės. Už Smalininkų kirtome nedidelį Šventosios upeliuką, kuriuo praeityje ėjo siena tarp Lietuvos ir vokiečių žemių. Įdomu tai, kad Lietuvoje turime bent 3 upes, kurias sieja Šventosios pavadinimas. Prie Smalininkų į Nemuną įteka pati mažiausia iš jų. Peržengiame tilteliu Šventosios upę, ir toliau žygiuojame Nemuno slėnio pakraščiu. Tarp medžių kairėje pusėje slepiasi Palėkių kaimo pastatai. Artėjame prie dienos žygio finišo vietos. Atsisveikiname su Nemunu, pamojuojame kitame krante įsikūrusiam Sudargo kaimui. Kitame, dvidešimtame Tėvynės pakraščių žygio etape, startuosime nuo Sudargo gyvenvietės. Prieiname Greičių kaimą, kur esame palikę porą savo automobilių. Mūsų žygis baigėsi maloniais kulinariniais akcentais pas Remigijaus pažįstamus. Vakaras sutapo su artėjančiu dideliu snygiu, kuris užvertė Lietuvos kelius, kiemus ir laukus. Vilniečių ir kitų šalies keliautojų ekipažai sėkmingai įveikė sniego barikadas ir pasiekė namus. Štai toks, sakyčiau savaip įdomus, gana ramus, nuotykiais nepersaldintas devynioliktas “Tėvynės pakraščių” etapas…

Tamsa atslenka anksti
Nakvynė Nemuno ir Jūros santakoje
Nemuno ir Jūros santaka
Su pasieniečiais tenka bendrauti dažnai
Balta balta kur dairais
Bekele
Vorele apsnigtais miškais
Kertam kampą per pusnynus
Nemuno pašonėje
Smagu žygiuot baltu mišku
Smalininkų ąžuolų alėja
Pakelės putinų kepurės