Audra Povilaitytė
Kai „Kertam kampą“ vadas Dalius pakvietė į tradicinį dviejų dienų „Skaidrumo“ žygį, tą pačią minutę išsiunčiau savo norą dalyvauti. Labiausiai sugundė tai, kad žygio maršrutas buvo laikomas paslaptyje. Buvo nurodyta tik šalis – Latvija. O kas gali būti įdomiau už paslaptis? Nebent tik staigmenos! Bet apie jas vėliau.
Turbūt viduje nujautėm visi, kad „Skaidrumo“ žygis be jūros neįmanomas. Ir nuojauta mūsų neapgavo. Baltijos jūra ir uolėtoji Vidžemės pakrantė pasitiko mus su debesuotos saulės spinduliais. O vėjas buvo toks palankiai švelnus, kad pūtė į nugarą, tarsi norėdamas pailginti mūsų žingsnius ir padidinti žygio tempą. Mes, aišku, tam priešinomės, nes niekur neskubėjom. Leidom iš džiaugsmo ašaroti akims nuo įspūdingų raudonojo smiltainio atodangų, stebėjomės nenusakomo grožio vandens raštais ant akmenų, svaigom nuo jūros bangų muzikos. Ir į jūrą įtekančios upės visai negąsdino, o buvo tik buvo maloni smulkmena – jos didino romantiką ir stiprino ryšį tarp moterų ir vyrų 😉
Ar įmanomas „Skaidrumo“ žygis be pelkių? Žinoma, kad ne. Todėl atslinkus tamsiam vakarui, įklimpom ir į jas. Ir visai nesvarbu, kad jos mus pasitiko su kvapu „Sruta“, svarbu, kad tas kvapas iš „S“ raidės 🙂 Kadangi romantikai priklauso ir tamsa, tai tris valandas žygiuodami nakties tamsoje ne tik klausėmės pušų ošimo, bet ir savo akimis ieškojom vilko akių. Visiems juk seniai aišku, kad vilkų bijo tik bailiai 🙂
Po 24 kilometrų žygio iki 24 valandos nakties savo pavargusius kūnelius garinom pirtyje, mirkėm kubile, o kojas plovėm tvenkinyje su ledukais. Kubile taip pat vyko ir įvairūs renginiai, kaip pavyzdžiui, Silvos ir Daliaus šou apie pragyventus ir užgyventus vyrus ir tam tikrus meilės priepuolius. Žodžiu, viskas buvo į temą, nes ir meilė, ir vyrai yra susiję su gyvenimo skaidrumu 🙂
Antros dienos „Skaidrumo“ rytas išaušo ūkanotas ir žadantis lietų. Kaip nepapūsi prieš vėją, taip ir nenupūsi lietaus, tad džiaugėmės tuo, ką gavom tą dieną – audringą jūrą ir prakiurusį dangų. Žygis prasidėjo nuo Lauču akmens. Pašėlusi jūra sugrąžino į vaikystę, todėl šokinėjom šlapiais akmenimis, bridom pasitikti bangų, kitaip sakant, džiaugsmo buvo pilnos kelnės! O radę medinę daržinę ant jūros kranto surengėm trankią diskoteką, kurioje skambėjo „KK“ šlageriai „Juoda orchidėja“ ir „Pala Tute“. Nuo šokio drebėjo ne tik medinės grindys, bet ir stogas. Po diskotekos lietus taip įsisiautėjo, kad bent jau man, tai sulijo viską, ką ant savęs turėjau. Svarbiausia, kad sušlapo iki paskutinio siūliuko ne tik trejos kelnės, bet ir dienos pradžioje apsigyvenęs džiaugsmas kelnėse… 🙁
Tą dieną įveikėm 15 šlapių kilometrų, kol pasiekėm finišo vietą – kaimelį Tūją. Reikėjo arba viens kitą išgręžti, arba persirengti. Kadangi fizinės jėgos buvo skirtingos, tai pasirinkom antrąjį variantą. Merginų persirengimo vieta buvo autobusas, o vyrų – miškas. Kadangi aš turėjau nusirengti iki Ievos kostiumo, tai persirengimui pasirinkau Tūjos plytų fabriko griuvėsius arba, Daliaus žodžiais tariant, krematoriumą. Tada dar nesupratau, kad jo žodžiai nuskambėjo pranašiškai. „Kas per velnias tave neša į tą krematoriumą? Eik persirengti kaip normalus žmogus į autobusą“, – pasakė jis. Pamojavau ir nuėjau uodegą kraipydama 😉 Nieko pasauly nenorėjau tik sausų drabužių, todėl viską, kas šlapia, pradėjau plėšti nuo savęs ir mėtyti į šalis. Patį pirmą ant žemės švystelėjau fotoaparatą. Jis juk tik fotikas, o ne sausas drabužis, tad kodėl turėčiau elgtis kitaip? O raudoną šlapią striukę suplėšiau, nes ji neatitiko kosminio greičio persirengimo standartų 😉 Kai kitiems persirengimo procedūros dar tik buvo įpusėjusios, aš jau sausa ir laiminga sėdėjau autobuse. Kad sausa, tai tikrai, o dėl laimės pradėjau abejoti po 100 kilometrų nuo Tūjos kaimo. Kai išverčiau visas tašes po kelis kartus, tai supratau, kad, deja, esu tik sausa ir, deja, nelaiminga. Mano fotoaparatas pasiliko nakvoti prie Tūjos krematoriumo kamino… 🙁
Kelionės pabaigos beveik neprisimenu, nes mintyse kūriau trečios dienos „Skaidrumo“ žygio planą. Nusprendžiau į pagalbą nekviesti nei draugų, nei giminių, nes už savo žioplumą privalau susimokėti pati!
Naktis praėjo ne tik kad be miego, bet dar ir su košmarais. Tik užsnūstu kelioms minutėms ir tuojau pat pasigirsta kelionės draugų šauksmas iš nuotraukų, likusių prie krematoriumo kamino 🙁 Labiausiai man ir gaila buvo tų nuotraukų, nes fotoaparatas dovanotas, o be to, tai juk daiktas…
Trečios dienos „Skaidrumas“ prasidėjo ankstyvą rytą kelione autobusu iki Rygos, o iš ten dardėjimas visokiais kitokiais autobusais keliais ir šunkeliais, aplankant visokius neaiškius miestelius ir dar neaiškesnius kaimus. Po to buvo 3 kilometrų žygis pėsčiomis į žmonių užmirštą kaimelį Tūją. Gamta šį sykį man dovanojo šiltą ir saulėtą žygio dieną. Kadangi kaimą norėjau pasiekti kuo greičiau, tai ėjimą pėsčiomis derinau su bėgimu.
Prie krematoriumo kamino prisėlinau tyliai kaip vagis ir nedrąsiai kaip gandras ištiesiau kaklą. Žvilgtelėjau viena akimi į žemę. Yra!!! Taip ir turėjo būti! Neturėjau nė lašo abejonės, kad nerasiu! Po tą teritoriją žmonės nevaikšto. Kartais tik aš čia užklystu 🙂 Nors fotoaparatas buvo šlapias, bet veikiantis. Gal tik per daug mėlynos spalvos atsirado nuotraukose. Matyt, lietus iš mėlyno dangaus įnešė tam tikrą korekciją į spalvų paletę.
Atsisveikinusi su jūra ir Tūja, trečios dienos žygį užbaigiau Rygos senamiestyje.
Ačiū Tau, Daliau, kad įtraukei mane į tas paslaptingas žabangas, kurių dėka patyriau nerealų gyvenimo nuotykį. Mano emocijų paletėje atsirado labai daug naujų spalvų 🙂
Galiu pasakyti, kad Nauji metai man jau tikrai prasidėjo, nes trijų dienų „Skaidrumo“ žygyje mano sielą, protą ir kūną išskalbė lietus ir emocijų jūra.
