Žvėrių takais

Keltąsos „Žvėrių takais“ apibūdinimas

Data ir laikas: 2021.01.19., 09.50 – 17.18 val.

Keltąsos sudarytojas: Dalius Pranculis.

Oro sąlygos: Oro temperatūra svyravo nuo -10 iki -15 C. Vėjas – iki 1 m/s. Krituliai – 0 mm. Debesuotumas – 1-10 balai. Žygio pradžioje dangus buvo plonai susisukęs į debesų drapanas, o įpusėjus dienai dangus praplyšo, vakarop beveik nuogai išsirengė ir Saulė apšvietė visas gamtos grožybes. Žemės paviršius padengtas kažkiek sukritusiu ~15-20 cm storio sniegu.

Keltąsos ilgis: 21,2 km.

Gamtiniai objektai:

• Ažubalių (Užubalių) miškas;
• Čelniukų mitologinis akmuo;
• Erzvėto ežeras;
• Vytėnų pelkė (telmologinis draustinis);
• Vytėnų miškas;
• Birvėtos upė.

Kultūriniai objektai:

• Guntauninkų vandens matavimo stotis;
• Guntauninkų kryžiai;
• I-ojo pasaulinio karo vokiečių vadavietės bunkeris;
• Černakiškės kaimas (išnykęs);
• Pošiūnų kaimas;
• Erzvėto kaimas;
• Vytėnų kaimas (išnykęs);
• Kelpučių kaimas;
• Vaiciekavo kaimas (išnykęs);
• I pasaulinio karo vokiečių bunkeris;
• Kertam Kampą keliautojų namai.

Keltąsos aprašymas:

• Pavadinimo priešistorė. Žygio pavadinimas susikristalizavo jau grįžus, nuo gausybės žvėrių pėdsakų raizgalynės tiesiog pynėsi žvilgsnis ir abejonių, kaip pavadinti keltąsą, greitai nebeliko…
• Keltąsa: Guntauninkai – Černakiškė (išnykęs) – Pošiūnai – Erzvėtas – Vytėnai (išnykęs) – Kelpučiai – Vaiciekavas (išnykęs) – Černakiškė – Guntauninkai.
• Keltąsą sudarė įvairaus rango kaimų, miškų keliukai, ir žinoma – bekelė per pelkes, upės pakraščiais, miškų brūzgynais bei per atsivėrusius sniego pusnynus.
• Žygio idėja šmėkštelėjo, kai galvoje apsisuko mintis, jog reikia eiti ten, kur dar beveik nebūta, arba visai nebūta. Labai gundė patriotinio skambesio išnykusio Vytėnų kaimo pavadinimas. Suprantama, šį pavadinimą galima įvairiai interpretuoti, bet jis man pirmiausiai priminė istorinį Lietuvos simbolį Vytį. Nuo Kertam kampą keliautojų namų, prieš pajudėdamas, pirmą kartą įsijungiau programėlę „Ką matai?“ (tarti lietuviškai ir tarmiškai) arba „Komoot“ (ko gero angliškai). Ir pasišokinėdamas nudrožiau per Guntauninkų kaimą norima kryptimi. Linktelėjau kaimo kryžiams, eilinį kartą žvilgtelėjau į vandens matavimo stotį ir I pasaulinio karo bunkerį, pasak vietinių, buvusią vokiečių vadavietę. Pasirodo, kad Guntauninkų kaimo vakarų frontą saugo mobilūs stirnų pulkai. Man priartėjus, jos paslaptingai sulindo į savo nematomus apkasus. Įšokęs į keliuką, kuris veda išnykusio Černakiškės kaimo kryptimi, turiu Jums priminti šio kaimo istorijos detales.

Černakiškės kaimo pavadinimą guntauninkietis Juozas aiškina, kad ten nuolat vilkai išpjaudavo žmonių gyvulius. Iš rusų kalbos kildinami žodžiai čiorniaja kiška reiškė juodos žarnos. Žmonės dažnai rasdavo savo gyvulius paleistomis žarnomis. Pasak kito guntauninkiečio, Juliaus, kaimas buvo gana sunkiai pasiekiamas, nes vienintelis kelias tik vasarą dažniausiai būdavo panaudojamas užtikrintai pagal paskirtį. Kitais metų laikais dėl šlapžemių kaimynystės kaimą motorizuotai pasiekti būdavo galima nebent traktoriais. Įstrigo papasakota detalė, kai Černakiškėje mirdavo žmogus, kolūkis skirdavo porą traktorių. Vienas gabendavo nabašniką, o kitas – žmones, kurie lydėdavo mirusįjį į kapines. 1905 metų surašymo duomenimis Černakiškėje gyveno 26 gyventojai, kurių nuolat mažėjo, ir jau 1989 metais jų nebeužfiksuojama (Vikipedija). Sodybvietės išartos ir paslėptos amžiams, liko tik vienas tvarkingai užrakintas ūkinis pastatas, bei nuo laiko tėkmės silpstantis vaismedžių sodas.

Atsisveikinus su buvusio Černakiškės kaimo žemėmis ir istorija, nusistatoma kampo kirtimo kryptis su panele, vardu bekele, į Ažubalio (Užubalio) miško pakraštį. Einant lauku matosi, kad ir po didelių šalčių bangos žvėrims nėra sudėtinga prasikasti iki žalumynų, nes prieš didelį snygį vyravo teigiama oro temperatūra ir žemė yra neįšalusi. Įsukus į miško pakraštį dėmesį atkreipė briedžio dantų nuskalpuotas eglės kamienas. Keista, sakuotas medis, pasirodo, gali būti ne kliūtis briedžiams eglės žievės paskaniauti. Netrukus įsukau į miško keliuką, kuris pakankamai aiškiai išvažinėtas miško pjovėjų, kas pasitvirtino pastebėjus šviežiai išpjautas biržes ir grubiai išvažinėtus šoninius kelius. Nesmagiai nuteikė skelbimas, kad teritorija užkrėsta afrikiniu kiaulių maru. Ir šiaip, miškas kvepėjo daugiau ne gamta, bet miškų ūkio primestais ingredientais. Daugelyje vietų išpjauta arba pasodintos naujų medelių eilės. Dingo žvėrių pėdų girliandos. Kažkur toli ūžė, tikriausiai miško pjovimo ar vežimo technika. Jausmas, kad pakliuvai į cechą, kur nėra ramybės nei miško gyvūnijai, nei gamtos mylėtojams. Netrukus pakelėje sustabdo įdomus objektėlis – Čelniukų akmuo, kuris Guntauninkuose dažnai vadinamas velnio pėdos akmeniu. Tai mitologinis akmuo, esantis apie 1 kilometrą nuo buvusio Čelniukų viensėdžio, nuo kurio ir kilo šis pavadinimas. Žiemą jo ypatingumą ir kitokią išvaizdą sudėtinga pastebėti. Pasak istorinių aprašymų, šis akmuo, turintis įdubimą, vadinama velnio pėda, minimas Kukutėlio ir Erzvėto dvaro 1622 metų dokumentuose, kaip padovanotas Tverečiaus vienuolynui (Vikipedija). Mitologinis pasakojimas liudija, kad medyje sėdėjęs velnias, trenkus Perkūnui, šis šoko žemyn ir pataikė ant akmens, palikdamas savo įspaustą pėdą bei skradžiai prapuolė į žemę. Tikėta, kad akmens gabalėliai turi gydomųjų savybių. Prie akmens įsitaisiusi įdomi medžio dekoracija. Šalia yra įrengta nedidelė lauko poilsiavietė, kur po stogu prie stalo patogu yra atsipūsti, pavalgyti, arba pasimokyti miško paslapčių. Dar kiek paėjus miško keliuku, pagal numatytą planą organizuojamas kampo kirtimas ir išeinama į lauko erdvę, kur vėl skersai kelią pastoja žvėrių pėdsakų labirintai. Pasukus į pakraštį, arčiau miško, vėl švysteli briedžių apgriaužti krūmai. Priėjus nežymų miško keliuką, taip sukirba mintis, o gal pasukti į buvusį Čelniukų viensėdį? Kas ten likę? Tuo labiau, kad, ko gero, čia mano bendradarbės, kurios pavardė Čelnaitė, senelių žemės buvo. Na, šį kartą pasidaviau protui, ne emocijoms, nes dar laukia ilgas kelelis. Dėmesį patraukia pakrypęs šių laikų informacinis ženklas „Vytėnų telmologinis draustinis“. Hmmm, ir taip žemėlapį vartau, ir kitaip vartau, na man Vytėntų telmologinis draustinis vis tiek matosi kitapus Birvėtos upės, gerokai į šoną. Nurašau šį nesusipratimą į ne visai didelį savo išprusimą šiuo klausimu, bet pažadėjau sau pasidomėti tiksliau. Išvengęs didesnio pasiblaškymo į gundančius šoninius kelelius, priartėjau prie Pošiūnų kaimelio, kuris kukliai glaudžiasi slėnyje prie Birvėtos upės pelkėtų krantų. Matosi, kad kaimas gyvas, nors ir nedidukas. Į patį kaimą nosies nekišau, nes jis gana kompaktiškai susispietęs į saują, o karantino laikotarpiu besiblaškanti asmenybė ir kiti susidūrę, matyt, nesijaus gerai.

Pošiūnai kažkada taip pat buvo žymiai gyvesnis kaimas. Jeigu 2011 metais gyventojų surašymo duomenimis čia gyveno tik 8 gyventojai, tai 1905 metais čia šurmuliavo net 121 narį turintis kaimo gyventojų būrys (Vikipedija). Kaimas turi kapines. Daugiau žinių paprastoje aplinkoje nepavyko rasti.

Žingsniuoju sau lengvai pravažinėtu keliuku toliau, ir vėl mėgaujuos mano keltąsą kertančių žvėrių takais. Lyg elniai prabėgę, lyg lapė prasliūkino, lyg stirnos prašuoliavo, net galva sukasi nuo viso spektro pėdsakų. Metas mokytis pėdsakus atskirti tiksliau. Kai pragyveni mieste daug laiko, nors ir keliaujantis žmogus esi, sunku įtvirtinti įgūdžius, kurie reikalingi gamtoje. Ir štai Erzvėto gyvenvietės pradžia. Pirmiausia į akis krenta griūvanti, kadaise prabangiai atrodanti iš raudonų Didžiasalio plytinės plytų pastatyta ferma. Tikras Erzveto stounchedžas. Tokių mūsų šalyje „meno“ kūrinių pilna. Nors karo nebuvo, bet sistemos tokiems griuvėsiams sutvarkyti nėra jau daug metų. Keliaujant po savo šalį, dažnai jautiesi esąs karo zonoje. Skauda, kai matai, kaip nesirūpinama savo žemės veidu. Griuvėsiai tarsi šašai nusėja mūsų gimtuosius kaimus. Prie kelio snaudžia storai apsnigti ir medžiais apstoti I pasaulinio karo vokiečių karių kapai. Tiek daug laiko praėjo. Daugiau nei šimtą metų, kai čia kelis metus vyko pozicinis I pasaulinis karas tarp kaizerinės Vokietijos ir Carinės Rusijos. Erzvėtas įsikūręs ant gana didelio Erzvėto ežero kranto. Matosi ir pasiturinčių sodybų, ko gero, tai jau ne vietinių.

Erzvėtas – kaimas Ignalinos rajone, 4 km į pietvakarius nuo Tverečiaus prie Erzvėto ežero rytinio kranto. Ties kaimu iš Erzvėto išteka Birvėta (Erzvėta). 1905 metais Erzvėte gyveno 235 gyventojai, kurių nuolat mažėjo, o 2011 metais jau buvo likę 39. (Vikipedija). 2021 metų gyventojų surašyme, pagal esamus bendrus dėsningumus, turėtume išvysti dar mažesnius skaičius.

Erzvėto ežeras rytų Lietuvoje, Ignalinos rajone, apie 4,5 km į vakarus nuo Tverečiaus. Išsidriekęs iš šiaurės į pietus 4,3 km, plotis siekia 0,72 km. Altitudė 131 m. Giliausia ežero vieta yra rytinėje dalyje, 19 m gylio. Ežero dubuo rininės kilmės. Krantai aukšti, sausi, tik pietinis žemas, apaugę siaura medžių juosta. Šiaurinėje Erzvėto dalyje yra 0,11 ha plotą užimanti salelė. Pakrantėse plyti dirbami laukai ir pievos. Į pietinį ežero galą įteka Kančiogina, o rytuose išteka Birvėta (dar vadinama Erzvėta, Dysnos baseinas). Rytuose prie ežero įsikūręs Erzvėto kaimas, pietuose – Ryžiškė, vakaruose Kukutėliai, šiaurėje – Andriejauka. (Vikipedija).

Ežerėvardį Érzvėtas bandoma kildinti nuo žodžių aržus, eržus, aržlus („smarkus, neklusnus“), aržyti, argoti („plėšyti, draskyti“), arba būti archajiškas vedinys iš ide *arg- („aiškus, šviesus“). (Vikipedija).

Peržengus tiltą per Birvėtos (Erzvėtos) upę, pereinu gatvinio tipo Erzvėto kaimą ir suku dešinėn į bekelę, link jau išnykusio Vytėnų kaimelio. Ir vėl prasideda žvėrių takai, pėdsakų įvairovė ir viražai. Priėjus sodintą miškelį, įšoku į traktorių pravažinėtą keliuką. Žengiu per mišriais medžiais susodintą miškelį. Jau ne pirmą kartą šiame krašte pamatau įdomų sodinto miško derinį. Čia susodinti ir draugiškai kartu auga ąžuoliukai ir eglaitės. Tokį derinį esu matęs dar prie Guntauninkų ir Antanų kaimų galulaukių. Kurį laiką žingsniuodamas miško technikos pravažinėtu keliu pastebiu buvusių sodybų vietas, tai dažniausiai liudija augantys dideli medžiai ir seni išlikę sodai. Žemėlapiuose sunku susigaudyti, daugeliu atveju jau juose pavadinimų nebėra. Galvą susuka Kalviškės kaimo pavadinimas, kuris kažkur netoli tupi. Panagrinėjus informacijos šaltinius paaiškėja, kad jau nuo 1989 metų gyventojų surašymo, kaime niekas nebegyvena. Tai dar vienas išnykęs kaimas. Nepasiduodu smalsumui ir šį kartą, nukreipiu savo keltąsos kryptį arčiau Birvėtos upės pelkėtų krantų. Pažiūrėjus į žemėlapį apink plyti vien pelkynai. Čia pažymėti Vytėnų telmologinis draustinis ir pelkėmis papuoštas Vytėnų miškas. Telmologiniai draustiniai saugo pelkių kompleksus.

Vytėnų telmologinis draustinis plyti Ignalinos rajone, užima 266,74 hektarų plotą. Įsteigtas 1974 05 16, siekiant išsaugoti Dysnos limnoglacialinės lygumos įlomių aukštapelkinį kompleksą.

Va, kodėl čia gerai jaučiasi miško žvėrys, kurie tarsi į šokius susirinkę pritrepsėjo aplink iki valios. Keista, kad žvėrių nesutinku. Pagal pėdsakų gausą ir galimybę susitikti, jie jau mane seniai turėjo priimti į savo būrį, bet ne. Matyt netoli važinėjanti miško technika šį kartą atbaidė miško gyventojus. Žengiu per tankius juodalksnynus, lūžtantį sausledį ir snieguotus pelkynus bei tankius krūmynus. Lyg buvusio Vytėnų kaimo laukymę priėjau, bet per kemsynus nieko neįžiūrėsi ir nesuprasi.

Vytėnai – išnykęs kaimas Ignalinos rajono savivaldybėje, 6 km nuo Tverečiaus. 1905 metų gyventojų surašymo duomenimis čia gyveno 46 gyventojai. Nuo 1989 metų kaime gyventojų nebeužfiksuota (Vikipedija). Guntauninkietis Julius Stasiūnas papasakojo, kad paskutiniai šio kaimo gyventojai išsikėlė į Gilūtų kaimą (namas prie parduotuvės), bet jie jau iškeliavo anapilin. Gražaus pavadinimo kaimas išnyko, tačiau vietovardis išliko pelkės ir miško įvardijimuose.

Šiltuoju metu čia būtų daug smagių reikalų „nardant“ tarp pelkių ir kemsynų. Reikalą pradeda gadinti kraštovaizdžio tarša – elektros laidų linija su savo cementiniais stulpais, kuri, matyt, jungia Erzvėto – Kelpučių ir kitus kaimus. Tenka nerti į gilesnius kemsynus, kad nereiktų stebėti elektros laidų. Vėl seku pėdsakus lyg seklys morka. Tai priartėju prie Birvėtos ir negiliai klampoju per kliuksinčias pelkes. Spindinti Saulė verčia visą aplinką apsinešti žaismingais šešėliais, kurie bėgioja sniegu apgaubtais medžiais ir pelkių augalais. Prisikrėtęs sniego į savo guminius batus artėju prie Kelpučių kaimo, kur teks žengti per lieptą į kitą Birvėtos upės pusę. Kelpučiai pasitinka Lietuvos kaimams gana įprastu savo stouncheidžu, tai yra išraiškingai apgriuvusiu ūkiniu pastatu, kuris Saulės spinduliuose sukuria mistiškai makabrišką vaizdą.

Kelpučiai – kaimas Ignalinos rajono savivaldybėje, 4 km nuo Tverečiaus, prie Birvėtos upės. Gyventojų skaičius nuo 131 (1905 metais) žemyn čiuožtelėjo iki 11 (2011 metais). (Vikipedija). Interneto platybėse Kelpučius radau paminėtus jau nuo 1720 metų.

Kelpučiuose juntamas gyvybės buvimas. Žiedinės formos keliukas pravalytas nuo sniego. Vienas kiemas rodo, kad tikrai gyvenama. Daugiau matosi prižiūrimų sodybų šiltuoju laiku, tikriausiai miestuose gyvenančių gyventojų. Kaimas įsikūręs prie Birvėtos, turi labai gražų ir gana netrumpą lieptą per upę. Pagal pėdsakus matosi, kad lieptas naudojamas ir žiemą, einama į sodybą, esančią kitapus upės.

Birvėta  – upė rytų Lietuvoje ir Baltarusijoje (Vitebsko srityje); Dysnos dešinysis intakas. Prasideda Švenčionių rajone, Kirkučių kaimo apylinkėse, Sirvėtos regioniniame parke. Teka į šiaurę, prateka Kančiogino ežerą. Toliau Ignalinos rajonu teka į šiaurę ir rytus, ir iki įtekėjimo į Erzvėto ežerą vadinama Kančiogina. Toliau vėl teka į rytus, prateka pelkėtas teritorijas, žuvininkystės tvenkinių paribiu. Iš viso pratekėjusi 65 km kerta Lietuvos ir Baltarusijos valstybių sieną ir teka Baltarusijos Pastovių ir Breslaujos rajono riba. Įteka į Dysną 113 km nuo jos žiočių, į pietus nuo Kazėnų. Birvėtos žemupys pateka į Polocko žemumą. Slėnis negilus, platus, pelkėtas. Upėvardis Birvėta siejamas su blrs. берва („rąstais klotas šlapias kelias, kamša“). (Vikipedija).

Nors traktavimų yra įvairių, Birvėta yra viena iš tų retesnių Lietuvos upių, kuri atskirose atkarpose turi net 5 skirtingus pavadinimus. Sirvėtos regioniniame parke iš pelkėtų teritorijų išteka Žeimenėlė, kuri per Sėtikio ežerą iki Sirvėtos ežero nukeliauja 6 km. Nuo Sirvėtos ežero jau keliauja Sirvėta, kuri nubėgusi 6,8 km. kelią įteka į Kančiogino ežerą. Nuo Kančiogino ežero iki pat Erzvėto ežero ta pati upė vadinama Kančioginos vardu. Kančioginai priskiriamas 16,8 km. vandens juostos ilgis. Nuo Erzvėtos ežero iki santakos su Kamoja upė seniau buvo vadinama Erzvėta, bet dabar stipriai įtvirtinamas Birvėtos pavadinimas. Galiausiai Birvėta Baltarusijoje įpuola į Dysnos glėbį, kuri vėliau savo vandenis įneša į Dauguvos upę. Taigi, Birvėtos baseino vandenys priklauso Dauguvos baseinui. Reikės būtinai pavasarį plaukiant baidare patikrinti šį mūsų šalyje esantį vandens kelią, kad tik drėgmės netrūktų. Lietuviškų džiunglių linksmybės garantuotos…

Toliau perėjęs lieptą per Birvėtos upę vėl įpuolu į Ažubalių (Užubalių) miško bekelę. Gal nuovargis, o gal šabakštynai specialiai kaišiojo man kojas ir stumdėsi, todėl porą kartų suklumpu ir gaunu po saują sniego už kaklo. Tie momentiniai prabudimai tik sukelia vienišą juoką. Užtinku genio kalvę. Išlendu iš miško tiesiai ties Ažubalių (Užubalių) pavadinimu. Aha, būtų ne žiema, paplaukiočiau po tas balas minimum iki ausų, ir, arba juokas nustelbtų paukštelių čulbėjimą, arba juokas būtų nustelbtas vandens pritekėjimo į burną. Tolimesnė kryptis, kaip ir aiški – Vaiciekavas, Profesioriaus Česlovo Kudabos tėviškė. Dar prieš žengdamas sriūbteliu iš termoso arbatos, dar į burną paskubomis susikemšu šokolado gabalėlių, dar apsidairau pro žiūronus aplink. Akys užkliūna už Kliukų kaimo pusėje riogsančio I pasaulinio karo bunkerio. Va, šito ir nežinojau. Tačiau vakaras gilėja, Saulė vis žemiau sklaido savo spindulius, tenka ir vėl mintimis pažadėti sau, kad bunkeris bus aplankytas kitą kartą. Visai tikslinga kitą kartą iš Kelpučių pasukti keltąsą bunkerio kryptimi. Savo akimis apčiuopęs vidury ariamo lauko išlikusius Vaiciekavo kaimo sodybos medžius, patraukiau tiesiu kampu į naują tarpinį tikslą. Saulė jau pažeme leido savo blėstančius spindulius, išryškindama jau įprastus žvėrių takus. Nesupratau, kas per stambus gyvūnas taip gracingai dėdamas kanopas vieną už kitos gražiai nuvingiavo per lauką. Tai dar viena įdomybė, kurią reikia sužinoti. Netoli šernas prašliaužė vilkdamas savo pilvą per sniegą. Kol priėjau išnykusį Vaiciekavo kaimą, briedžių kanopų pėdsakai suko ratus aplink. Vaiciekavas. Visai atsitiktinai pradėjau domėtis šiuo kaimu, ir netyčia „iškasiau“ savotišką lobį. Vaiciekave savo vaikystę praleido vienas žymiausių Lietuvos geografų – Česlovas Kudaba. Tokia įdomi grandinė. Češlovas Kudaba buvo mano gerbiamo dėstytojo Rimanto Krupicko mokytojas. Rimantas po Č.Kudabos mirties sutvarkė Profesioraus mokslinį palikimą. O Rimantą Krupicką drįstu vadinti savo mokytoju. Pradėjus domėtis, išlindo daugiau įdomių siūlo galų, kuriuos dar reikia išvynioti iš kamuolio.

Vaiciekavas (Vaitiekavas) jau išnykęs kaimas, prieš pasaulinius karus turėjo apie 15 gyventojų, tačiau jau 1979 metais užfiksuotas tuščias. (Vikipedija).

Melioracijos ir kolūkinių laukų plėtimo darbai nedidelį Vaiciekavo kaimą ištrynė iš žemėlapio, palikdami dvi medžių salas. Vienoje saloje auga išlaki liepa, o kitoje glaudžiasi dvi liepos su pušimi ir didesniu nei įprasta lauko rieduliu. Domėdamasis Profesoriaus Č.Kudabos vaikystės aplinkybėmis, padedamas atsitiktinių sutapimų ir visagalio „Facebook“ susipažinau su žymaus geografo dukra Egle. Savotiškai privertė susimąstyti Eglės papasakotas epizodas, kad jos tėčio Česlovo tėvai, Eglės seneliai, savo vaikams pasodino po medį – beržą, liepą ir žilvitį. Česlovo beržas pranašingai lūžo prieš pat jo paties išėjimą anapilin. Garbaus amžiaus Česlovo sesei pasodinta liepa tvirtai įaugusi į tėviškės žemę ir aukštai iškėlusi savo išlakias šakas stebi besikeičiantį aplinkos gyvenimą. Kaimo teritorija pasikeitė taip, kad liko tik medžiai su savo istorijomis. Šį kartą trumpai apie ypatingą vietą, o vėliau sudėliosiu daugiau žinių, tuo labiau, kad Česlovo močiutė turėjo įdomių „galių“, kas labai intriguoja. Manau, daugiau įdomių dalykų papasakos mūsų keliautojų grupėje esantis Č.Kudabos giminaitis Zenonas. Viskas telpa vienoje saujoje.

Jau Saulei bandant slėptis už dantyto miško horizonto, tenka paspartinti žingsnį namų link. Veidą pradeda vis labiau kutenti stiprėjantis šaltukas. Pakeliui aplankau jau seniau atrastą I pasaulinio karo vokiečių bunkerį, kuris gerai pasislėpęs nuo civilizacijos. Tik sumynęs kelioliką žingsnių nuo bunkerio, priekyje pastebiu keistą juodulį. Pasirodo, guli negyvas ir žvėrių apėstas šernas. Žvėrių puotauta ir aplink tankiai pritrepsėta. Žinant, kad šis miškas priklauso afrikinio kiaulių maro užkrėstai zonai, tai visiškai nieko gero. Vėliau informavau atitinkamą tarnybą.

Riedant keltąsos ratui į pabaigą, artėjant prie Černakiškės buvusio kaimo vietos, ant tako pabiro vilkų pėdos. Jos nedidelės, gal vilkiukų. Iš pradžių dar abejojau, bet namuose pasitikrinus interneto platybėse, pabendravus su miškininku, abejonių nebekilo. Kokie sutapimai. Buvusio Černakiškės kaimo aplinka ir toliau gyvena vilkų apsuptyje. Praėjusį pavasarį, vėlų vakarą su draugais girdėjome vilkų kaukimą iš tos pusės, o keletą dienų prieš žygį juos girdėjo ir mano žmona Sabina išėjusi į kiemą. Vilkų pėdos nusitęsė gana ilga kryptimi. Temo, todėl daromos fotografijos tapo vis mažiau raiškios. Atsisveikinant su Černakiškės apylinkėmis, dar kilstelėjau žiūronus į Triluščių kaimo pusę, ir net žagtelėjau, briedžių pora tarsi laivai plaukė virš sniegynų iš miško į šlapžemių juostą. Žiūriu dar pora briedinės kilmės laivų plaukia į tą pačią pusę. Tai buvo puikus atlygis žygio pabaigoje, kai jau norėjau pasikeikti, kad pėdų ir takų gausu, o žvėrys tarsi mistiškai ištirpę realybėje. Ačiū dienai, žvėrių takams, kaimams, miškams, pelkėms ir jų istorijoms…

Gyvenvietės:

• Guntauninkai;
• Černakiškė (išnykęs);
• Pošiūnai;
• Erzvėtas;
• Vytėnai (išnykęs);
• Kelpučiai;
• Vaiciekavas (išnykęs).

Sutikti žmonės: nesutikau.

Istorijos: pasislėpusios.

Augalija: daugiausiai draugavau su miško ir pelkių augalija. Keltąsoje paplitę mišrūs miškai, vyrauja eglės, beržai ir juodalksniai. Ypač daug juodalksnių auga pelkių pakraščiuose. Pačios pelkės savo žolinę augaliją slepia po sniego kailiniais, tačiau nendrių sienos išdidžiai stovi ir nepasiduoda sniego svoriui.

Gyvūnija: sutikau stirnų ir briedžių.

Pastebėjimai: keltąsa tinkama nebijantiems eiti bekele, ypač norintiems draugauti su gamta – miško, upės, pelkės ir šlapynių vaizdais. Šiltuoju metu keltąsos pobūdis gali būti sunkesnis dėl vešlesnės augalijos. Taip pat pelkių ir šlapynių teritorijoje gali tekti susidraugauti su pabraidymais per vandenį ir dumblą. Ši keltąsa rekomenduojama ištvermingiems, vengiantiems „parketinių“ trasų, nebijantiems pasiklysti, sušlapti ir norintiems prisiliesti prie įdomių gamtinių ir kultūrinių detalių. Tarp Kelpučių ir Vaiciekavo išnykusio kaimo galimas dar vieno I pasaulinio karo vokiečių bunkerio aplankymas.

Google žemėlapis