Jobanachiris – jau antrasis iššūkis baidarininkams. Gegužės 29-30 dienų sandūroje maršrutu Palūšė-Vilnius be ilgesnio poilsio ekipažai turėjo įveikti 145 kilometrus (Lūšių, Šakarvos ir Žeimenio ežerais, Žeimenos bei Neries upėmis). Startavo 13 ekipažų, finišavo 5, o juos palaikė nuostabiausia pasaulyje KKPK (Kertam Kampą Palaikymo Komanda).
Nuotykiai nuo kranto atrodė taip:
Sapnuose mačiau daug daug baidarių nosių: jos vis atplaukė…ir išplaukė, ir dar atplaukė… ir vėl išplaukė. Šįmet baidarinei paros avantiūrai pasiryžo 13 pačiu geriausiu būdu trenktų antvandeninių ekipažų, ir kaip ant raktelio užsukta sausumos brigada: Dainius, kurio dėka visi buvo ten, kur reikėjo, tada, kai reikėjo, Diana, Joana, Julija , su kuriomis kūrėme tai, ko prireikė – kartais iš nieko. Nuostabioji Dovilė atvežė masažo Stebuklą paklaikusiems raumenims. Para klegėjo juoku, ir tikrai neprailgo (o dar bijojom! 😀 ). Su jumis – ir į karą, ir per marą! O plaukikai! Žinau, šiam iššūkiui visus pajungė skirtingos priežastys, bet suvienijo bendras daug kam atrodytų beprotiškas tikslas. Žavėjausi visų jūsų ištverme ir sugebėjimu šypsotis bei pokštauti net kai puolė medžiai ir bebrai, kojos nelabai laikė, o nuo šalčio drebančia ranka šaukštą į burną pataikyti sunkiai sekėsi. Žavėjausi, kad nekilo abejonių irkluoti papildomus kilometrus ir gelbėti apvirtusius kolegas, aprengti sušalusius, drąsinti vieniems kitus, kai ūpas norėdavo apleisti. Ne vienas vis kartojot „KOKĮ VELNIĄ ČIA DARAU???“ ir „kad AŠ daugiau gyvenime!!!…daugiau NIEKADA…“. O žinot ką? Susitiksim vėl. Dar ne vienoj išbandymo avantiūroj. Nes tai pati nuostabiausia pasaulyje liga! Esu iki pat panagių patenkinta su jumis praleista para. Jūs „jobanastabūs“! 😉
Kamilė
O taip iššūkis atrodė iš baidarės:
Visą kelią iki Ignalinos galvojau „ir kur po galais aš įsivėliau???“ Traukiniu važiavome 1 val 20 minučių. Atgal irkluosime geras 24 valandas… ar tai realu??? Tik atvažiavus į starto vietą (Palūšę) šauniausia pasaulyje palaikymo komanda (KKPK) tryško emocijomis ir energija, kuria užkrėtė visus sveiko ir nelabai sveiko proto keliautojus. O šie tuo tarpui ruošėsi, kuitėsi, krovėsi daiktus…
Sukišę galvas krūvon klausėme instruktažo kaip ežere nepaklysti, kaip Žeimeną paslaptingai pasislėpusią rasti. Matyt instruktažo klausė ne visi, nes dvi baidarės iš ežero taip ir neišplaukė. Susiruošę, sulaukę vėluojančių stojome į rikiuotę ir dar prieš plaukimą iškilmingai gavome medalius. Juk šio plaukimo finišas – kiekvienam savas, o kiekvienas pasiryžęs dalyvauti tokiame plaukime – vertas medalio. Tai buvo sunkiausias tiesiogine to žodžio prasme ir sunkiausiai užtarnautas medalis, bet dėl to tik dar mielesnis…
Startinėje rikiuotėje stovėjo 26 keliautojai. 13 ekipažų iš kurių tik trys – mišrūs. Saulei leidžiantis šokame į trasą… Ežere plaukėme prieš vėją, per nemenkas bangas, todėl jau po 15 minučių buvome bent iki pusės šlapi. Naktis užklupo jau Žeimenoje. Nuo vandens kylantis rūkas matomumo sąlygas padarė praktiškai nulines. Be prožektoriaus blogai. Su prožektoriumi dar blogiau. Na, nebent priekyje plaukia kolegos ir šviečia lyg jonvabaliai. Naktinį plaukimą atlaikė ne visi: kam irklas lūžo, kas iš baidarės išsivertė, o kas patamsyje Žeimenos neberado. Tuo tarpu KKPK įsikūrinėjo pirmajame sustojimo punke – Liūlinėje. Žinojo draugai, kad naktis šalta, pasirūpino ir laužu, ir karštu maistu. Nemoku apsakyti kokia palaima buvo pamatyti atplaukiant laužo šviesą. Pirmos atkarpos kilometrai buvo patys sunkiausi. Ypač nuo 30 iki 45. Atrodė jie niekada nesibaigs. Atrodė, kad net Žeimeną įveikti per tokį laiką yra daugiau, nei mano jėgos gali. Ką jau ten bekalbėti apie Vilniaus pasiekimą…
Pirmame punkte sulaukėme ir ryto šviesos. Kol mano šaunusis porininkas su draugu vykdė povandenininkų gelbėjimo operaciją aš spėjau nusnūsti pusvalandį autobusiuke. Baigus gelbėjimo operaciją buvome atsilikę nuo grafiko dviem valandom, tad iškart šokome į trasą. Rytinis plaukimas buvo pilnas stebuklingo grožio vaizdų ir garsų. Rūkas, saulė, paukščių čiulbėjimas ir po truputį grįžtanti šiluma…. Visa tai tikrai suteikė jėgų plaukti toliau. Galiausiai rūkas išsisklaidė ir diena buvo tiesiog žavingai graži.
Pagaliau pasiekėme antrą punktą – Pabradę. KKPK pasitiko su plakatais ir džiaugsmo šūksniais. Ech, tas neapsakomas jausmas kai po kojomis jauti žemę… Pasiekusi antrą punktą patikėjau, kad gal visgi įmanoma šį atstumą įveikti iki galo. Bet lengva tikrai nebus… Trumpai užkandus ir atstačius energijos kiekį buvom siunčiami į antrą reabilitacijos etapą… Profesionalus masažas po nuplauktų 77 km – tikra palaima ir itin netikėta staigmena. Po reabilitacijos lyg į pirmą startą su šypsenomis sušokame į baidares ir vėl… ta nesibaigianti upė… trečioje atkarpoje galva tampa tuščia kaip puodynė. Rūpesčiai pamiršti, o galvoje vienintelis tikslas – suspėti. Pagaliau, likus maždaug valandai iki užbrėžtos ribos pasiekėme trečią punktą – Nemenčinę. „Plauksi toliau?“ paklausė KKPK. „Plauksiu“ atsakiau ir kritau ant žemės kryžium… sakė gulėjau trumpai, bet man atrodė, kad spėjau devynis sapnus susapnuoti.
Ir vėl upės platybės… ir… užsirūstinęs dangus. Nuplaukus vos kelis km nuo trečiojo punkto užklupo liūtis. Permirkome… tad visus likusius ~30 km teko plaukti šlapiems. O saulė leidosi ir vėso sparčiai… Kai jau atrodė, kad kažkiek pradžiuvau – užlijo antrą kartą. Atrodė tie kilometrai niekada nesibaigs. Irklo grybšniai darėsi vis silpnesni, galvoje ištrintos visos mintys apie tai „kur finišas?“ „kiek dar liko?“ „ar dar toli?“… Galvoje beliko monotoniškas irklų grybšnių skaičiavimas. Vienas… du… vienas… du… vienas… du… skaičiuoji sau ritmą ir nebegalvoji daugiau nieko. Tiesiog žinai, kad finišas KAŽKADA tikrai bus. Ir kad aš jį TIKRAI pasieksiu. Gal netgi gyva.
Tuo tarpu Vilniuje, prie Baltojo tilto KKPK laukė finišuojančių. Ant priekabos jau ilsėjosi 8 iš 13 baidarių, kurių kelionė baigėsi anksčiau – kurios dar ežere, kurios santakoj, kurios kažkelintam punkte. Pirmieji finišą pasiekė viso plaukimo lyderiai, Dalius su Sauliumi. Dalius, plaukęs ir pirmąjį Jobanachirį nusprendė, kad ši trasa, nors ir trumpesnė, bet buvo sudėtingesnė dėl lėtesnio sraunumo. O mes tuo metu vis dar irklavome ir laukėme, kada, už kurio vingio pamatysime Vilnių? kur tas Valakampių pliažas? o kur už jo pirmasis tiltas? Galiausiai, su paskutiniais saulės spinduliais pasiekėme finišą. Kas galėjo pagalvoti??? Aš tai tikrai ne. KKPK pasitiko su ovacijomis ir paties saldžiausio pergalės šampano taure. Visa pavargusi, sustirusi nuo šalčio, bet be galo laiminga, kad įveikiau upę, įveikiau save, pasukau namo, kur laukė karštas dušas ir minkšta lova…
Laura
Komentavimas uždarytas.