Dainora Kryklaitė
Pirmas rytas po plaukimo baidarėmis Dysna su KK. 5:30.
Skamba žadintuvas- jis, niekšas, kaip visad ne laiku. Akys veriasi lėtai ir sunkiai susitaiko su būsenos pasikeitimu. Ranka (dešinė) bando čiupt niekšui už kaklo, bet negrabiai pabandžiusi daryt kažkokį veiksmą, paleidžia jį laisvam kritimui ant žemės. Tada vyksta bandymas paimti tą vis dar ramybę drumsčiantį žvėrį kairiąja ranka- jausmas pagerėja, veiksmas pavyksta- ji kiek lankstesnė, tik ta pūslė prie nykščio kiek skaudžiai primena apie save. Kai jau niekšo klykimas sustabdomas, vyksta bandymas pakilt. Galva nesisukioja- pažeisti kaklo raumenys, šonus maudžia, kojos (!), ir tos išdavikės nesilanksto..
Pamažu grįžta protas ir atmintis- juk prieš geras 9val išsiskyrėme su KKiečiais. Abi savaitgalio dienas leidome Ignalinos raj.- planuotas plaukimas baidarėmis pavyko! Kaip visad tikslas kuo daugiau laiko praleisti gamtoje pasiteisino su kaupu: perplaukti 3 ežerai (Dysnos, Dysnykščio ir Erzvėto), bei plaukta upėmis: Dysna ir Birvėta.
Turbūt nereikia net bandyt aprašinėti gamtos ir gyvūnijos grožio, išgirstų įvairiausių paukščių balsų, nuostabios upių vagų panoramos ir ežerų platybių. Viskas, pradedant nuo oro iki maršruto parinkimo, buvo tobula. Beveik.
Kaip įprasta, žygį baidarėmis organizavo vadas Dalius. Jis, nuolat mums primindamas apie artėjantį „eventą“, vis pamėtydavo laiškų. O ten kaip įprasta, visur kreipinys „mes“ (mes susiruoškime, mes pasilinksminsime ir pan.). Tik atvykus prie Priespaudos sužinome, kad linksminsimės tik mes, vado šioje šėlionėje nebus. Natūralu, kad tokia žinia autobuse paskleidžia negero kvapo nuojautą. Visiems net apie tai nekalbant aišku, kad vadas vienas linksminsis, o mes kovosim už santarvę baidarėj ir išgyvenimą.
Paleidžia mus vadas negailestingai į Dysnos platybes (2-as pagal dydį Lietuvos ežeras), pamojuodamas paprašo atsisukt ir iškėlus irklus jį pasveikint. Taip padaręs apsisuka ir nueina savais keliais, o mes pradedam savąją kelionę link nakvynės vietos – laukia nei daug nei mažai, apie 25 km. Visos 12 baidarių pasileidžia ežeru su didele viltim gauti tą pažadėtąjį „vėją į nugarą“, bet perplaukę ežerą suprantam, kad čia tiesiog „mūsų linksmybių dalis“ ir su vėju veidas į veidą bučiuosimės dar ilgai..
Jau du pirmosios dienos ežerai ir nusekusi Dysna daugeliui padovanojo bent kažkurio raumens priminimą apie savo egzistavimą, saulė nubučiavo irgi negailėdama mūsų gležnų kūnelių, bet viską atpirko stovyklavietė – tobula: su židiniu, laužaviete, pavėsine ir netgi tualetu! Ačiū vadui, kad pasistengė ir apdovanojo mus tokia puikia poilsio vieta! Ir už grikių košę vakarienei irgi reiktų padėkoti.. bet dar anksti. Palaukim antros dienos.
O ji kaip mat ir išaušo.
7:30 į eterį paleidžiama baisioji frazė – karštas vanduo! Suprask, per 10 min turi spėt iššokt iš palapinės, suvokt, ką darai, rast kelią link laužo ir pasidaryt kavos/arbatos! Nemenkas iššūkis mūsų skausmingiems, sustingusiems kūneliams – ne visi šitą maršrutą įveikia…
Toliau viskas vyko nuobodžiai įprastai – pusryčiai (vegetariški (ačiū) ir mėsaėdiški), pakavimas, kelionė link starto vietos. Paleidžia vadas mus vėlgi tradiciškai – į ežerą. Pamojuoja vis kažkaip neaiškiai kartodamas, čia tuoj, už kampo reiks išplaukt iš ežero. Ta viltis, kad „tuoj“ gena per bangas (vėjas tradiciškai pučia tiesiai į mus), purslai taškosi į šonus, delnai sunkiai beišsitiesina paleidus irklą… Po kelių tokių kilometrų ir kelių tokių „ten, už kampo“ pagaliau nušvinta viltis įplaukt į upę. Iš tos „šiupeliavimo“ ekstazės prikelia vado balsas- „ČIAAAA“ ir moja ranka kurlink išplaukimas. Ačiū, vade, kad padedi mums „linksmintis“.
Įplaukus į Eržvėtą papuolam kaip į kitą pasaulį, tiksliau – džiungles. Meldais apaugusi upė vietomis net nenorėjo rodyt takučio, kuriuo galėtumėm irtis toliau. Vaizdai ir garsai – nerealūs! Birvėta paliko neišdildomų įspūdžių savo pakrantėmis – vaizdai ilgam išliks atmintyje!
Visos kelionės vainikas buvo balsavimas garsiajame Džambule – pasistengėme iškreipti balsavimo statistiką ir net pavyko užlaužti sistemas, kurios net dukart strigo negalėdamos patikrint mūsų balsavimų. Aplaistyt, deja, nebuvo kur, nes tas pats vienintelio baro savininkas buvo paskirtas prie balsavimo stebinčiųjų… ech. Ši dalis perkeliama į ateitį.
Susipakavę asmeninius dokumentus, tradiciškai padidinę apyvartą vietinėje krautuvėje, nusifotografavę pagrindinėje Didžiasalio miesto aikštėj, išriedam namo, ten išsiskirstom kas sau, grįžę griūnam į lovas iki kol suskamba niekšai žadintuvai.
Kitos dienos vakaras. FB vadas paleidžia kontrolinį šovinį – artėjantį įvykį pavadinimu „Mažasis Jabanachiriukas“. Negaliu patikėt savo irklo laikymo formos užirietusiu delnu – jis vėl tiesiasi ir žymi „interested“.. J
Baigiant noriu padėkoti Sabinai ir Daliui už organizavimą, kantrybę, visus “juodus”, nematomus darbus, laikiniems vadams Sauliui ir Gyčiui už palydą, savo kolegai Rimui už kantrybę ir ištvermę, deivei Gabijai už kompaniją prie laužo ir visiems kitiems dalyviams už gerą laiką ir dar geresnes emocijas!