Rasa Vasiliauskienė
Jėėėėėė! Pagaliau atėjo metas ir KK katamaranui išvysti pavasarinę saulę! Kaip gi galėčiau praleisti tokį svarbų įvykį??! Ir štai mes ant Vokės kranto. Katamarano dėlionės detalės nugulė ant pernykštės žolės. Nuo ko gi pradėti?… Esame septyniese, bet nei vienas anksčiau neturėjome tokių artimų santykių su katamaranu, kad žinotume, kaip tiksliai jį surinkti. „Ar turime instrukciją?“ – pasigirsta klausimas. „Instrukcijos – tik bailiams!“ – neuždelsia su atsakymu Dalius. Na ką gi, bailiai nesame, apsieisime ir be instrukcijos… Apsidžiaugėme, kai ant vamzdžių pastebėjome „suflerius“ – ant kai kurių buvo užrašyta D raidė, ant kitų – K. O, tai jau gerokas palengvinimas! Katamarano metalinis korpusas palengva pradėjo įgauti formą. Tada atėjo eilė pripučiamoms gondoloms. Turime mašininę pompą. „Arba galime lūpom“ – Remigijus nestokoja entuziazmo. Na gerai, pirmiausia išmėginsime mašininę priemonę, lūpas paliksime atsarginiu variantu. Pajungėm pirmą gondolą. Pompa tyliai burzgia. Šalia Vokė skuba, tik mūsų katamarano pripučiamoji dalis neskuba įgauti reikiamos formos. Jau gera valanda praėjo, gal ir pusantros, o iki tinkamo rezultato – dar trūksta. Aha! Gi žarna čia kiaura, dalis oro į orą iškeliauja… Patyrus šį atradimą ir panaudojus izoliacines priemones, reikalai kiek pagreitėjo. Kai gondolos jau buvo pripūstos, ėmėmės virvių virvelių. Lipni juosta irgi užėmė svarbias pozicijas. Ne, tikrai ne mes taip sugalvojom! Ritinėlis buvo pridėtas katamarano rinkinyje, vadinasi būtinai reikalingas .
Nepraėjo nei 5 valandos – ir katamaranas jau paruoštas pirmai savo kelionei. Bet pirmiausia krikštynos! Didelių iškilmių ta proga nerengėme, bet nuoširdžiai palinkėjome katamaranui gyvuoti KK būryje ilgai ir sėkmingai, linkėjimus aptaškydami šampano purslais. O tada rokiruojamės ant denio ir pirmyn. Ir iš karto susiduriame su „rimta“ kliūtimi. „Gi čia šakos, reikia jas apiplaukti“ – nusprendžia priekyje įsipatoginę vairininkai. Atgal-pirmyn, pirmyn-atgal… O katamaranas beveik nė iš vietos. „Ei, negi mes dabar kažkokių šakų išsigąsime?“ – pasišaipo Dalius. Žinoma ne! Tiesiai pirmyn, nėra kada buksuoti vietoje į šakas bežiūrint. Ir tada prasidėjo didysis malonumas! Krykštavom Vokės putojančio vandens nešami, sukiojomės ant vandens, gaudėme į sterbles purslus. „Dešinė pirmyn, kairė atgal“ – užtikrintai vadovavo Dalius. Irkluotojai komandas vykdė ne taip užtikrintai. Bet argi tai svarbu? Svarbiausia, kad visiems baisiai smagu. Pirmoji kelionė srauniąja Vokės dalimi užtruko 15 minučių. 15 džiaugsmo minučių! Dauguma nepasitenkino tomis 15 minučių, kai katamarano surinkimui buvo sugaišta 5 valandos. Taigi katamaranas pratęsė savo kelionę tolyn ir buvo sustabdytas jau Neryje, Saidės kaimynystėje, praėjus dar gerai valandai. Sušlapę, išsimaudę, šiek tiek sušalę, bet visi laimingi. Smagus buvo katamarano krikštas!
