Istorija to dar nebuvo regėjusi 🙂 . Šimtaprocentinis „šimtukininkų“ žygis Dzūkijos miškų karalystėje. Startavę balandžio 21-sios rytą, aštuoniolika žygeivių, po šiek tiek ilgiau nei parą trukusio ėjimo, visi kartu sėkmingai finišavo. Geriausia istoriją išgirti iš pirmųjų lūpų. Ištvermingoji Dovilė, sako: „ …panorau pasidalinti savo mintimis ir potyriais, nuėjus antrą šimtuką. Pasakysiu atvirai – bjaurus reikalas tas 100 km., labai bjaurus. Kodėl? Nu kaip kodėl: kojas skaudėjo, nugarą skaudėjo (be abejo, tik man, nes visi kiti pakeleiviai striksėjo kaip kiškiai visą 100 km. ), saulė veidą ir rankas svilino, ties 45 km. pradedi nebeatsiminti, kas privertė tave iš viso eiti tą kvailą 100 km., ties 60 km. pasižadi niekada daugiau gyvenime neiti į jokį kitą žygį, net į parduotuvę važiuoti tik mašina. O dar namiškiai skambinėja, klausinėja „Na, kaip tu, ar nepavargai?“ (ties 70 km., normalus klausimas, ane?}, o paskui pasako: „tai labanakt, mes einam į lovas“… O tu šliauži naktyje per smėlingą, laaaabai laaaabai akmenuotą ir pilną kliūčių kelią, per gražiuosius Dzūkijos miškus, kurių matai tik kokį 0,5 metro prieš akis! Bjauru!
Ar eisiu dar kada 100 km? BE ABEJO!!! 😀 Kodėl? Kaip kodėl – juk žinau, kad ir kaip bus sunku, PO TO ateis tikras smagumas. Vis tiek visą kelią žinojau, kad man to reikia. Kad reikia pamatyti nepaprasto grožio dangų su didžiulėmis žvaigždėmis, kad reikia išgirsti, kaip mirtinai tylu miške naktį, pajusti tą jausmą, kai visa Lietuva miega, o tu eini, kai visa Lietuva bunda, tu vis dar eini, reikia pasukti kartais tą tradicinį laikrodį kiton pusėn, sustabdyti jį arba pagreitinti, kad praeitų pro akis daug daug seniai pamirštų paveikslėlių, minčių, ir ateitų dar daugiau naujų, kurių, lakstydamas iš parduotuvės į namus, iš darbo į parduotuvę, niekada ir neatrasi. Eisiu būtinai, kad vėl pajusti tą švelnų bendrystės jausmą, kai vieni kitų palaukia, kai vieni kitiems dalina pleistrus, nešioja kremus ir skolina šaukštus. Eisiu, kad vėl patirti panašų vienybės jausmą, kai vienoje iš mažučių, 5 minučių stotelėje, apie 3 val. nakties, visi susėdom prie tvoros ir kaip pagal komandą per pusę minutės užmigom. Buvo mirtina tyla. Tik narsusis Remigijus neleido sau užmigt, o pukšėdamas vėl mus visus pažadino. Eisiu, kad vėl patirti tą nuostabų palaikymo komandos atsidavimą, pasijusti labai svarbiais ponais, kai Dalius su Rasa, vos žodelį ištarus, vykdė mūsų užgaidas. Nes mums papildomą žingsnį nueiti, matote, jau būdavo per sunku. Ech, ačiū visiems, kartu šlubavusiems, geras buvo savaitgalis… Laukiu kitų metų! :)“
O štai ką sako jau penktąjį šimtuką į savo keliautojos bagažą įrašiusi Jovita: „Tiesa pasakius, jei ne šaltis ir miegas, man tai buvo lengviausias 100 :). Gal kad visi kartu, gal kad pušynai, gal kad nuostabi palaikymo komanda ir bendražygiai…Tiesa, man, šliaužiančiai naktį it miegapelei atrodė, kad visiems kitiems šimtą kartų lengviau, nei man. Visiems tyliai pavydėjau 😀 . Visos merginos kaip gazelės sau šuoliavo, lyg tai būtų eilinis 10 km. 🙂 o ne 100. Dar man žygyje vis trukdė tyla 😀 . Visi tokie susikaupę, ramūs, rimti ir nekalbūs, užtat sustojimuose praplyšdavo kalbų maišais, bet aš tuomet miegodavau… ir tas komandinis miegas prie kryžiaus, turėjo sukelti siaubią vietiniams gyventojams, o man sukėlė siaubą, kai staiga pabudus, neišgirdau jokio garso 🙂 . Galvojau, mane visi paliko prie to kryžiaus miegoti 🙂 Bet ne, tiesiog visi taip pat miegojo… Naktį, kai eilinį kartą pradeda lankyti mintys, kokio čia velnio aš einu, džiaugiausi Julijos palaikymu, kad „taip taip nesąmonė tas 100 yra ir įdomesnių užsiėmimų 😀 “. Šis palaikymas man it tonizuojantis gėrimas suveikė, miegai išsiblaškė 🙂 . Nors beveik neabejoju , kad tą nesąmonę mes vis dar kartosim.!. Ačiū, visiems, buvo super!“
