Iš suaugusiųjų pokalbio: „Keturios įspūdingiausios valandos mano gyvenime… Buvo sunkiau, negu eiti 100 km… Buvo smagiau, negu amerikietiški kalneliai… Vaikai ūgtelėjo akyse labiau, negu baigę universitetus… Didžiulių emocijų ir pastangų pareikalavęs žygis… „
Įplaukti į pasaką
Keistas buvo plaukimas, tikrai gana keistas. Man – trečias kartas. Turėjo kaip trečias nemeluoti, bet ištisai melavo. Kirsti kampą, aplenkiant upės kilpą, baidare per pievą, arimą, krūmus?! Neįmanoma? Taip tik atrodo, o, ko gero, įmanoma. Bent jau šį kartą. Kas yra virš originalumo? Su visa baidare įplaukti tiesiai į pirtį. Kas yra virš tradicijos? Pasisupti ant sūpynės nesušlapus kelnių klyno. Ar daug kartų plaukus ir turint visai gerus irklavimo įgūdžius galima nerti sraunios ir šaltos upės dugnan, idant pasišnekėt su karosais ir kitom smulkiom žuvim? Galima, net jei ir nelabai norisi. Ar įmanoma plaukti į pietus, o papulti tiesiai į vakarienę? Ir ar būna pietinės vakarienės? Taip, įmanoma, būna ir pietinės. Ar gali penkios valandos sutrumpėti iki trijų? Taip, žinoma. Jei tik upė nusprendžia didelius ir keistai spalvotus balandėlius, prifarširuotus linksmos mėsos, nešti taip greitai, kaip, kad paprastus ir lengvučius, raudonus klevo ar gelsvus gluosnio lapus. Ar gali stalai, suolai ir pavėsinės regimame vaizde neturėti kojų, o įsivaizduojamame turėti kokius nors, tarkim, žąsų ar ančių plaukmenis? Taip išeina, kad gali. Yra daug ir rimtų viso to liudininkų. Ar gali braidyti po pievas, arimus ir upę medžiai? Gali, ir net iki juosmens įsibridę. Ar galima tarp niūrių, lietingų dienų, iš anksto nieko nepaaukojus, tiesiog avansu, iš Pagados Dievo užsisakyt vieną beprotiškai nuostabią vasaros dieną? Taip, ir tai galima. Ar galima užsisakyt Šaltukus rudenį, kad jie pasirinktus medžius ir krūmus nuspalvintų ne baltai, o pagal užsakovo pasirinkimą? Ir vėl galima? Taip, ir vėl galima? Tai čia beveik viskas galima ir įmanoma? Taip. Beveik viskas. Bet juk taip nebūna. Tai Jums nebūna, o mums – buvo! Ir???!!! Tai va! Kai šiek tiek pagalvoji, tai visi šitie dalykai rodo, kad čia nebuvo tikra kelionė. Ji kažkokia tokia pasakinė. Juk tiek daug stebuklinių elementų. Vadinasi, buvom įplaukę į keistą, bet labai gražią ir netikėtą rudeninę pasaką. Gal todėl, kad ta upė ant savo nugaros nešė daug mažų skruzdėliukų. Ir, matyt, labai nenorėjo jų nuvilt. Juk vandeniu šiemet jie keliavo paskutinį kartą. Kai kurie iš jų kitą rudenį gal būt jau nebesugebės patikėt pasaka. Manysis, jau esą per daug suaugę, kad tikėtų paskomis. O suaugusiesiems tikėti pritinka jau visai kitais dalykais. Tad labiausiai tiems, kurie labai skuba augti (o visiems kitiems irgi), upė skubėjo tekėti ir sekti.
Pasirašo viso to liudininkė Laima -Palaida Bala. Vaizdus užfiksavo Aušra ir Dovilė.
