Nenurimstančiais lietumis plūstantis penktadienis vertė gūžtis. „Kažin, kaip bus su tuo šiukšlių rinkimu ryt?”. Guodė mintis apie naująsias ryškiaspalves darbines pirštines ir nuotaikingą kompaniją, kuri žadėjo susirinkti. Ankstyvas šeštadienis pasitiko viena akimi mirkčiojančia saule. „Ne, jau TIKRAI niekas mūsų dalyvavimo švaros akcijoje DAROM! neužtemdys”, – niūniuodama traukiau į sutartą susitikimo vietą prie Salotės ežero. Mums paskirtas miško plotas tarp Pilaitės ir Karoliniškių, nujautėme, lauks priruošęs lobių ir siurprizų. Netruko susirinkti nors ir negausios, tačiau spalvingos ir klegesingos KK pajėgos, ir, apsidalinę šiukšliamaišiais bei pirštinėmis, žygio taktu patraukėme šukuoti miško. Teko neblogai paaikčioti, kol pripratome prie radinių gausos ir įvairovės: nuo popierėlių, vienkartinių indų, plastikinių ir stiklo butelių – iki kineskopų, baldų dalių ir krūvomis sulaidoto statybinio laužo. Įsirausiau į ekspromtinių vienkartinių stovyklaviečių kuopimą ir netrukus suvokiau, kad likau viena. Telepatiškai iškart prisišaukiau trūkčiojantį telefono skambutį: „..mums m…aišai baig-g…ėsi, dar turi? m…m-es …rie upe-lio…”. Upelis. Hm, kažin, kurion pusėn? Nagi neblogai – klaidžioju po greta gausiai gyvenamos miesto dalies pavasariškai bundantį mišką, pametusi savo komandą. Taip dar reikia sugebėti! Galiausiai susiradau dalį kompanionų ir bendromis jėgomis išsiaiškinome, kur nuklydo likusieji. Nešini pilnutėliais maišais, patraukėme palei upelį jų ieškoti. Negalėjome aklai eiti pro kalnus majonezo indelių (KĄ jie čia veikia???) ir visokio kito „turto turtelio”, tad nešuliai vis gausėjo ir didėjo. Pablūdusi žygeivių dvasia nerimsta, tad suradome ir ekstremalesnę užduotį – peršokuoti akmenimis per sraunų upelį ir toliau kulniuoti šlaitu, švarinant jo brūzgynus. KK švaros pajėgų suėjimas vėl draugėn atrodė tarsi iš filmo iškritęs kadras – iš tolo ėmėme vieni kitiems mojuoti, ir lobiais girtis. Kai po paskirtą teritoriją paklaidžioję supratome, kad ji jau gerai nušukuota (akcijos dalyvių dienai įsibėgėjus regimai pagausėjo), nutarėme prisėsti artimiausioje užeigoje nusipelnytos kavos – pasidalinti ryto įspūdžiais.
Kai jau pusiau išsiskirstėme, keli likusieji nutarėme dar apžygiuoti garbės ratą aplink ežerą. Ir nedaug tenuėję vėl nesusitvardėme – čiupome pirštines ir likusių maišų ruloną, kad turėtume, kur krauti plastmasės ir stiklo atliekas, kurios „puošė” pakeles. Taip mūsų DAROM! netikėtai prasitęsė iki pat Pilaitės pakraštyje stūksančių kapinių. Diena susikomponavo tikrai puiki, tačiau įspūdžių buvo visokių. Džiugu matyti būrius akcijos savanorių, tačiau šiurpą kelia kalnai maišų, kuriuos nesibaigiančiu srautu iš miško vilkome. Vieni iš egzotiškiausių radinių – nesuskaičiuojamas kiekis buteliukų nuo burnos skalavimo skysčio, neatidaryta skardinė alaus, rogės, fotelis, kalnas įvairiausių automobilių padangų, parduotuvės vežimėlis, striukė („niekam nereikia? hm, parametrai kokie?… tuoj…. nesimato, etiketė nudūlėjusi…“), pakelės žymėjimo stulpelis, ir dar begalė visko visko. Neįtikėtina, kuo žmonės sugalvoja atsikratyti tankiau apžėlusiose vietovėse… Belieka džiaugtis, kad yra ne tik tie, kas gamtą beatodairiškai teršia, bet ir tie, kurie aukoja savo laiką tai taršai ženkliai mažinti. Visi visi, kurie DARĖ!, esate nuostabūs šaunuoliai!
