2018.12.15. – KKKalėdinis žygis

Rasa Lomsargytė-de Vries

 

„Kokios Kalėdos be žygio?“, nusprendėme mes su vyru, ypač, kai nuo sėdėjimo prie kompiuterio visos juslės jau atbukusios. Kai norisi į gamtą, į mišką. Pabėgti nuo visų rūpesčių, pasinerti į gryną orą, pamiklinti kojas ir paganyti akis. Kokios Kalėdos be žygio? Ir dar ne bet kokio, o naktinio! Naktis miške, žiemą, vieną ilgiausių metų naktų, kai tamsa ir tyla gaubia dangų, kai kūnas sušyla nuo judesio, o laužo liepsnos šildo ir linksmina, kai mintys taip pat miega, o jų triukšmas nutyla…kokios Kalėdos be žygio!

Na, ir išsiruošėm. Ko reikia žygiui? Patys žinote, sako Dalius, mūsų vedlys, visas Lietuvos ir ne tik Lietuvos pakriaušes išnaršęs ir pažįstantis kaip savo namo kiemą. Žmogus legenda: „Galite ir nieko neimti, bus kaip bus. Dar įdomiau. Pašalkit, sušlapkit. Tada žinosit, kitą kartą, ką pasiimti.“ Tikrai.

Iš nedidelės savo žygių patirties žinau, kad svarbiausia yra batai. Ir kojinės (amžina žygeivių tema, kurios geriausios). Taigi, be galo patenkinti mūsų laukiančiu nuotykiu, įšokome abu su vyru į žygio batus, čiupome į rankas trekingo lazdas, tik deja, neradome pasipuošti Kalėdinių kepurių. Užsimaukšlinau bent jau raudoną ir išdundėjome į meeting point‘ą – traukinių stotį.

Raudonomis kalėdinėmis kepuraitėmis pasipuošę žygeiviai matėsi jau iš tolo. Dauguma jau būriavosi stoties vestibiulyje, kiti vaikštinėjo, rūkė, laukė. Didžiulė graži eglė, sostas prie knygų lentynų kūrė puikią Kalėdinę atmosferą. Širdingai pasisveikinę su Daliumi dar užbėgome į parduotuvę, pasičiupti pusryčių ir jau netrukus sėdėjome traukinyje dardančiame į Marcinkonis. Pilnas traukinys Kalėdų, parašiau postą feisbuke. Važiuojame į mišką puošti eglutės.

Pusryčiai traukinyje, šaukštas be galo saldaus Daliaus medaus, daug juokelių ir šmaikštavimų, ir štai mes Marcinkonyse. Marcinkonys – didžiausias Lietuvos kaimas, kuriame XIX a. antrojoje pusėje buvo nutiestas Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelis, kuriuo iš šių apylinkių buvo vežamos spanguolės ir grybai,  ot, tada žmonės prasigyveno. Apsuptas pušynų, šis kaimas turi ne vieną gamtos stebuklą – žemynines kopas (lygiai tokias, kaip Baltijos pajūrio!), drevėtas pušis, į kurias lipdavo pasikabinę virvėmis, kryžius, papuoštus kaspinais, ir palmę iš plastmasinių butelių – gamtosaugos simbolį.

Išlipus iš traukinio mus pasitiko Giedrius Valentukevičius, Dzūkijos nacionalinio parko kraštovaizdžio apsaugos skyriaus specialistas. Jis mus nuvedė pagrindiniu, be gyvybės ženklų, kaimo keliu į gamtos mokyklą, kurioje turėjo apsigyventi dalis mūsų naujai susikūrusios žygeivių bendruomenės. Kita dalis (tarp jų ir mes) nužygiavome į kitą kelio pusę – į modernų viešbutuką, kuris maloniai nustebino savo tvarka ir nepriekaištinga švara. Džiaugiausi, kad pasiklysti neįmanoma  – akiratyje tik du pastatai, kuriuos skiria gatvė. Aplinkui – miškas.

Nekantravome kuo greičiau nerti į miško glėbį, pamiklinti kojas, įkvėpti pušynų… tačiau koks žygis tuščiu skrandžiu? Sugužėjome visi į gamtos mokyklos valgyklą, naujai, gražiai suremontuotą. Visi gavome karšto kugelio, ir tik pasisotinę, kupini jėgų čiupome gerokai palengvėjusias kuprines, lazdas ir susirinkome visi lauke, pasiruošę žygiui.

Vienas už kito, paskui Giedrių lingavome tarp belapių medžių, per lieptelius, per menką, bet visgi baltą sniegą, pro sodybas ir upelius. Ėjom, žygiavom, žingsniai keitė žingsnius, temo. Žmogelis, vienu megztiniu savo kieme kraunantis malkas, nustebo – ką čia veikia visi šie žmonės? Einame į žygį, pasivaikščioti, pasakė kažkas. „Kiek Lietuvoj biezdelnikų. Kaip ir seime“, palydėjo mus atsidusęs, toliau kraudamas malkas.

Netrukus bezdielnikai priėjo „Meškos šikną“. Tai tikras, originalus pavadinimas, duotas vietai, kurioje telkšo nedidelės pelkutės, pievos ir nedidelė, graži aukštapelkė. Pavasarį čia pražysta andromedos, subaltuoja švylių pūkai. Sausesnėse vietovėse auga gailiai, vaivorai, o ant pelkių kupstų raizgosi spanguolių stiebeliai.

Sutemo. Kas turėjo, ėmė traukti ciklopus, miškas darėsi dar paslaptingesnis, tarsi norintis mums kažką pasakyti, kažką papasakoti… Dairytis į šonus jau nepavyko, reikėjo žiūrėti po kojomis, į priešais einantį draugą. Lyg to būtų maža, nuo keliuko nėrėm į gilumą. Klampojome po nusvirusiomis eglių šakomis, tarp krūmokšnių, pro kamienus, vedlio išmintu takeliu.

Viskas, pasiklydom. Išgirdome. Cha cha cha. Dar vienas Giedriaus „bajeris“. Kad nebūtų nuobodu. Bet kur tau bus nuobodu, kai imi jausti, kad turi ne tik kojas, pėdas, bet ir rankas, pečius. Kai tenka susikoncentruoti tik į ėjimą, visos mintys, tarsi pabaidytos varnos, išskrenda kažkur kitur, į kitą pasaulį, ilsėtis.

14 kilometrų. Mums – daug. Grįžome pusiau medinėmis kojomis, tačiau kaip gi ilsėsiesi, kai laukia vakarienė – sriuba, blyneliai su mėsa. Mmm, kas gali būti skaniau po žygio gamtoje.

Šiek tiek poilsio, bandymas numigti ir… vėl į trasą. Naktinio žygio pradžia. Juodas, tarsi akivaras dangus. Miegantys medžiai ir krūmai. Ciklopo šviesa. Gilus kvėpavimas ir žingsniai. Žingsniai-žingsniai-žingsniai. Giedrius mus bando budinti: „Eisime geležinkeliu, kurio nėra, į sodybą, kurioje niekas negyvena“. Raudonos kepurytės, ciklopo švieselės juda pirmyn, juda, juda nesustoja. Kartais sustoji atsikvėpti, gurkšteli vandens. Ir eini toliau. Eini. Eini. Eini.

Prizas – šokiai miške. „Zemlia v iliuminatarie…“ ir taip toliau:) Prizas Nr. 2 – sodyba Darželiuose. Iš kažkur atsiradusios sausos malkos, kurių vyrai prikrovė tiek, kad gavosi kone Joninių laužas. Kas knapsi, kas gurkšnoja, kas dainas dainuoja. Kas važinėjasi karučiu. Gera miške, naktį prie laužo. Viena pusė šyla, kita šąla. Visi arčiau, arčiau ugnies, paskui bėga, kai laužas krenta, žarijos pažyra. Gal kam dešrelių? Gal riešutą, gal sausainį? Nieko nebesinori. Nei valgyti, nei gerti. Tik sėdėti ir žiūrėti į laužą. Tik nusnūsti… Negalima! Reikia dar eglutę papuošti! Juk Kalėdinis žygis, kaip gi be eglutės? Išsirinkome didelę, skarotą eglę. Ištraukė visi, kas ką turi – kas obuolį, kas vaško figūrėlę. Papuošėme, ir dar bengališkomis ugnelėmis pašventinome.

Likusius septynis kilometrus skuodėme. Sustojome tik kartą, kryžkelėje. Pravažiuoja automobilis. Trys valandos nakties, miškas, būrys žmonių kalėdinėmis kepuraitėmis. Automobilis pristabdo, žiūri. Įsijungia avarines šviesas. Lėtai, lėtai nuvažiuoja.

Skuosdami atgal iš pastangų neužmigti dainavome. Nelabai garsiai skambėjo, todėl Dalius praminė mus kapais. O mes savo ruožtu priešais einančius – paminklais. Taip ir skuodėm, visos kapinės paminklų vidury nakties.

Grįžus karštas dušas, švari, minkšta lova ir miegas be sapnų. Nueita 20 kilometrų.

Kitą dieną pusryčiams kopūstienė, maloniai pavargę raumenys ir daug įspūdžių. Pabaigai – diskoteka Marcinkonių traukinių stotyje. Dalius apdalino visus saldainiais ir dar ta proga grindis stotyje išplovė.

Nuotraukos Tomo Prapuolenio ir Daliaus Pranculio

Pilnas traukinys Kalėdų
Marcinkonys – didžiausias Lietuvos kaimas
Kaimas turi ne vieną stebuklą
Nekantravome kuo greičiau nerti į miško glėbį
Vienas paskui kitą lingavome per lieptelius
Tikras, originalus pavadinimas, duotas vietai, kurioje telkšo graži aukštapelkė
Atrakcija prie naktinio laužo
Gera miške naktį, prie laužo
Nieko nesinori. Tik sėdėti ir žiūrėti į laužą.
Raudonos kepurytės, ciklopo švieselės juda pirmyn
Žygio pabaigai – diskoteka Marcinkonių traukinių stotyje