Žiemos keliu

Keltąsos „Žiemos keliu“ apibūdinimas

Data ir laikas: 2021.02.19., 15.25 – 16.35 val.

Keltąsos sudarytojai: Dalius Pranculis ir Sabina Pranculienė.

Oro sąlygos: Oro temperatūra svirduliavo apie -8-9 C. Vėjas – iki 1-2 m/s. Krituliai – 0 mm. Debesuotumas – 1-2 balai. Graži, saulėta diena, su padūmavusiu lengvų debesėlių padengtu horizontu. Žemės paviršius padengtas sukritusiu ~20-25 cm storio sniegu.

Keltąsos ilgis: 3,1 km.

Gamtiniai objektai:

• Paslaptingasis užšalęs ežerėlis;
• Svyla ir jos slėnis.

Kultūriniai objektai:

• Guntauninkų vandens matavimo stotis;
• I-ojo pasaulinio karo vokiečių vadavietės bunkeris;
• Černakiškės kaimas (išnykęs);
• I pasaulinio karo vokiečių karių kapai;
• Guntauninkų kaimo kapinės;
• I pasaulinio karo vokiečių įtvirtinimų likučiai;
• Kertam Kampą keliautojų namai.

Keltąsos aprašymas:

• Pavadinimo priešistorė. Diskusija dėl pavadinimo net nespėjo įvykti. Graži ir saulėta diena, akinančiai spindintis ir smagiai čežantis sniegas, lengvai šalančios šnervės puikiai susivedė į žygio pavadinimą – „Žiemos keliu“.
• Keltąsa: Guntauninkai – Černakiškė (išnykęs) – Paslaptingasis ežerėlis – Svyla ir jos slėnis – Guntauninkai.
• Keltąsą sudarė užpustytas kaimo keliukas ir bekelė per sniegingą lauką su užsukimu į paslaptingai mistinio ir užšalusio ežeriuko centrą bei grįžimas Svylos upės slėnio pakraščiu.
• Žygio idėja šmėkštelėjo, kai atsirado noras prasiblaškyti gražią dieną ir žinant prognozę, kad žiema ruošiasi pasakyti sudie, reikėjo skubėti pasidžiaugti spindinčia aplinka.
• Žingsniuodami per žiemiškai šviesų Guntauninkų pagrindinės Svylos gatvės „prospektą“ tradiciškai žvilgsniais palydėjome pakelėje snaudžiančius tiek gyvenamus, tiek negyvenamus kaimo namelius, kryžių ir vandens matavimo stotį. Pasukom į keliuką, kuris vedė pro tolėliau atsitraukusias sodybas ir I pasaulinio karo bunkerį, pasak vietinių buvusią vokiečių vadavietę. Kaimo pakraštyje pasitinka ir greitai mirktelėjusios atsisveikina kelios stirnaitės, kurios nuolat čia lankosi ir patikrina buvusį kukurūzų lauką. Užsitęsęs šaltesnės ir sniegingesnės žiemos laikotarpis jau, tikriausiai, žvėrims mojuoja baltojo bado vėliava. Įšokome į pripustytą keliuką, kuris veda išnykusio Černakiškės kaimo kryptimi.

Černakiškės kaimo pavadinimą guntauninkietis Juozas aiškina, kad ten nuolat vilkai išpjaudavo žmonių gyvulius. Iš rusų kalbos kildinami žodžiai čiorniaja kiška reiškė juodos žarnos. Žmonės dažnai rasdavo savo gyvulius paleistomis žarnomis. Pasak kito guntauninkiečio, Juliaus, kaimas buvo gana sunkiai pasiekiamas, nes vienintelis kelias tik vasarą dažniausiai būdavo panaudojamas užtikrintai pagal paskirtį. Kitais metų laikais dėl šlapžemių kaimynystės kaimą motorizuotai pasiekti būdavo galima nebent traktoriais. Įstrigo papasakota detalė, kai Černakiškėje mirdavo žmogus, kolūkis skirdavo porą traktorių. Vienas gabendavo nabašniką, o kitas – žmones, kurie lydėdavo mirusįjį į kapines. 1905 metų surašymo duomenimis Černakiškėje gyveno 26 gyventojai, kurių nuolat mažėjo, ir jau 1989 metais jų nebeužfiksuojama (Vikipedija). Sodybvietės išartos ir paslėptos amžiams, liko tik vienas tvarkingai užrakintas ūkinis pastatas bei nuo laiko tėkmės silpstantis vaismedžių sodas.

Atklampojus užpustytu kaimo keleliu iki Černakiškės išnykusio kaimo, nuspręsta užsidėti sniegžengius, nes jau į kupras prakaitas pradėjo muštis. Pasukame lauko keleliu, kurio kryptis veda išnykusio Triluščių kaimo pusėn. Saulės akiniai padėjo neužsimerkti ir stebėti nenukirptų Saulės spindulių bei spindinčio sniego žaismą. Neužilgo pasukome bekele per šiltuoju metu dirbamą žemės lauką. Sparčiai artėjome prie akimis nusitaikyto šlapžemių juostos kampo, kur sniego ir ledo gniaužtuose ilsisi mistiškasis ežerėlis. Štai ir ežerėlis, kuris santūriai šlovinamas sausuolių nendrių šluotelėmis. Drąsiai žengiame per ežerėlio ledą, kuris nebeturi minties mūsų gąsdinti. Dar vis šaltas metas, tik prognozės sako, kad tokį žiemišką džiaugsmą, ko gero, šį sezoną matome paskutinį kartą. Prognozės yra prognozės, jos kartais neišsipildo, tačiau ir nuojauta kužda, kad pavasaris jau ne už kalnų, nors požymiai dar nesubrendę iki lūžio taško. Pasigrožėję ežerelio aplinkos vaizdais, žengiame per užšalusį melioracijos griovį ir patraukiame žiemiškai pritūpusios Saulės šviesos kryptimi. Pasukame aplink erdvų lauką, palei Svylos slėnio pakraštį, siekiame pasigėrėti spindinčiomis sniego ir ledo dekoracijomis apkaustytomis upės meandromis (vingiais).

Svylos upė ypatingai vingiuota (matyti žemėlapyje), gana pelkėtomis pakrantėmis pasipuošusi upė, kurios pradžia Baltarusijoje, o savo vandenis atiduoda Birvėtos upei. Upės slėnis ypač palankus paukščiams gyventi. Dalis upės įeina į Svylos biosferos poligono teritoriją ir yra saugoma Ramsaro kovencijos. Bendras Svylos upės ilgis siekia apie 61 kilometrą. Spėjama, kad upės pavadinimas siejamas su žodžiu svilti. Svyla priklauso didžiausios Latvijos upės – Dauguvos baseinui. Jeigu žiema sniegingesnė arba šiltuoju metu palyja gausiau, Svylos slėnis pasipuošia įspūdingais potvyniais, kuriuos lemia gana molingas, sunkiai arba neskubiai vandenį sugeriantis dirvožemis.

Peržengiame užšalusią Svylos upės vagą ir atsiduriame Guntauninkų kaimo teritorijoje. Įkopiame į statų Svylos slėnio šlaitą. Čia, pasak vyresniųjų vietinių gyventojų, nuolat rinkdavosi kaimo vaikai paslidinėti ir pasimėgauti žiemiškais džiaugsmais. Šis šlaitas žiemą buvo mėgiamas dėl savo statumo ir galimybės toliau nušliuožti.

Praeiname buvusį kolūkio grūdų sandėlį, kapines, kuriuose atgulę ne tik vietiniai gyventojai, bet ir I pasauliniame kare žuvę vokiečių kareiviai. Guntauninkuose I pasaulinio karo metu vokiečiai buvo įrengę nemažai reikalingos karinės infrastruktūros. Kažkada čia buvo ištisas bunkerių kaimelis, su mediniais šaligatviais ir įvesta elektra. Į kaimą įžengę iš kitos pusės, nei išėjome, mes galime pamatyti I pasaulinio karo vokiečių įtvirtinimų liekanų.

Nedidelė, bet žiemiškai smagi keltąsa baigta, žengiam į keliautojų namų kiemą karštos arbatos užsikaisti…

Gyvenvietės:

• Guntauninkai;
• Černakiškė (išnykęs).

Sutikti žmonės: nesutikome.

Istorijos: pasislėpusios.

Augalija: Guntauninkų kaimo kelią „saugo“ uosiai. Šlapžemių juostoje karaliauja juodalksniai ir nendrės. Paslaptingąjį ežerėlį supa tankus nendrių žiedas. Svylos upės slėnį vietomis puošia krūmai, nedideli būreliai juodalksnių arba baltalksnių bei nendrių juostos. Visa kita dar dengia gana storas sniego sluoksnis.

Gyvūnija: sutikome stirnaičių, pamatėme daug žvėrių pėdsakų. Kai kurie laukų kampai buvo stipriai išrausti žvėrių, ko gero, tai maisto trūkumo požymis.

Pastebėjimai: keltąsa tinkama stipresnę žiemą, nes tenka kirsti kampą per paslaptingojo ežerėlio ir Svylos upės ledą. Esant storesniam sniego sluoksniui rekomenduojama eiti su sniegbačiais. Šiltuoju metu keltąsą praeiti galima, tačiau jau reikėtų koreguoti atskiras priėjimo vietas. Keltąsa tinkama eiti įvairaus amžiaus suaugusiems ir vaikams, be didelio pasirengimo. Tai gamtiška, lengva, maloni ir gaivi keltąsa gražią žiemos dieną.

Google žemėlapis