Šlapžemių kryptis - Kertam Kampą

Keltąsos „Šlapžemių kryptis“ apibūdinimas

Data ir laikas: 2020.12.27. 10 – 16.45 val.

Keltąsos sudarytojai: Sabina ir Dalius Pranculiai

Oro sąlygos: Oro temperatūra ~ -1 -2 laipsniai. Vėjas – iki 2 m/s. Krituliai – 0. Debesuotumas – 1-2 balai. Dangus beveik giedras, pakraščiuose matėsi lengvi debesys. Paviršius padengtas iki 2-3 cm storio sniegu.

Keltąsos ilgis ir aktyvaus judėjimo trukmė: 18 kilometrų; 5 val. 43 min.

Gamtiniai objektai:

Katinautiškių šlapžemės;
Svylos biosferos poligonas;
„Europos“ miškas.

Kultūriniai objektai:

Guntauninkų vandens matavimo stotis;
I-ojo pasaulinio karo vokiečių vadavietės bunkeris;
I-ojo pasaulinio karo įtvirtinimai (prie senųjų Katinautiškių šlapžemių);
Senųjų Katinautiškių kupetinis etnografinis kaimas;
Senųjų Katinautiškių kapinės;
I-ojo pasaulinio karo įtvirtinimai (Senųjų Katinautiškių kaimo pakraštyje);
I-ojo pasaulinio karo įtvirtinimai (prie Svylos biosferos poligono);
Bobėnų (Petrašiūnų) kaimo kapinės;
Bobėnų kupetinis kaimas;
Kryžius netoli Naujųjų Katinautiškių vienkiemio;
I-ojo pasaulinio karo įtvirtinimai (prie Svylos upės);
Kertam Kampą keliautojų namai.

Keltąsos aprašymas:

Pavadinimo priešistorė. Nusprendėme, kad labiausiai įstrigusį akcentą žygio metu įprasminsime keltąsos pavadinime. Taip atsirado pavadinimas „Šlapžemių kryptis“. Svarbu žinoti, kad šlapžemės nuo pelkių skiriasi, pastarosiose galima įklimpti iki ausų.
Keltąsa: Guntauninkai – Černakiškė – Senoji Katinautiškė – Bobėnai – Naujoji Katinautiškė – Guntauninkai.
Keltąsa eina nedideliais žvyrkeliais, miško ir lauko keliukais bei bekele, kurią puošia šlapžemės. Žygį paįvairino Kampo kirtimai.
Žygį pradėjome Guntauninkų gyvenvietėje, nuo Kertam Kampą keliautojų namų (adresas Svylos g. 9). Iš pradžių pasukome Tverečiaus kaimo kryptimi. Kirtome Svylos upę, dešinėje palikdami Guntauninkų vandens matavimo stotį. Už tilto sukome kairėn, buvusio Černakiškės kaimo pusėn. Peržengę per Rimgaudo kiemą, vėl viena akimi žvilgtelėjome į Svylos upės slėnio pakraštyje stūksančius I pasaulinio karo įtvirtinimus. Neužilgo stabtelėjome pro žiūronus pasižvalgyti į tolumoje besiganančių gulbių pulkelį. Keista, ką paukščiai sugalvojo gruodžio mėnesį? Netrukus atsisveikinę su Guntauninkų kaimo kolūkinės eros griūvančiomis fermomis, įžengėme į buvusio Černakiškės kaimo biolauką. Kaip papasakojo Guntauninkų kaimo gyventojas Juozas Telyčėnas, Černakiškės kaimo pavadinimas kilęs iš juodosios žarnos reikšmės, nes praeityje ten nuolat siautėjantys vilkai gyvuliams „paleisdavo“ žarnas. O guntauninkietis Julius Stasiūnas porino, kad Černakiškės kaimo sodybos didžiąją metų dalį būdavusios atskirtyje, nes čia labai drėgna. Ir jei kuris kaimo gyventojas pasimirdavo, kolūkis duodavęs porą traktorių: viename gabendavo palaikus į kapus, kitame – numirėlį lydėjusius gyventojus. Nueiti, nubristi ar nuvažiuoti kita technika tiesiog būdavo neįmanoma. Lengvai pašalęs kelelis sparčiai mus vedė pirmyn ir po truputį vis prastėjo. Kartu žygiuojantis Juozas priminė, kad dešinėje matomas žaliuojantis ir pasistiebęs eglynėlis sodintas 2010 metais. Kelelis ir toliau prastėjo, miško žvėrių pėdų vis daugėjo. Iš pradžių pavienės stirnaičių pėdos įsispaudusios sekė, vėliau lyg elnių, dar vėliau lyg briedžių pėdsakai kirto mūsų kelelį. Galiausiai kelelis užsitraukė, ir reikėjo pradėti orientuotis. Dešinėje – pelkės pakraštys, o kairėje eglynėlis, kuris galiausiai perėjo į natūralių pievų kraštovaizdį. Lėtai žingsniuodami bekele priėjome dumblingą, lyg bevardį šaltinį. Iš tokio šaltinio vandens nepasisemsi, vienas dumblas, nors vandens srovelė gana matoma. O gal tai senosios melioracijos rezultatas? Labai sunku pasakyti. Versmės lyg nesimato, vanduo teka tarsi taisyklingu grioveliu, pelkės link. Iš tolo pasimato lyg stogelis. Pirma mintis, gal medžiotojų ėdžios miško žvėrims pastatytos, o gal tiesiog namelis apleistas dar vis stovi. Pranėrus pomiškį visu grožiu atsivėrė nežinomas I-ojo pasaulinio karo vokiečių bunkeris. Kažkaip nustebino, kad tokioje vietoje stovi net ne iki galo išdraskytas. Visi bunkeriai kažkada turėjo metalines banguotas apsaugas. Praktiškai visos apsaugos seniausiais nuardytos, ir jas galima pastebėti aplinkinių kaimų gyventojų kiemuose. Šiame bunkeryje viena apsauga dar buvo išlikusi nenuplėšta. Dvi šaudymo angos priešingose pusėse. Žengdami toliau vėl priėjome kažką panašaus į šaltinį arba pasenusį melioracijos drenažo išėjimą. Žvilgtelėję į žemėlapį pamatėme, kad laikas kirsti kampą į Senųjų Katinautiškių kaimą. Ieškodami patogaus praėjimo vis pataikome į šlapžemių teritoriją. Nors ir lauke lengvas minusiukas, tačiau ledas nestiprus ir lūžtantis. Su guminiais batais visai patogu eiti, nors prikritusių virtuolių pilnas mūsų kelias ir mūsų ėjimo tempas tapo labai lėtas. Po truputį kirsdami kampą, skanaudami pašalusių putinų uogas, peržengėme šlapią ir medžių barjerais paženklintą trasą. Trumpa pertraukėlė, lengvai užkandome, ir vėl žygiuojame toliau. Netrukus išėjome į platų Adutiškio – Tverečiaus kelią, bet tučtuojau pasukome į etnografinį Senųjų Katinautiškių kupetinį kaimą. Praktiškai visos padrikai išsimėčiusios trobos turi lenteles, kurios žymį etnografinę reikšmę. Kaimas yra vienas iš nedaugelio Lietuvoje, kur pastatų išsidėstymas netvarkingas, prisitaikęs prie Svylos upės vingių ir lengvai banguoto reljefo. Čia kaimynai susikalbėdavo vieni su kitais per atidarytus langus. Katinautiškės minimos nuo 1775 metų. Centrinėje „C“ raidės formos aikštėje seniau vykdavo kaimo šokiai. Dabar, panašu, kad pastovių gyventojų nebeliko. Sodybas prižiūri atvažiuojantys miestiečiai. Kaime išlikęs I-ojo pasaulinio karo metu vokiečių statytas aštuonkampio rentinio šulinys. I-ojo pasaulinio karo metu vokiečių kariai kaimo pastatus išardė ir rąstus panaudojo apkasams tvirtinti. Po karo žmonės ant buvusių pamatų atstatė kaimą. Įdomi kaimo savybė – kapinaitės yra kaimo centre. Pasidairę po senovinį kaimą žygiuojame toliau. Kaimo pakraštyje iš tolo žvilgterime į jau žinomus I-ojo pasaulinio karo vokiečių įtvirtinimus. Šiame Lietuvos krašte pozicinis karas tarp kaizerinės Vokietijos ir carinės Rusijos vyko net trejus metus. Praėję miškelį dešinėje paliekame Naujųjų Katinautiškių viensėdį ir žygiuojame Bobėnų kaimo link. Netrukus kelelio išsišakojimas suklaidino mūsų keltąsos kryptį, vietoj posūkio į kairę, pasukome dešiniau. Pro žiūronus pastebėti dar vieni I-ojo pasaulinio karo bunkeriai visai išmušė mus iš teisingos krypties. Žingsniuojant link bunkerių, kairėje didingai atsivėrė Svylos biosferos poligono šlapžemės. Dar ruošiantis žygiui, mūsų dėmesį patraukė įdomi detalė – Bobėnų kaimo kapinės įsikūrusios viduryje šlapžemių. Guntauninkietis Julius Stasiūnas papasakojo, kad, kai nebuvo nutiesto keliuko į kapines, karstus į amžino poilsio vietą stumdavo valtimis. Stumdavo, ne plukdydavo, nes buvo galima perbristi. Daugiau apie Svylos biosferos poligoną aprašyta prie istorijų dalies. Apžiūrėję karo laikų įtvirtinimus, įsitikinome, kad jie gerokai apardyti, ir, matyt, jų paskirtis buvo kita, nes nepastebėjome šaudymo angų. Keistas bunkerių išplanavimas (dvi arkos) paaiškinamas tik specialistams. Po to pasileidome per, matyt, specialia technika nušienautas Svylos šlapžemes į Bobėnų kaimo kapines. Braškantis ir lūžinėjantis šlapžemių ledukas kėlė savotišką pojūtį. Netrukus žingsniavome per pušynėlį, ir greitai pastebėjome kaimo kapinaites. Kažkaip mintyse tos kapinaitės atrodė bus labai senos, gal ir apleistos, kas tik didino smalsumą. Iš tiesų kapinės labai tvarkingos, stropiai prižiūrimos, aptvertos šiuolaikine tvora, pasirūpinta ir bendra vandens talpa. Nustebino, kad daugelis mažiau prižiūrimų kapų turėjo atnaujintas lenteles su žmonių vardais, pavardėmis, gimimo ir mirimo datų įrašais. Aplankę ir apžiūrėję kapines, supiltu keliuku iš šlapžemių apsupties užsukome ir į patį Bobėnų kaimą. Tai padriko (netvarkingo) tipo kaimas. Laikas pakeitė ir šio kaimo vaizdą. Išoriškai apžiūrėjome medinį pastatą (labiau panašią į kaimo trobą), kurioje kažkada veikė pradinė mokykla. Žygiuodami apžiūrėjome tik dalį kaimo, tai pilno vaizdo nesusidarėme, tačiau įstrigo buvusių sodybų vietas ženklinantys išlikę seni sodai, nykstantys namai. 2011 metų surašymo duomenimis čia gyveno 15 žmonių. Bobėnuose gimė žinomas sportininkas, Europos irklavimo sporto čempionas, olimpinis vicečempionas Antanas Bagdonavičius. Apsukę lanką per kaimo kraštą, truputį užkabindami Svirkų kaimo pakraštį, pasukome namų kryptimi. Apėjome Svylos biosferos poligono šlapžemes iš rytinės pusės, vėl prasukome pro matytus bunkerius ir pasileidome kirsti kampą per ūkininko pievas, Naujųjų Katinautiškių viensėdžio kryptimi. Eidami pro vienintelę sodybą pastebėjome, kad gyventojai verčiasi ūkininkavimu. Matyti daug ūkinių pastatų ir žemės ūkio technikos. Netrukus vos ne vidury lauko, pastebėjome iš siauruko geležinkelio bėgų sukonstruotą kryžių, kuris apaugęs alyvų krūmais atrodė liūdnai ir tarsi su „nuplėšta“ istorija. Labai smalsu, kokia iš tiesų yra šio kryžiaus istorija. Galbūt buvusios sodybos atminimui pastatytas. Kaip rodo statistika, 1905 metais Naujosiose Katinautiškėse gyveno net 59 žmonės. O dabar liko viena sodyba ir 2 žmonės. Paliekame kaimelį ir žengiame į mišką. Norėdami rasti aiškesnį kelią, sukame lanku. Žemėlapyje pažymėtas keliukas visiškai prarado savo pirmykštį vaizdą, teko atsargiai ir lėtai slinkti per kažkada technikos išmaltą žemę, apšalusius žolynus, krūmynus ir apleisto miško šabakštynus. Tai mus išvargino. Supratome, kad reikėjo bandyti eiti kita kryptimi, palei Svylos upę. Po truputį atstatėme savo keltąsą teisinga kryptimi, priartėjome prie Svylos. Netrukus žygiavome palei aptverto jauno „Europos“ miško tvorą. Kodėl Europos miškas? Tai, tikriausiai, naujausias natūraliai atsiradęs vietos pavadinimas. Guntauninkų gyventojas Julius Stasiūnas šį pavadinimą aiškino tuo, kad Europos pinigais remiamo projekto dėka šį mišką modernia technika pasodino. Daug specialistų ir šiaip žmonių buvo atvažiavę pažiūrėti pavyzdinio miško sodinimo – pasakojo Julius. Nuo to laiko ir prilipo Europos miško vardas. Nuo Europos miško kelelis iki Guntauninkų veda nebetoliausiai. Horizontą nutvieskė ypatingo ryškumo raudonis. Jau Saulė nusileido ir žiemiškai šaltus bet ryškius spindulius iš po žemių vis dar bandė leisti. Pakeliui, prie Svylos upės slėnio pakraščio per atstumą vienas nuo kito „tupi“ dvi nedidelės kalvelės, beveik medžiais apaugusios. Matosi, kad jos natūraliai negalėjo atsirasti, labai jau išsiskiria iš aplinkos. Tačiau niekas negali paaiškinti, iš kur tos kalvelės. Labai smalsu. Prieš pat Guntauninkų kaimą, po dešine, žolėse slepiasi dar vienų I-ojo pasaulinio karo įtvirtinimų likučių grandinė. Štai ir keltąsos tiesioji baigiasi, Guntauninkų gatvių apšvietimo šviesos mus pasitinka jau sutemus…

Gyvenvietės:

Guntauninkai
Černakiškė
Senoji Katinautiškė
Bobėnai
Naujoji Katinautiškė.

Sutikti žmonės: nesutikome, tik iš tolo matėme ant Svylos upės ledo žvejojančius du žvejus.

Istorijos: Truputis žinių apie Svylos biosferos poligoną, kuris yra svarbus mūsų keltąsos gamtinis objektas. 2021 metų vasario 2 dieną, Ramsaro konvencijai sukanka 50 metų. Ši konvencija buvo pasirašyta 1971 metais, vasario 2 dieną, Ramsaro mieste (Iranas). Ramsaro konvencijai priklauso ypatingą reikšmę turinčios vietovės – didelio ploto šlapžemės su aibe perinčių retų vandens paukščių rūšių. Pasirašiusieji šią tarptautinę sutartį įsipareigoja saugoti ir atsakingai naudoti pasaulio pelkes ir kitas šlapynes. Be gerai mums žinomų šalies pelkių (Čepkelių rezervatas, Kamanų rezervatas, Viešvilės rezervatas, Žuvinto rezervatas, Nemuno deltos regioninis parkas) šios konvencijos statusą turi ir Adutiškio – Svylos – Birvėtos šlapžemių kompleksas (įtrauktas 2011 metais). Svylos biosferos poligonas yra sudedamoji šio komplekso dalis. Svylos teritorijos paskirtis yra išsaugoti nykstančias paukščių rūšis – stulgį (Gallinago media) ir griežlę (Crex crex). Šie paukščiai dažniausiai peri užliejamose pievose. Stulgiai peri tik dešimtyje pasaulio šalių, tame tarpe ir Lietuvoje. Griežlei labai svarbu, kad pievos nebūtų per anksti šienaujamos ir spėtų išperėti jauniklius, paprastai iki liepos 15 dienos. Šiuo metu, kai kaimai sunyko ir gyvuliai nebeganomi šlapžemėse, nebeliko poreikio šienauti, teritorijos linkusios apaugti medžiais ir krūmais, kas nepalanku stulgiams ir griežlėms. Siekiant išsaugoti šių paukščių buveines, šlapžemių pievos kasmet pjaunamos specialia technika. Be šių paukščių čia peri didysis baublys, nendrinė lingė, švygžda, mėlyngurklė ir paprastoji medšarkė (visos rūšys išskyrus nendrinė lingė ir paprastoji medšarkė įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą). Tikriausiai mažai girdėtas žodis yra – šlapžemės (šlapynės). Tai sausumos teritorija, kuri didžiąją metų dalį būna persunkta drėgme. Tai skiriasi nuo pelkės, kurios jau turi didesnį kaip 0,3 metro durpių sluoksnį.

Augalija: šioje keltąsoje vyrauja miško ir pievų augalijos atstovai. Šlapžemėse iš medžių ypač ryškiai išsiskiria baltalksniai ir juodalksniai, o iš žolinės augalijos plačiai paplitusios nendrės. Sutinkamos nedidelės pušynų salos, kurios paprastai būna ant kalvelių. Miškuose vyrauja beržai, eglės ir drebulės. Apie žolinę augaliją šaltuoju metu laiku rašyti nėra prasmės. Dirbamų laukų labai mažai, nemažus plotus užima natūralios ir kultūrinės pievos.

Gyvūnija: Stebėjome nedidelį gulbių pulkelį. Kitų gyvūnijos atstovų nematėme, tačiau pamatėme nemažai šviežių stirnų, elnių ir briedžių pėdsakų, apleisti miško keliai išknaisioti šernų.

Pastebėjimai: Su savimi būtina turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, nes keltąsa driekiasi pasienio ruožu. Trasa labiau tinkama šaltuoju metų laiku: vėlyvą rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį: geresnis matomumas, mažiau žolinės augalijos, neperi paukščiai. Žygis ypač tinkamas pasaulinei pelkių dienai pažymėti. Jeigu pandemija atslūgs, puiki proga vasario pirmą savaitgalį, per tarptautinę pelkių dieną, čia sutikti Ramsaro konvencijos penkiasdešimtmetį. Keltąsa yra nelengva, reikia pasiruošti bristi per šlapžemes, brautis per krūmynus ir apleistus miško keliukus. Keltąsą reikėtų patobulinti, ištaisyti žvalgybos klaideles.

Google žemėlapis