2019.12.01 – Plaukimo cinkelis Virinta

Dainora Kryklaitė

Šiluma.. Šiluma? Šiluma! Ją pajuntu tik įžengus pro buto duris. O taip, pagaliau namie: kuprinė trenkiama į kampą, batai spiriami į kitą ir jau pasileidžiu link vonios, ech- rankoj juk dar žvejo botai.. trenkiu ir juos kur papuola, svarbu, kad nesimaišytų bent šįvakar po kojom.

Bet apie viską nuo pradžių. Kaip gi aš „dasigyvenau“ iki tiek, kad visi draugai, kaimynai, kolegos giminės ir kt. sutikti gyvenime žmonės vadina mane beprote. Mintimis grįžtu į praeitį, kai susipažinau su tuo bepročiu Vadu. Pažintis įvyko natūraliai, su pilnu ekipažu važiuojant į Tatrus. Ir ji mažais žingsneliais ėjo link to, kad žiemą (!) išplaukiau baidarėmis..

Pasiūlymas įlėkė į eterį staiga ir netikėtai. Tokiu pat būdu jį ir priėmiau. Juk mėnesio sandūrą (lapkritis-gruodis) norėjosi pažymėt ypatingai. Ir pavyko!

Pirmas rytas buvo linksmas, visi sugužėjo prie Virintos smagūs ir pasiruošę dar smagesniam pasiplaukiojimui. Tik tarp kito buvo paminėta, kad ši upė įtraukta į penkių „pilnų nuotykių“ upių sąrašėlį. Mes, kaip tikri optimistai, šaipėmės iš niekingų 14 plaukimo kilometrų. Bet upė smogė nuo pirmųjų metrų žemiau juostos- kliūtys, užvartos, akmenys, dugnas, šakos, bebrų užtvankos- visi laukė mūsų karingai išsirikiavę vienas po kito. Baugščiai išlindusi saulutė ir ta lyg nedrąsiai kikeno iš mūsų kapstymosi, traukimo, nešimo, tempimo ir „šokinėjimo“ (dažniau bandymo peršokt).

14km buvo įveikti tamsai įžengus į mišką, taip gera buvo išvysti laukiantį žiburėlį. Po apšilimo su laplandiška „kava“ ir makaronais, sulindom į palapines. Nenoriu ir baisu prisimint tas sušalusias rankas, kurios net nustojus plaukt vis dar buvo tos formos lyg laikytų irklą. Užtruko, kol atšilo rankos, pėdos, minkštoji ir kitos smulkios kūno dalys. Na nesiskųskim, nes dejuoja tik silpni.

Rytas. Smegenis bando suvokti, kur aš ir kodėl TAIP ŠALTA? Realybė smogia greit- aš juk palapinėj, tuoj plauksiu baidare. Galvoje kaip „jaccuzzi“ sūkurys sukasi planas, kaip pabėgt iš tos nesąmonės- Ukmergė juk visai šalia.. Sukaupusi drąsą pažvelgti apšerkšnijusiems laukams ir saulutei į akis iškišu galvą ir matau- lauke 4 vienetai milžiniškų kirminų. Oi, jie gyvi! Keturi vienetai kūnų miega tiesiog po atviru dangumi

. Gėda apima dėl savojo pabėgimo plano ir drąsiai pradedu krautis daiktus išplaukimui. Sekasi nekaip- pirštinės prišalę prie baidarės, kojų pirštai atsisakę būt jaučiami lediniuose batuose.. Bet išplaukiame laimingai- privalgę avinžirnių linksmai susileidžiame į vandenį. Antra diena kiek linksmesnė- saulutė šildo, kompanija linksma, galas jau netoli- tik 12 niekingų kilometrų.

Viską vainikavo vakarienė- kai susipakavę apledėjusias baidares ir kūnus nuskriejom į Kavarską valgyt garsiųjų vietinių koldūnų.

Tas mėnesių virsmas vandenyje išliks atmintyje kaip dar vienas nuostabus pirmas kartas, kuris leidžia, padedant Vadui, išlipt iš komforto zonos ir vis dar jaustis jaunam J Didelis, šlapias, apšerkšnijęs ačiū Vadui, jo dešinei rankai Sabinai ir kitiems dalyvavusiems už visgi tobulas idėjas ir dalyvavimą!

Startui pasiruošę :)
Virintos vingiais
Ramiai sėdėti nėra kada
Akmenų akmenėlių Virintoje netrūko
Trumputė integracija
Naktis po atviru dangumi
Apšerknijęs rytas
Laužo šviesa
Ledo rūmuose
Pusrytėliai
Vienišas atspindys
Kaip gaila, kad diena trumpa