Margas ratas

Keltąsos „Margas ratas“ apibūdinimas

Data ir laikas: 2021.03.11., 09.45 – 18.30 val.

Keltąsos sudarytojai: Dalius Pranculis ir Sabina Pranculienė.

Oro sąlygos: Oro temperatūra svyravo nuo -2 iki 0 C, o vėjas per dieną įsibėgėjo nuo 5 iki 12 m/s., sukeldamas jutiminę žvarbą. Krituliai – 0 mm. Debesuotumas nuo 0 balų ryte užsitraukė iki 10 balų antroje dienos pusėje. Labai gražus, skaidrus ir spindintis rytas lyg balzamas širdžiai. Apie pietus dangų okupuoti ėmėsi lengvi debesėliai, kurių sambūriai tirštėjo ir galiausiai užtraukė visas galimas užuolaidas. Paviršius pavasariškai margas, laukuose kur ne kur įvairių formų lopais mėtėsi ploni sniego užtiesalai. Miškuose ir šešėlių aptemdytose vietose sniego pastebimai daugiau. Vakare, įsibėgėjus vėjui niekadėjui, sniegas atvirose vietose, ypač ant ežerų ledo, pradėjo keliauti paviršiumi, griežtai gamtos reikalaujama kryptimi…

Keltąsos ilgis: 28,5 km.

Gamtiniai objektai:

• Svylos upė;
• Ažubalio (Užubalio) miškas;
• Čelniukų akmuo;
• Kančioginos upės slėnis;
• Kančioginos upė;
• Milašaičio ežeras;
• Milašiaus telmologinis draustinis;
• Milašiaus ežeras;
• Gilūtos upė;
• Gilūtaičio ežeras;
• Alfėjų šaltinis;
• Šlapžemės;
• Svylos slėnis.

Kultūriniai objektai:

• Guntauninkų vandens matavimo stotis;
• I pasaulinio karo vokiečių bunkeris – vadavietė;
• Černakiškės kaimas (išnykęs);
• Poilsiavietė prie Čelniukų akmens;
• Latakiškės kaimas (išnykęs);
• Veikščių kaimas (išnykęs);
• Veikščių kaimo kapinės;
• Cementinių blokų tiltas per Kančioginos upę;
• Paliesiaus kaimas;
• Paliesiaus dvaras;
• I pasaulinio karo vokiečių geležinkelio pylimo liekanos;
• Odesinos viensėdis;
• Milašaičio kaimas;
• Baltasis viensėdis (išnykęs);
• Žardeliškės kaimas (išnykęs);
• Gilūtų kaimas;
• Gilūtų kaimo kapinės;
• Svylės kaimas;
• Raščiūnų kaimo kapinės;
• I pasaulinio karo vokiečių karių kapinės Guntauninkų kaime;
• I pasaulinio karo vokiečių buvusio medinio bunkerio vieta;
• Guntauninkų kaimo kapinės;
• Kertam Kampą keliautojų namai.

Keltąsos aprašymas:

• Pavadinimo priešistorė. Žygio metu pamatėme visą spektrą skirtingų vaizdų. Miškai, pievos, upės, pelkės, šlapžemės, ežerai, esami ir išnykę kaimai bei jų kapinės, I pasaulinio karo pėdsakai, dvaras, šaltinis bei dirbami laukai. Tiesiog buvo apeitas labai margas ratas.
• Keltąsa: Guntauninkai – Černakiškė (išnykęs) – Latakiškė (išnykęs) – Veikščios (išnykęs) -Paliesiaus kaimas – Paliesiaus dvaras – Odesinos vienkiemis – Milašaitis – Baltasis viensėdis (išnykęs) – Žardeliškė (išnykęs) – Gilūtos – Svylė  – Guntauninkai.
• Keltąsos kelelis labai margas ir įvairus. Kaimų, laukų, miškų apykreivi bei linijuoti keleliai ir bekelės, žvėrių nušleivoti takeliai. Buvo mus ištikęs ir asfaltuotas kelias, ir lenkta trajektorija per Milašiaus ežero ledą, ir užšalusių pelkių labirintai.
• Šiandien Lietuvos gimtadienis, kovo – 11 oji. Šį žygį skiriame šiai gražiai šventei. Pagrindinė mintis buvo aplankyti tris ežerus: Milašaitį, Milašių ir Gilūtaitį, – asociacija su trimis mūsų vėliavos spalvomis. Tačiau ta mintis žygio metu greitai apaugo naujais objektais ir vaizdais, kurie keltąsai suteikė labai daug margumo, nuo gamtos iki istorinių tėkmių. Nuo keliautojų namų pajudame Guntauninkų kaimo gilumon. Gražų rytą, tvieskiant skaičiai Saulei, pasisveikinome su kaimo kryžiumi, vandens matavimo stotimi ir I pasaulinio karo bunkeriu, kuris, pasak vietinių, buvo vokiečių vadavietė. Įšokę į keliuką, tradiciškai sukame išnykusio Černakiškės kaimo kryptimi, turiu Jums ir vėl priminti šio kaimo istorijos detales.

Černakiškės kaimo pavadinimą guntauninkietis Juozas aiškina, kad ten nuolat vilkai išpjaudavo žmonių gyvulius. Iš rusų kalbos kildinami žodžiai čiorniaja kiška reiškė juodos žarnos. Žmonės dažnai rasdavo savo gyvulius paleistomis žarnomis. Pasak kito guntauninkiečio, Juliaus, kaimas buvo gana sunkiai pasiekiamas, nes vienintelis kelias tik vasarą dažniausiai būdavo panaudojamas užtikrintai pagal paskirtį. Kitais metų laikais dėl šlapžemių kaimynystės kaimą motorizuotai pasiekti būdavo galima nebent traktoriais. Įstrigo papasakota detalė, kai Černakiškėje mirdavo žmogus, kolūkis skirdavo porą traktorių. Vienas gabendavo nabašniką, o kitas – žmones, kurie lydėdavo mirusįjį į kapines. 1905 metų surašymo duomenimis Černakiškėje gyveno 26 gyventojai, kurių nuolat mažėjo, ir jau 1989 metais jų nebeužfiksuojama (Vikipedija). Sodybvietės išartos ir paslėptos amžiams, liko tik vienas tvarkingai užrakintas ūkinis pastatas, bei nuo laiko tėkmės silpstantis vaismedžių sodas.

Pasisveikinus ir atsisveikinus su buvusio Černakiškės kaimo žemėmis ir istorija, tradiciškai vėl nusistatome kampo kirtimo kryptį per dirvonus į Ažubalio (Užubalio) miško pakraštį. Čia melioracijos grovio šlaitai, dėka miško šešėlio, mandagiai pasidalino teritoriją į snieguotos ir rudos žolės žemes. Įlipus į Ažubalio (Užubalio) miško teritoriją, mūsų tiesus lyg styga kelias dar snieguotas. Iš bėdos ir su slidėmis dar būtų įmanoma prašliuožti, tačiau mes šiandien batuoti guminiais batais, ir pasiruošę bristi, jeigu reikės. Žengiame tarsi miško promenadu, tiesiausiu keliu, apžvelgiame medkirčių nuveiktus darbelius, sukrautas rąstų rietuves. Vis žvalgomės į šalis, gal kas nors įdomaus už akių žvilgsnio užsikabins. Patikriname kelio pakraštyje vieną kitą nenatūralų, lyg žmogaus sustumtą kalniuką, bet nepavyksta prisikabinti. Štai ir miškininkų paruošta pavėsinė, kuri budi prie lankomo objekto – Čelniukų akmens.

Čelniukų akmuo Guntauninkuose dažnai vadinamas velnio pėdos akmeniu. Tai mitologinis akmuo, esantis apie 1 kilometrą nuo buvusio Čelniukų viensėdžio, nuo kurio ir kilo šis pavadinimas. Žiemą jo ypatingumą ir kitokią išvaizdą sudėtinga pastebėti. Pasak istorinių aprašymų, šis akmuo, turintis įdubimą, vadinama velnio pėda, minimas Kukutėlio ir Erzvėto dvaro 1622 metų dokumentuose, kaip padovanotas Tverečiaus vienuolynui (Vikipedija). Mitologinis pasakojimas liudija, kad medyje sėdėjęs velnias, trenkus Perkūnui, šis šoko žemyn ir pataikė ant akmens, palikdamas savo įspaustą pėdą bei skradžiai prapuolė į žemę. Tikėta, kad akmens gabalėliai turi gydomųjų savybių. Prie akmens įtaisyta įdomi medžio dekoracija.

Kadangi žygiuojame tik gerą pusvalandį, tai parymoti poilsiavietėje nesustojame, toliau nagrinėjame mus į priekį vedančius žvėrių pėdsakus. Paskutinį kartą snigo prieš 3 dienas, tai pėdsakai pakankamai švieži. Kilstelime galvas į miško kelio horizontą, tarsi nemažas žvėris tolumoje trepsi. Šviesiai rudas kailis, lyg juda, nusprendžiam, kad elnias. Kol priėjome iki tos vietos, tai beliko tik pėdsakus patyrinėti. Gaila, nepasiėmėme šį kartą žiūronų. Miške susikaupęs sniegas taip spindi, kad džiaugiamės akinius nuo saulės pasiėmę, visgi akis ne taip vargina. Priėjome senų, jau nuo laiko sulaukėjusių, susisukusių ir aplūžusių vaismedžių sodelius. Čia kažkada buvo Latakiškės kaimas. Apie kaimą interneto platybės nelabai ką turi parašyti. Viena aišku, kad čia 1905 metų gyventojų surašymo duomenimis gyveno 46 gyventojai, kurių skaičius nuolat mažėjo, kol 1989 metais jau jų nebeužfiksuota. Buvusio kaimo teritorijoje pamatėme apleistus žvyro karjerus, kurie, panašu, jau nebenaudojami. Pasukome nauju miško keliuku, sumąstėme paeksperimentuoti, tuo labiau, kad keltąsos kryptis link Veikščių kaimo mums idealiai pritiko. Kažkur tolumoje pradėjo girdėtis traktoriaus variklio garsų gausmas, kuris vis stiprėjo, ir galiausiai mums už nugaros prisivijo vienas, o paskui ir antras traktorius. Rankų mostais pasisveikinome su traktoristais, vienas nusišypsojo, kitas pamojavo. Mes tai suprantame, kad jie vis dar miško darbus baiginėja, kažin ką jie apie mus pagalvojo? Žygiuoja du akiniuočiai su trispalve ant kupros, miške, kur retas svetimietis užklysta. Taip ir nuvažiavo, matyt, begalvodami. O mes pamąstėme, įdomu iš kurio kaimo, nes čia aplink dauguma jų išnykę, ir net visai prasmegę. Išlendame iš Ažubalio (Užubalio) miško į Veikščių kaimo pakraštį.

Veikščių kaimas minimas gana lakoniškai. Priklauso Tverečiaus seniūnijai ir 2011 metais gyveno vienas gyventojas. Labai panašu, kad kaimą jau galima laikyti išnykusiu. Įdomus objektas yra Veikščių kaimo kapinės, kurias ir aplankėme. Jos yra 0,5 km į pietus nuo kaimo, dydis – 0,04 ha, pakilioje vietoje. Jų šonuose buvo kasamas žvyras. Kapinių pakraščiai apsodinti alyvomis, kampe auga didelė augalota pušis, kurioje kažkada kabėjo inkilas bičių spiečiui privilioti. Plote žaliuoja veja, suteikianti natūralumo ir jaukumo įspūdį, apie kai kuriuos kapus ji nugrandyta. Veja nušienaudama, krūmai iškapoti. Ignalinos krašto kapinėms būdingos mūro koplytėlės. Veikščiose stovi trijų pakopų koplytėlė – apatinė iš akmenų, viršutinė – iš raudonų plytų. Stogas keturšlaitis. Vidurinėje dalyje esanti nišelė tuščia, viršutinėje yra Marijos paveikslas, metalinis kryželis ir dirbtinių gėlių. Laidojama į viduryje esančią koplytėlę. Šaltinis: Tverečiaus kraštas. Diemedžio leidykla, 2001.

Šalia Veikščių kaimo plačias erdves užima gana pelkėtos Kančioginos upės slėnio pievų lankos. Tvorų stulpelių liekanos rodo, kad pievos kažkada buvo aptvertos ir ganomos. Kadangi ankstyvą pavasarį upės vandens lygis aukštesnis, šios lankos lengvai apsemtos ir sukaustytos plonais sausledžiais. Mūsų šios akimirkos tikslas yra surasti tiltą per Kančioginos upę. Buvome girdėję, kad tikrai yra, nors žemėlapiai tiek popieriniai, tiek elektroniniai nesiteikė tai patvirtinti. Keli bandymai priartėti prie upės buvo nesėkmingi. Kampų kirtimai vis baigdavosi vandens lygio priartėjimui prie guminių batų vaterlinijos. Be to ėjimas per kupstus, kurie dar slėpėsi po sausledžiais, buvo sunkus ir nestabilus. Taip tai taip, lengvų kelių neieškom, bet šį kartą ėmėm ir paieškojom, nes reikėjo teisingai paskirstyti jėgas dar ilgam keltąsos išmatavimui. Yra momentų, kai prieš realybę nepasimaivysi. Ir, berods, ketvirtas kampo kirtimo kartas per klastingas pievų lankas davė norimą rezultatą. Pataikėme tiesiai į gelžbetoninėmis plokštėmis perklotą Kančioginos upę. Toks keistas tas tiltas, labai panašu, kad ūkininkas pasidarė savo reikmėms, kad galėtų patekti į kitą upės pusę paūkininkauti. Šiuo metu Kančioginos upė mus pasitiko gana papilnėjusi ir pavasariškai išgražėjusi.

Kančioginos upė dažnai vadinama Birvėtos upės atkarpa, tekanti nuo Kančiogino ežero iki Erzvėto ežero. Kančioginai priskiriama 16,8 km. ilgio vandens juosta. Upeliukas priskiriamas Dauguvos baseinui, plaukti tinkamas tik pavasarį arba potvynių (poplūdžių) metu, esant aukštesniam vandens lygiui. Tai tipiška lygumų upė, kurios srovė silpna, vaga tankiai vingiuota, o krantai pasipuošę pelkėmis arba drėgnomis pievomis, todėl mėgstama vandens paukščių. Maždaug nuo Juodagalvių kaimo iki Paliesiaus dvaro upeliuko veidas yra sugadintas melioracijos skalpelio. Esant aukštesniam vandens lygiui, plaukti baidarėmis labai verta tarp Kančioginos ežero ir Krikonių arba Juodagalvių kaimo, bei nuo Paliesiaus dvaro iki Erzvėto ežero. Teko skaityti, kad Kančioginos upeliuku vasarą organizuojami pėsčiųjų žygiai (bridimai) vaga. Ko gero vienintelė upė Lietuvoje, kuri nuo ištakų iki žiočių 5 kartus pakeičia savo vardą (Žeimenėlė, Sirvėta, Kančiogina, Erzvėta (kažkodėl šį vardą bandoma išstumti) ir Birvėta.

Kadangi perėjome per Kančioginos upę, tai nusitaikėme apžvelgti Paliesiaus kaimą. Kaip ir daugelis Lietuvos kaimų, taip ir Paliesiaus kaimas yra praradęs dalį gyvybės. Vieni namai apleisti, kiti lankomi, o treti dar gyvenami. Kaimą kerta asfaltuota gatvė, ir tai tikriems batuotiems keliautojams džiaugsmo nesuteikia, nes atmušti padus yra vienas juokas. Pirmą kartą čia pasmalsauti verta, tačiau ateityje, manau, neverta čia užsukti, o geriau tiesiai pakeliauti iki Paliesiaus dvaro Kančioginos upės slėnio pakraščiu. Taip galvočiau tik dėl asfaltuoto kelio, verčiau pasirinkti gamtos kelią, kuris trumpiau praves nekolekcionuojant kilometrų. Paliesiaus kaime dėmesį patraukė senas namas „traukinys“. Viename gale buvo gyvenama, o kitame gale buvo laikomi gyvuliai. Kaimo gale, link Mielagėnų miestelio, prie trijų kelių sankryžos, stovi gražus kryžius.

Iškart parašysiu, kad Paliesiaus kaimo istorija verta atskiros knygos, tačiau čia paminėsiu labai lakoniškai. Paliesiaus pavadinimą nesunku paaiškinti. Iš slavų kalbos galime suprasti, kad kaimas buvo įkurtas prie miško, kurio dabar jau nebelikę. Paliesiaus kaimas tarpukaryje, 1931 metais turėjo net 222 gyventojus, o 2011 metais jau buvo belikę 25 žmonės. Kaimas turi labai turtingą istoriją. Besidomintys būtinai paskaitykite gražiai ir įdomiai vedamą blog‘ą: Paliesius: Senasis Paliesius Šiuo metu ypač garsėja labai gražiai atgimęs Paliesiaus dvaras, kuriame vyksta net pasaulinio garso klasikinės muzikos koncertai, galima pasinaudoti nakvynės, reabilitacijos ir maitinimo paslaugomis. Su šiuo rytų Lietuvos perlu galite susipažinti: Sveiki atvykę į Paliesiaus dvarą rytų Lietuvoje! (paliesiausdvaras.lt). Pasibaigus Covid-19 viruso pandemijai ypač verta Paliesiaus dvarą aplankyti, paskanauti ypatingų vietos kepimo bandelių, pasigrožėti gražiai sutvarkyta aplinka.

O mes keliaujame toliau, apeiname Paliesiaus dvarą nuo Gilūtų kaimo pusės, ir čia būtinai stabtelime apžiūrėti I pasaulinio karo vokiečių geležinkelio pylimo liekanų. Tikrai turime istorinių žinių, kad per Paliesių buvo nutiestas geležinkelis karo reikmėms. Toks tvarkingai suformuotas pylimukas tikrai turėtų būti saugomas kaip I pasaulinio karo paveldo objektas. Nuo Salomenkos kaimelio geležinkelio atšaka ėjo šalia Paliesiaus dvaro, per Gilūtas iki Raščiūnų kaimo. Iš čia geležinkelis išsišakojo į du kelius, vedančius į pafrontę. Šaltinis: „Nuo arklo – prie ginklo“, aut. Valentas Šiaudinis. Labai būtų įdomu atrasti daugiau šio geležinkelio pylimo fragmentų, gal dar yra išlikusių.

Palikę pylimo liekanas, apeiname pelkę, prie kurios įsikūręs Paliesiaus dvaras. Mūsų kryptis – Odesinos vienkiemis, kuris yra netoli Milašaičio ežero. Vikipedijos duomenis galima suprasti, kad Odesinoje, ko gero, gyveno ir tebegyvena viena šeima, todėl gyvenvietę, tikriausiai, nuo seno sudarė vienas vienkiemis. Matome, kad vienkiemis ir dabar aktyviai gyvas, gausu ūkio technikos, naujai pastatytas, tikriausiai, poilsio namelis. Sukame link Milašaičio ežero, kuris dar yra padengtas storu ledu. Čia mes ir papietaujame.

Milašaitis – ežeras šiaurės rytų Lietuvoje, Ignalinos rajone, apie 2 km į pietus nuo  Mielagėnų, Ilgis šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi 1,21 km, plotis iki 0,4 km. Altitudė 136,8 m. Gylis siekia 3,6 m. Ežero dubuo užima dalį rinos. Krantai daugiausia statūs, šiauriniai ir šiaurės vakariniai žemi ir pelkėti. Aplink plyti pievos, miškai (pietuose – Edvardavo miškas). Iš pietvakarių į šiaurės vakarus prateka V-2 upelis į Varlenką ( Birvėtos baseinas). Prie Milašaičio įsikūrę kaimai: Odesina, Milašaitis, Šilvija (Vikipedija).

Stiprėjančio vėjo dėka žvarbstantis oras priverčia mus greitai judėti toliau. Žygiuojame per to paties pavadinimo Milašaičio kaimą.

Milašaitis – kaimas Ignalinos rajone, Mielagėnų seniūnijoje, 3 km į pietryčius nuo Mielagėnų. Milašaičio ežero rytinėje pakrantėje. Iš rytų prieina  Milašiaus telmologinis draustinis. 2011 metų duomenimis kaime gyveno 5 gyventojai.

Kertam kampą per laukus, maždaug nusistatę kryptį link Milašiaus ežero. Plyname lauke žvarbumas tiesiog pradėjo aktyviai mėgautis mūsų susirietusiais kūneliais. Ir kaip apsivertė oras aukštyn kojomis. Ryte Saulė, viskas spindi, o dabar debesuota ir vėjo košimas. Baigiame praeiti vidury laukų kažkaip liūdnai iš tolo atrodančią sodybą. Susigundėm pasisukti ir aplankyti, smalsumas – mūsų dažnas variklis. Iš tiesų viskas dar liūdniau pasirodė. Išplėštos durys, langai, viduje viskas apversta, išdraskyta, mėtosi jaunų žmonių nuotraukos. Kiemas apleistas, viskas išmėtyta, į žemę tvirtai įaugęs buvęs pasididžiavimas – automobiliukas – baltas golfiukas. Golfiuko salone žiemiškai sustingusiai ruduoja išsikerojęs apynys su nenuskintomis spurgomis. Sukrypusios trobelės langų puošybos apvadai kažkada buvo labai gražūs namo akcentai. Grįžus į savo namus, susiradome, kad viensėdis vadinosi Baltasis. Toks gražus pavadinimas, o jausmas, lyg viensėdis vadintųsi „Liūdnasis“. Liko tik baltasis golfiukas. Vėl gręžiamės į savo keltąsą. Tolumoje matome pavėsinės stogą. Randame dar vieną poilsiavietę, kurią įrengė Tverečiaus girininkija, tokią pačią, kaip ir prie Čelniukų akmens. Įdomu, kas čia sustoja pailsėti? Čia toks užkampis. Gal medžiotojai, arba nebent tokie paklydėliai, kaip mes. Patyrinėjus žemėlapį pasidarė aiškiau, kad prasmingiau buvo Milašaičio ežerą apeiti iš kitos pusės. Kažkaip vizualiai atrodo, kad ta kryptis būtų daugiau gamtos apvilkta ir mažiau plynų laukų nutrypta, ypač kai žemės ūkis šiltuoju metu atgimsta. Taikysime progą kitą kartą išbandyti. Trumpai atsikvėpę pavėsinėje, truktelėję po keletą gurkšnių karštos arbatos, panirom į Milašiaus mišką ir Milašiaus telmologinį draustinį, nusitaikę paslėptą Milašiaus ežerą susirasti. Telmologinis draustinis saugo pelkių kompleksus. Žvelgiant į žemėlapį, ežeras atrodo gana riebiu pelkės apvadu apibrėžtas iš visų pusių. Jokio kelelio nei proskynėlės nematyti. Vietoje mūsų tikslas transformavosi į norą, nors kampelį ežero kažkiek pamatyti. Pelkių apsuptis. Neatrodė, kad bus galima paprastai ir dar sausam prieiti. Mūsų pačių netikėtumui, pelkės buvo pakankamai tvirtai užšalusios, ir štai mes ant tvirto lyg I pasaulinio karo vokiečių bunkerio gelžbetonio, Milašiaus ežero ledo. Vaizdas žavus. Tarp sausų rudų meldų sąžalynų tarsi salomis baltuoja plonu sluoksniu padengti ežero ledo „langai“. Ant ežero švilpia dar labiau įsibėgėjantis žvarbus vėjas. Fotografuoti tampa nebe taip malonu, kai nagai šąla ir nespėja atšilti. Praeini, atsisuki, ir tavo pėdos jau užneštos sniegu, lieka tik 44 išmieros guminių batų apibrėžtos formos. Kyšteliu nosį į vienintelę ežero salą, kuri net žemėlapyje nepažymėta, o ten švyti skaniai nudrožtas bebro „saldainis“ – nužievintas medis per visą savo ūgį.

Milašius – ežeras šiaurės rytų Lietuvoje, Ignalinos rajone, apie 4,5 km į pietryčius nuo Mielagėnų. Milašių miške. Ilgis šiaurės rytų – pietryčių kryptimi 1,36 km, plotis iki 0,5 km. Altitudė 143 m. Vidutinis gylis siekia 1,3 m., o giliausia vieta tik 2,3 m. Ežeras susidarė termokarstiniame duburyje. Krantai žemi, supelkėję, atabradas dumblingas, apaugęs žolėmis. Šiaurės rytuose susidariusi pelkė. Yra 0,11 ha sala. Pietryčiuose išteka Gilūtos upelis. (Svylos upės baseinas). Milašius įeina į Milašiaus telmologinį draustinį. Prie pietinio kranto yra  Milašiaus kaimas. Ežerėvardis Milãšius (paliudytas nuo 1784 m. kaip Milasz) greičiausiai kilęs nuo tokio pat asmenvardžio.

Labai įdomus Milašiaus ežeras, toks keistas matymas, kad prie ežero natūralaus priėjimo nėra. Reikės kada nors ežerą apeiti aplink, beveik 5 kilometrus ir smalsumą patenkinti, ar tikrai taip yra. Toks negilus ežeras, kuriame gausu augalijos, turėtų būti žuvingas. Išilgai lenkta trajektorija perėjome Milašiaus ežerą ir įšokome į miškingą pakrantę, kur plačiai paplitę beržai. Į akis įpuolė beržas pasipuošęs įspūdingu grybu.

Ant beržo augantis juodas gumbas, liaudyje vadinamas beržo grybu (moksliškai – įžulnusis skylenis), turi gydomųjų savybių. Nuo seno beržo grybas naudojamas kaip priemonė vėžio gydymui. Toks grybas surenkamas, susmulkinamas ir išdžiovinamas. Tuomet užpilamas karštu vandeniu (patartina nekaitinti daugiau kaip iki 50 laipsnių) ir taip padaromas antpilas, kuriuo gydomos skrandžio ligos, dvylikapirštės žarnos opos. Beržo juodgrybį reiktų rinkti žiemą ir pavasarį, kuomet jis turi daugiausia veikliųjų medžiagų. Verta žinoti, jog juodgrybio nederėtų laikyti ilgiau kaip pusę metų, nes po šio laiko jis praranda daug gydomųjų savybių. Šaltinis: agronomija.lt

Gana erdviu beržynu po truputį slinkome palei ežero pakrantę bei ieškojome užgimstančio ir ištekančio Gilūtos upeliuko. Ir štai gražuolė Gilūta tamsiu vandeniu išsirango iš Milašiaus ežero glėbio ir įpuola į to paties pavadinimo mišką. Upeliukas nedidelis, pasipuošęs pelkutėmis, pavasariškai bei vaikiškai veržlus bei neramus. Iš pradžių be ledų apsaugos iš kraštų vingiuoja, o paskui ir jais apsikarsto. Kartais pasislepia po ledu, ir vėl tamsiu spindesiu atgimsta. Ko gero, tai vienas gražiausių dienos momentų, kai žygiavome miško apsuptu žvėrių taku palei natūralaus Gilūtos upeliuko pašones. Išeinant iš miško Gilūtos upelis griežtai įforminamas į melioracijos padiktuotą geometriją, kol galiausiai taisyklingai apsikaišęs juodalksnių kolonomis paskęsta Gilūtaičio ežere.

Gilūta – upelis rytų Lietuvoje, Ignalinos rajone, Mielagėnų seniūnijoje, apie 4,7 km. ilgio, Svylos kairysis intakas. Išteka iš Milašiaus ežero, pradžioje teka pro apyežerio pelkynes (Milašiaus telmologinį draustinį), paskui pasuka į šiaurės rytus, prateka Gilūtaičio ežerą ir suteka su Svyla 16,2 km nuo jos žiočių, ties šiauriniu Gilūtų pakraščiu. Beveik visa Gilūtos vaga ištiesinta. Šalia upelio įsikūrusi Žardeliškė, Kėriškė ir Gilūtos ( Vikipedija).

Išlindę iš Milašiaus miško, neužilgo, kairėje pusėje, tolumoje pamatome nenatūralų vienišų medžių susibūrimą, kurie liudija čia buvus jau išnykusį Žardeliškės kaimą. Prieš antrąjį pasaulinį karą čia dar gyveno 56 gyventojai, 1979 metais jų buvo 17, o jau 1989 metais gyventojų nebeliko.

Aplankome trečiąjį, paskutinijį dienos ežerą, Gilūtaitį. Nedidelis ir jaukus ežeras šiauriniame gale iš savo rankų į betoninę perlaidą išleidžia toliau čiurlenti Gilūtos upeliuką. Prie ežero yra keletą vietų, kur yra gana patogu vasarą nusimaudyti ir poilsiauti. Matosi, kad tuo yra pasinaudojama, tai išduoda sudėliotos laužavietės ir vietinių įrengti suoliukai.

Gilūtaitis – ežeras šiaurės rytų Lietuvoje, Ignalinos rajone, apie 6,5 km į pietryčius nuo Mielagėnų. Ežero ilgis iš pietvakarių į šiaurės rytus – 0,48 km, plotis – iki 0,28 km. Altitudė 140,8 m. Krantai neaukšti, sausi, apaugę medžiais. Kranto linija tęsiasi 1,24 km. Pietrytinėje pakrantėje stūkso miškas, kitose pakrantėse plyti dirbami laukai ir pievos. Tai pratakinis ežeras, iš pietvakarių į šiaurę ežerą prateka Svylos intakas Gilūta (Birvėtos baseinas). Į šiaurę nuo ežero įsikūrę Gilūtų ir Kėriškės kaimai. Rytiniu krantu eina riba su Švenčionių rajonu.

Atsisveikiname su Gilūtaičio ežeru, pastebime priekyje šmirinėjantį žvėriuką, galiausiai supratome, kad tai laputaitė blaškosi su gana tamsiais rudais kailiniais. Išvingiavę pakalvėmis ir papelkėmis, užlipome ant Adutiškio – Gilūtų kelio. Dėmesį šalia kelio patraukė neryškus bet taisyklingas ir trumpas pylimukas. Lyg buvusio kelio atkarpėlė. Šalia pasitinka Svyla, kuri sočiai apsirūpinusi pavasariniu vandeniu, tarsi pasisveikina ir nuvingiuoja savo keliais. Prasideda nemažas Gilūtų kaimas. Tai viena sodyba pasitinka, tai kita mus stebi, ir galiausiai pabyra namai nameliai, vieni jaunesni, kiti jau apleisti, treti kažko laukiantys.

Gilūtos – kaimas Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, 6 km į rytus nuo Mielagėnų. Seniūnaitijos centras. Yra biblioteka. Kaimo rytuose teka Birvėtos intakas Svyla, o vakaruose – Gilūta, kuri šiauriniame kaimo pakraštyje įteka Svylon. Kaimas minimas 1744 m. Priklausė Švenčionių apskrities Mielagėnų valsčiui. 1830 m. kaime buvo 21 sodyba. 1880 m. pastatytas vėjo malūnas, sunykęs sovietmečiu. Nuo 1914 m. veikė „Ryto“ draugijos skyrius, 1924-1928 m. – „Ryto“ draugijos lietuviška mokykla. Lenkų okupacijos metais iki 1936 m. veikė Šv. Kazimiero draugijos skyrius. Nuo 1941 m. priklausė Švenčionių apskrities Mielagėnų valsčiui, buvo apylinkės centras. Nuo 1950 m. – Ignalinos rajono apylinkės centras, vėliau priklausė Mielagėnų apylinkei, dalis – Tverečiaus apylinkei. 1991-1996 m. veikė žemės ūkio bendrovė. Buvo kultūros namai, 1949-2005 m. – pradinė mokykla, biblioteka. 1905 metų surašymo duomenimis Gilūtose gyveno net 398 gyventojai. Paskutinio, 2011 metų duomenimis čia gyveno 121 gyventojas (Vikipedija).

Žygiuojame per Gilūtas, žmonių nesimato, matyt žvarbus oras netraukia lįsti į lauką. Gyvenvietėje yra veikianti parduotuvė, kuri šiandien iš tolo mojuoja iškelta trispalve. Šalia parduotuvės yra šiukšlių rūšiavimo konteineriai. Čia mums iš Guntauninkų yra artimiausia parduotuvė, dažnai tenka apsilankyti papildyti maisto atsargas arbas išmesti išrūšiuotas šiukšles. Praėję parduotuvę, neužilgo sukame link Svylos upės, per lieptą pereiname į kitą pusę ir žygiuojame link kaimo kapinių. Gilūtų kapinės kitokios negu Guntauninkų, Raščiūnų ir kitų greta esančių kaimų. Labai skiriasi paminkluose įrašytos žmonių pavardės. Aplink Guntauninkus esančiose kapinėse dažnai dubliuojasi palaidotų žmonių pavardės, o Gilūtose mums jos buvo mažiau arba visai negirdėtos. Galima pastebėti panašių iš metalo pagamintų kryžių, tai liudija to paties meistro gamintus. Ant antkapių matome lenkų kalba užrašymų. Kapinės tarsi parodo, kad Gilūtose buvo daugiau žmonių iš kitų kraštų. Pačios kapinaitės tvarkingos, tačiau, kai nėra konteinerių, žmonės šiukšles kiša į už kapinaičių esančius krūmynus, laidoja smėlingose duobėse…

Toliau nusistatome savo keliautojišką optinį taikiklį per suartus dirvonus, per išskirtinai paliktas traktoriaus vėžes, Svylės kaimo link. Peržengiame Gilūtų – Raščiūnų žvyrkelį, kitapus Svylos upės matome prisiglaudusias Svylės kaimo trobeles. 1931 metais čia gyveno net 67 gyventojai. 2011 metų surašymo duomenimis čia pastoviai gyveno 10 žmonių, o dabar matyt – dar mažiau. Kaimelio pakraštyje, prie Svylos, Feliksas ir Aldona Ivanauskai labiai gražiai sutvarkė Alfėjų šaltinio aplinką ir upės patvanką. Šį kartą šią gražią vietą apžvelgiame iš kitos upės pusės. Vasarą čia būtų galima perbristi ir pamedituoti gražioje aplinkoje. Alfėjų šaltinis turi legendą, kurią mums papasakojo Feliksas Ivanauskas.

Kai Lietuva priklausė carinei Rusijai, buvo kartografuojama teritorija. Žiemos metu, kai šaltukas stipriai sukausto vandenis, užšalusiomis upėmis judėjo ištisos ekspedicijos. Svylos upę teko kartografuoti jaunam švedui. Jis apsistojo Svylės dvare, kur sutiko jauną ir gražią dvarininko dukterį Alfėją. Jaunuoliai buvo neabejingi vienas kitam, ir sutarė, kad baigęs darbus jaunasis švedas grįš į Svylės dvarą prašyti merginos rankos. Buvo pavasaris. Ten, kur Svylos upė įpuola Birvėton, ledas neatlaikė ir ekspedicija įlūžo. Jaunajam įsimylėjėliui pavyko išsigelbėti, bet jis stipriai peršalo. Kad ir kaip rūpestingai buvo slaugomas Svylos dvare, jaunuolio gyvybė užgeso po sunkaus plaučių uždegimo. Iš didelio sielvarto dvarininkaitė Alfėja liejo graudžias ašaras ant aukšto Svylos kranto, kur į žemės paviršių prasimuša požeminės versmės. Sielvartas trukęs taip ilgai, kad žmonės ilgainiui šaltiniui davę Alfėjų vardą.

Toliau mūsų keltąsa buvo stumdoma Svylos upės slėnio pakraščiais, siekiant pasigerėti upės vingiais, kol pavasario žalumynai jų nepaslėpė.

Svyla ypatingai vingiuota (matyti žemėlapyje), gana pelkėtomis pakrantėmis pasipuošusi upė, kurios pradžia Baltarusijoje, o savo vandenis atiduoda Birvėtos upei. Upės slėnis ypač palankus paukščiams gyventi. Dalis upės įeina į Svylos biosferos poligono teritoriją ir yra saugoma Ramsaro konvencijos. Bendras Svylos upės ilgis siekia apie 61 kilometrą. Spėjama, kad upės pavadinimas siejamas su žodžiu svilti. Svyla priklauso didžiausios Latvijos upės – Dauguvos baseinui. Jeigu žiema sniegingesnė arba šiltuoju metu palyja gausiau, Svylos slėnis pasipuošia įspūdingais potvyniais, kuriuos lemia gana molingas, sunkiai arba neskubiai vandenį sugeriantis dirvožemis.

Žygiavome dar rudenį nupjautų kukurūzų lauku. Jau, matyt, ir nuovargis pradėjo kabinėtis už kojų, pradėjome kliuvinėti už sprindžio aukštumo pernykščių kukurūzų stiebų. Danguje ratus suko ir garsiai klykavo nemažas gervių pulkas. Staigiai išlindę ant kalvelė netikėtai pabaidėme poilsiui pritūpusių gulbių būrį. O mus toliau per lauką ginė žvarbus vėjas, pasimatė Guntauninkų kaimo pakraštys, mintyse pakvipo namais. Prieš įžengdami į savo kaimą, dar stabtelėjome prie mūsų kaimyninio Raščiūnų kaimo kapinių. Įdomu, kad kapinės yra arčiau Guntauninkų negu Raščiūnų, tikriausiai nežymi kalvelė tam buvo tinkamiausia vieta. Žengiame į Guntauninkus, jų pradžioje pasitinka I pasaulinio karo vokiečių karių kapinės.

Guntauninkų k. yra palaidota apie 55-60 (pagal antkapinius paminklus) Vokietijos imperijos karių, žuvusių Pirmajame pasauliniame kare. Šiuose kapuose yra 51 kvadratinio plano, gulsčios betoninės antkapinės plokštės su išlietu reljefiniu kryžiumi viršuje medžiagos. Taip pat yra J. Hinke betoninis antkapinis paminklas su išlietu įgilintų raidžių įrašu vokiečių kalba: „Oberjőger / Jul. Hinke / 2/II. Stade / geb. 8. 4. 1875. / † 19. 3. 1916.“
Kultūros paveldo departamento informacija

Šalia karių kapinių esanti išrausta duobė liudija istoriją, kad čia I pasaulinio karo metu vokiečiai buvo įrengę gražų medinį bunkerį.

Šalia Guntauninkų kapinių stovėjo gražus medinis bunkeris. Įkastas į žemę, langai prie pat žemės, su gonkomis, apdengtas toliu. Seliukų šeima, neradusi savo namų, nusipirko iš vokiečių tą bunkerį ir apsigyveno. Mokėjo markėmis. Buvo pirkaitė su langais, su gonkomis, sandėliukas, įkastas metrą į žemę, viršuje langas. Krosnį patys susimūrijo, nes metalinę išsivežė vokiečiai. Šeima čia gyveno net 4 metus, kol pasistatė namą. Vokiečiai ir šiaip būtų palikę bunkerį, nebūtų reikėję mokėti, bet jie taip lėtai traukėsi. Šaltinis: Tverečiaus kraštas. Diemedžio leidykla, 2001, p.136

Taip pat šalia esančiose kaimo kapinėse yra atgulę tikrieji šio krašto šeimininkai, guntauninkiečiai…

Žygio pabaiga. Margas ratas apsisuko. Keliautojų namai. Trispalvė plevėsuoja. Tegyvuoja Lietuva!

Gyvenvietės:

• Guntauninkai;
• Černakiškė (išnykęs);
• Latakiškė (išnykęs);
• Veikščios (išnykęs);
• Paliesius;
• Odesina;
• Milašaitis;
• Baltasis viensėdis (išnykęs);
• Žardeliškė (išnykęs);
• Gilūtos
• Svylė.

Sutikti žmonės: Ažubalio miške pasimojavome su traktoristais, o prie Gilūtaičio ežero – su džipo vairuotoju.

Augalija: daugiausiai draugavome su miško ir pelkių augalija. Keltąsoje paplitę mišrūs miškai, vyrauja eglės, beržai ir juodalksniai. Ypač daug juodalksnių auga pelkių pakraščiuose, kurios dar ir nendrėmis kartais apsikaišę.

Gyvūnija: nemažą keltąsos dalį mus lydėjo vilkų, lapių, briedžių, elnių, stirnų, gal net ir lūšių pėdsakai. Gyvais pasirodymais mus lepino stirnų, perskrendančių gulbių ir gervių pulkai. Miškuose aidi įvairių paukščių balsai. Netoli Gilūtaičio ežero ir rudoji mums savo uodega pamojavo.

Pastebėjimai: Keltąsa rekomenduojama margumą mėgstantiems keliautojams, skaičiuojantiems ne kilometrus, o pirmenybę teikiantiems gamtos grožiui, kaimų istorijai ir praeities pėdsakams. Paliesiaus dvare galima karališkai papietauti, visgi kitaip ir margai negu įprasta keliautojams. Vasarą keltąsos ežerai jus atgaivins galimybe nusimaudyti. Keltąsoje daug įvairių objektų, poilsiaviečių ir laužaviečių. Žygis rekomenduojamas turintiems ištvermės, nes keltąsos vingiai labai margo pobūdžio…

Google žemėlapis