Lietuvos šventė Estijoje: paslaptys ir stebuklai

„Lõikame otse!“, – Vasario 16-osios rytą žvaliai sušuko Dalius. Ir sudrebėjo visas snaudžiantis autobusas, dardantis per neįžvelgiamus tyrus. Ir pramerkę po vieną akį (drąsesni – ir abi), riedančios dėžės įnamiai klausinėjo vieni kitų, ką šie mįslingi žodžiai reiškia. Ir tik išvydus plačiai besišypsantį 51-ąjį autobuso keleivį – lietuviškų šaknų prilaikomą Estijos pilietį Algį – visus nušvietė suvokimas, kad pagaliau prasidėjo lauktasis estiškas nuotykis!

Algis komandas davė lietuviškai, lietuviai vieni kitus erzino estiškai (nesvarbu, kad tik tris žodžius per tris dienas teišmoko: „Tere“, „Terviseks!“ ir „Aitäh!“, neskaitant rytinio pasisveikinimo, kas reiškia ne ką kita, o „Kertam kampą!“), bet netrukus gauja buvo suvaldyta, į rikiuotę sustatyta, lietuviškomis spalvomis išdažyta ir parengta iš karto dviems misijoms: pažinčiai su šiaurės rytų Estijos gamtos stebuklais bei netradiciniam Lietuvos valstybės 99-ojo gimtadienio šventimui.

Trys žygio dienos – trys skirtingi maršrutai, žadėję ir tikėtinų atrakcijų, bet padovanoję ir nesapnuotų nuotykių. Dalius ir pats vis nepaliovė stebėjęsis ir kartojęs: „Tai įskaičiuota į kainą!“. Nei vylingus šypsnius iš anapus skardžių siunčianti, bet taip ir nedrįstanti visu ryškumu pasirodyti saulė, nei ežero paslaptis saugantis neperšaunamas rūkas, nei lietaus kulkas svaidantys debesys, nei klastingas ledas po kojomis nepakirto kertamkampietiškos dvasios ir noro patirti visus įmanomus malonumus. Visai nenormalūs: kuo sudėtingiau kuriame nors etape buvo, tuo platesnės šypsenos plito veiduose, tuo šelmiškiau blizgėjo akys!

Vos tik pralindę pro neaišku nuo ko Suomijos įlanką saugančią vielinę tvorą, atsidūrėme… Baltuosiuose rūmuose! Apsipratę su akinančiu baltumu, visus 25 km neįstengėm atsigrožėti šių žiemos rūmų didybe: išlakiomis ledo skulptūromis (liūto, banginio, drakono…), lenktais tilteliais į ledkalnių salas, kelių atspalvių varveklinėmis užuolaidomis, ažūriniais nėriniais, trimačiais sniego pūkeliais padengtais kilimais, išblizgintomis čiuožyklomis, vietoj sienų menes skiriančiomis melsvo ledo barikadomis, vis besimainančiu apšvietimu ir ant vaišių stalo patiektais snieginiais sušiais… Savo tempu klaidžiodami po rūmus ir kartais stulbinančio grožio akivaizdoje pamiršdami net kvėpuoti, laikas nuo laiko sutikdavom kelionės draugus tai pūškuojančius aukštyn stačiais laiptais, tai bandančius nuo apžvalgos bokšto įžiūrėti Suomijos krantus, tai gurkšnojančius kavą tikrame pakrantės dvare, tai besiselfinančius prie suledėjusio krioklio.

Krioklys ir buvo didžiausia (visomis prasmėmis) žadėta pirmosios dienos atrakcija. Tik užsižiopsojus į pakrantės skardžius ir ledynus bei visiškai praradus laiko nuovoką, mažai trūko, kad 30 m aukščio Valaste krioklys taip ir išnyktų tamsoje, nuo mūsų akių paslėpdamas visus savo turtus. Visgi sulig paskutiniais dienos atšvaitais sušokom džiaugsmo šokį sustingusio krioklio papėdėje ir tamsoje veik keturiomis užropojom į skardžio viršų. Ir kai atrodė, kad pirtis ir laužinė vakarienė jau ranka pasiekiama, paaiškėjo, kad visai neaišku, kaip patekti į viešbutį. Pasirinkta kryptis „į kairę“ nuteikė dar 4-iems kilometrams asfalto, bet po kelių minučių pričiuožęs aprūdijęs furgonas svetingai atvėrė savo duris, ir ne itin gilindamosis, pas ką čia sėda, 8 merginos susirangė ant jo grindų („ai, by tik veža…“). Iš pritrypimo matėsi, kad ne pirmą partiją nekalbusis vairuotojas tokiu būdu šįvakar jau gabena. Kur? Žinoma, į gana ištaigingą viešbutį (nors minčių, kratantis būdoje, buvo kilę įvairių)!

Rytas po gana turiningo vakaro (2 vakarienės, 1 Lietuvos Respublikos himnas ir n pirties seansų) išaušo niūrokas ir slidus, lietus lydėjo visą kelią iki Peipaus ežero šiaurinės pakrantės. Antra diena tam ir skirta – žingsniais išmatuoti penkto didžiausio Europos ežero paplūdimį. Išmanieji žingsnių skaičiuotojai tądien prisuko iki 23 km, kuriuos didžioji kertamkampiečių dalis nužygiavo tiesiai per užšalusį ežerą. O Danutė nučiuožė. Nes į kuprinę vietoj „kačiukų“ buvo įsimetusi pačiūžas.

Tie, kam trūko iššūkių, rinkosi pagerintą ir mažiau slidų variantą „kopos-kalnai-miškas“, džiuginusį spalvų kontrastais, aukštais pakilimais ir vingiuotais nusileidimais bei galimybe apžvelgti XIII amžiaus Ledo mūšiu garsėjantį ežerą iš viršaus.

Šešias valandas nesikeičiantis kraštovaizdis leido sutelkti visą dėmesį į tarpusavio bendravimą: po visą akimis aprėpiamą plotą pasklidę didesni ar mažesni metodiniai rateliai tai dalijosi kelionių nuotykiais, tai pietavo sukritę ant sustumtų ledinių kaugių, tai atlikinėjo baltiškus ritualus, tai kūrė artimesnius (apie vakarienę) bei tolimesnius (apie vasarą) planus… Laikas nuo laiko rūko maršką perskrosdavo tik tolimas žvejų ledrogių burzgimas ir visai artimas Audros juokas 🙂

Ši diena turėjo vienintelį tikslą – rasti žalias Džeraldo trumpikes. Kai temstant visi jas sėkmingai rado (užmautas besmegeniui ant galvos), o šalia aptiko net ir trypčiojantį jų savininką, atrodė, kad visos paieškos baigtos. Beliko pakeliui į namus rasti ir apžiūrėti senovinį moterų vienuolyną, pasisemti vandens iš stebuklingo šaltinio, o tada viešbutyje vėl atsiduoti vakaro programai. Bet ne viskas taip paprasta! Kol pažliugusiame ežero lede autostradą įšmynę keliautojai ilsino savo šlapias kojas, svajodami, kaip netrukus jas pakaitins pirtyje, autobuse staiga paskelbta nepaprastoji padėtis – dingo Pauliaus telefonas! Ir dingo be pėdsakų ir be signalo. Po kurio laiko išsiblaškėlis atsiminė, kurioj pusny galėjo palaidoti savo neeilinį prietaisą, tad neliko nieko kito, kaip tik apsukti autobusą ir skelbti naują paiešką. Operacija pavyko puikiau nei planuota: vietoj vieno pamesto daikto rasti du! Autobusas lingavo nuo juoko lavinų, kai Paulius ir Rolandas dainomis bei anekdotais bandė išsipirkti savo brangenybes…

Paskutinę žygio dieną vėl nušvitusi saulė lietuvius sugrąžino į Suomijos įlanką. Dar vienas pakrantės gabalėlis, pora uostų pakeliui, dar žadėtas Pelenų kalnas ir Narvos supermarketas – tokia programa buvo sudėliota šiai dienai. Bet Dalius planuoja, o Dievas žvengia susiriesdamas.

Pirmiausia porą kartų neradom nusileidimo nuo skardžio: prieinam prie krašto, ilgesingais žvilgsniais nužvelgiam ledo liežuviais išraižytą įlanką ir kažkur neįžvelgiamai žemai besidriekiantį paplūdimį ir toliau spūdinam plentu arba sustingusiais arimais. Kai galiausiai lediniu takeliu nučiuožinėjom apačion, ne vienas pasigailėjo neturįs „kačių“ – vakar lietaus nuglostyta pakrantė šiandien priminė ledo areną. 25 km besitęsiantį peizažą šįkart pagyvino akmenų ruožai ir medžių sąvartos, žvilgsnį traukė nuo nuo skardžių nutįsę lediniai vargonai, adrenalino bangas kėlė keberiojimasis į uosto antenos bokštą…

„Pelenų kalnas!“ – švystelėjo galvoj mintis, tolumoje išvydus juoduojantį pylimą. „Uostas“, – pagalvojo daugelis, stebeilydamiesi į gigantiškus kranus. „Purvynas“, – neilgai trukus suprato visi, kai pajūrio oro nuskaistintais tyrais veideliais ir švariais batais iš sniego zonos įsmego tiesiai į rudą klampynę. Pernelyg nesukdami galvos dėl to, kur atsidūrėm, nuolankiai priėmėm siųstą išbandymą purvu (nes juk viskas įskaičiuota, o ir šventai tikim, kad kuo blogiau, tuo geriau!) ir neskubėdami kėblinom į jos viršų, momentais pasistebėdami, iš kur ir kodėl šeštadienio pavakarę čia tiek visomis kryptimis zujančių traktorių bei kamazų? Šventai tikėjom, kad prieky einantis Algis žino išėjimo ir praėjimo kelius, tad ir šį uostą lengvai aplenksim, kaip ir prieš tai buvusį.

Beje, o kur Algis? Šiaip taip perbridę liūną ir sustoję vėjų košiamo kalnelio viršuje, savo gretose nepamatėm nė vieno iš dviejų vadų. Žinojom, kad ateis (nes žygeivių kolona buvo gerokai išsidriekusi ir pakrikusi – juk niekas niekur neskubėjo), tad ramiai sau plovėmės batus pakelės balose ir lūkuriavom.

Algis neatėjo. Nespėjo ateiti nei Dalius, kai šalia mūsų lediniu kalniuku užburzgęs sustojo baltai purvinas G4S ekipažas. Mes visai abejingais veidais (ir jau vėl švariais batais) teikėmės prie jo prisiartinti – maža ką, gal žmogus nori ko nors pasiteirauti? Visas linksmas pasirodė ir Dalius. O tada apsauginis pasiteiravo mūsų: „KAS JŪS??? Ir ką čia veikiate?“ Mes su didžiuliu entuziazmu puolėm pasakot apie savo misiją: štai, švenčiam Lietuvos Nepriklausomybę, grožėdamiesi Estijos gamta! Švenčiat tai švenčiat, sako vyrukas, bet tai ką jūs veikiat ČIA?? Kaip tai ką, sakom mes, pajūriu gi einam. Tuo metu purvo vonias perbrenda ir į ledinį kalną atkopia vis nauji lietuvių būreliai – sulig kiekvienu naujai pamatytu veidu G4S vyruko akys vis platėja. Griebia raciją ir skambina viršininkui: „Čia kažkokie lietuviai atėjo. Su vėliavom, švenčia savo nepriklausomybės dieną… Kiek jų? Kiek čia jūsų? (žiūri nerimastingu žvilgsniu į mus) KIEK? Apie 40? Tai tiksliai net nežinot? Jie tiksliai nežino, kiek čia jų, bet daug ir dar vis pasirodo nauji!“

O lietuviai, užuodę neblogą nuotykį, bet dar nelabai įsikirsdami į situacijos rimtumą, ėmė vis tankiau būriuotis aplink baltai purviną mašiną. Kol pagaliau paaiškėjo: įsibrovėm į GRIEŽTAI saugomą pasienio teritoriją, kur jokia gyva būtybė neturi teisės įkelti savo kanopos. Oj, jokia dvikojė būtybė. „Nes tuo pajūriu daugiau niekas nevaikšto, jokie žmonės. Tik meškos ir lapės“, – užtvarų, barikadų ir draudžiamų ženklų nebuvimą paaiškino pats gerokai pasimetęs apsauginis. O va mes atėjom ir kas dabar su mumis bus?

Panašu, kad draudžiamoje zonoje paskelbta nepaprastoji padėtis, krizinė situacija ir niekas nežino, kaip su ja susidoroti. Tylomis pasidžiaugę, kad nepatekom į radarus rudosioms meškutėms, ramiai sau miegančioms po mūsų praeitais skardžiais, o kartu ir apgailėję, kad būdami meškų teritorijoje tepamatėm vos vieną lapę, dar labiau nusiminėm, kai apsauginis aiškiai didžiuodamasis tarė: „Tai ką, jūs gal meškų ten pas save neturit?“ „Neturim… Bet užtai turim krepšinį!“ – bent šiuo tuo mėgino reabilituotis Dalius, bet rusiškai kalbančiam pareigūnui kažin kokio įspūdžio tai nepadarė. Vargšas vis suko galvą, kaip sutvarkyti šį keblų lietuvių reikalą (kad ne tik lapės nesulotų, bet ir didesnė valdžia nesuuostų), vis skambino viršininkui ir laukė, kol nieko neįtariantys paskutinieji mūsų klajokliai prisijungs prie visos įsibrovėlių šutvės. Ir niekaip negalėjo patikėti, kad kam nors šautų į galvą ateiti pajūriu į šią vietą. Bandėm sakyti, kad turim vietinį (suprask, estą) gidą Algį, bet greit užsičiaupėm, kai reikėjo jį parodyti – paskutinį kartą pastebėtas ant skardžio dar gerokai prieš slaptąjį uostą, Algis atsirado tik po visos iškilmingos atsikratymo mumis procedūros.

Trypčioti vėjų pagairėje darėsi šaltoka, bet pasijudinti negalėjom niekur. Ir fotografuoti negalėjom, nes viskas baisiai SLAPTA. Galėjom tik laukti, kol priartės tolumoje sušvitusi geltona Juozo liemenė – pasvajodamas, pasidairydamas, pastoviniuodamas jis visiškai nesivargino paskubėti. „Paskutinis!“, – Juozui užlipus, lengviau atsiduso tiek G4S, tiek ir mūsų karavanas, jau paruoštas išgabenimo operacijai. Tiesą sakant, mes nieko daugiau iš jų ir nenorėjom – tik kad parodytų išėjimą. „O jūs dar galvojat čia grįžti kitais metais?“, – su nerimu balse paklausė vargšas žmogus, kuriam suknisom visą ramų vakarą. Ne ne, suklegėjom visi vienu balsu, tik greičiau leiskit išeiti!

Bet viskas ne taip paprasta – reikėjo detaliai paruošti operaciją, suderinti veiksmus, kad vėl koks juodas padaras kelio neperbėgtų. Rimtu veidu jis mums išdėstė planą: nusileidžiam lediniu kalniuku, sukam į dešinę ir ramiai po du einam kaire kelio pusę tol, kol išeisim iš teritorijos. Tada prieisim tiltą, tada pasieniečių būdelę, o tada jau laisvė (štai ta tikroji ir saldžioji laisvės ir nepriklausomybės akimirka!) Kažkas iš džiaugsmo praeidamas tarstelėjo jam: „Iki pasimatymo!“. „Dar ne iki pasimatymo, aš dar jūsų nepaleidau!“, – visi mandagumai buvo tuoj nugesinti. Supratom, kad atsisveikinant reikės sakyti: „Sudie visiems laikams“.

Sulaikytųjų kolona pasileido žemyn. Ties kiekviena purvina sankryža prisijungė dar po vieną ekipažą – gi toks nekasdienis reikalas, negi nepademonstruosi viso savo automobilių parko? Naujas postas, naujas sargybinis, ta pati sena istorija nuo pradžios: iš kur ir į kur ėjom, kaip ėjom, kaip nei ženklų, nei meškų nematėm ir t.t. Visiems knietėjo nuosavomis ausimis išgirsti neįtikėtiną istoriją, kurią dar ilgai jie aptarinės, tverdami tvoras pakrantėje ir statydami meškas į sargybą. Labai jiems rūpėjo „kas čia jūsų per organizacija ir kas čia vadas?“ O vadas tiek atsipalaidavęs, kad net asmens dokumentą autobuse palikęs! Griežtai saugomos pasienio zonos sargybiniams teko pasikliauti Sabinos atmintimi, nors ji suabejojo jau dėl pirmojo Daliaus asmens kodo skaičiaus 🙂

Nuo tos akimirkos mus lydėjo jau trys ekipažai, o tie pareigūnai, kuriems niekas nedavė mašinų, pavydžiai sekė veiksmą nuo savo konteinerinio namelio slenksčio… Žodžiu, išlydėti buvom su visa derama pagarba (ir kibirkščiuojančia įtampa, už vartų virtusią akivaizdžiu palengvėjimu): dvi mašinos ir vienas pėsčias sargybinis supa mus iš visų pusių, kamazų vairuotojai pravažiuodami mojuoja, o mes tiek šypsomės ir kikenam, kad, rodos, plyš žandikauliai. „Už šitą atrakciją dar turėsit primokėt!“, – pirštu linksmai grūmoja Dalius, kol atsisveikindamas G4S vyrukas liepia mums gerai išspardyt vadui užpakalį… Po geros valandos atsiradęs Algis vėliau papasakojo, kad Silamae miestelis, kuriame ir kyla tas įtartinai slaptas uostas, tarybiniais metais buvo uždaras miestas ir čia buvo pagaminta pirma atominė bomba. Kažin, ką gamina šįkart taip užsislaptinę?..

Pelenų kalno taip ir neišvydom, Narvos miesto neaplankėm, bet dėl to niekas nebesuko galvos. Jos ir taip dabar ilgam apsisukusios nuo gausybės įvairiausio kalibro įspūdžių bei apkerėtos šiaurinės Estijos gamtos žavesio. Tik neišmokom estiškai pasakyti „iki pasimatymo!“ – o juk tikrai dar ne kartą norėsis ten sugrįžti. Pvz. kai netoli Silamae uosto atsibus meškos 🙂

Emilija Karoblytė

Vasario 16-osios rytas: išrikiuoti ir žygiui pasiruošę
šventiškai pasipuošę
du vadai: Algis ir Dalius
priešaky – ledkalnis
Baltųjų rūmų dekoracijos
Valaste krioklys. Spėjom!
visi ant ledo: kas su lazdomis, kas su pačiūžomis
kalnų-kopų-miškų grupė, kuriems reikia rimtesnio veiksmo
ledo autostrada
žalios trumpikės rastos!
ledinis takas veda į pakrantę
dar nežinom, bet mes jau slaptoje zonoje
griežtai saugoma teritorija mūsų visai nebaugina
Algis paskutinį kartą matytas buvo kažkur ten aukštai
purvo vonios slaptajame uoste
Toila uostas pasitinka svečius
Lietuvos gimtadienis Estijoje