Užgrobtas antrasis traukinio aukštas, iš širdies plėšiama odė kontrolieriui ir per rankas keliaujanti paslaptinga kepurė (svarbu jos neįduoti niekuo dėtiems traukinio keleiviams!) – apie ką čia? Ogi tai pirmieji naktinio kalėdinio „Kertam kampą“ žygio blyksniai, akimirksniu uždavę atitinkamai pamišėlišką toną tolesniems veiksmams. Vagonas netrukus virto krykštaujančia persirengimo kabina: kas raudonas kepures matavosi, kas šviečiantį sijoną lygino, kas tiuninguotą šalmą demonstravo, o kas spėjo ir raudonus gaurus prisiauginti…
Kai tamsų šeštadienio vakarą prie vidury niekur nutiestų bėgių su ant būdelės užrašytu Lazdėnų pavadinimu ėmė trypčioti Ali Baba-BuBu-Dalius su 43 plėšikais-nykštukais ir 1 šuniu, t.y. kale Dora, net už debesų pasislėpusiam mėnuliui buvo aišku, kad geruoju čia nesibaigs. Arba net neprasidės. Dora, spjovusi į visas savo dorybes, rizikuoti nenorėjo – šastelėjo į Sergejaus atvairuotą autobusiuką ir tiek juos abu tematėm. Visi kiti netrukus pasipustė padus ir žengė pirmus metrus iš planuotų 25 km (kaip taisyklė, virtusių mažiausiai 34-mis, o daugiausiai 40-čia prancmylių – niekas nieko tiksliai nežino, neįrodyta).
Tuo metu, kai didžioji dalis Lietuvos skendėjo pilkumoje, Vilniaus apylinkės naktinių klajoklių akis ir širdis džiugino sniego patalais. Kojas džiugino nelabai, mat suplotas sniegas virto nuostabiu ledu. Nors ir jis buvo paverstas čiuožimo, slydimo, vėliau ropojimo ir atsikėlimo ne iš pirmo karto atrakcija – juk kuo blogiau, tuo geriau!
O iš tikrųjų buvo kiek kitaip – kuo toliau, tuo smagiau, gražiau, pasakiškiau… Buvo žadėtas susipažinimas su kalėdiniais Neries slėpiniais, tad ir maršrutas pasirinktas taip, kad vis jaustume artimesnį ar tolimesnį upės alsavimą. Tamsoje ne itin orientavomės, kur einam ar kur esam, bet ar tai mūsų reikalas? Vadas rimtu žvilgsniu laikas nuo laiko pažvelgdavo į savo GPS, nužvelgdavo tamsų horizontą, tarsi vienas blogai pagarsėjęs tautos vedlys mostelėdavo ranka reikiama kryptimi… Ir niekas neprieštaravo. Kur ten prieštarausi, kai išsišiepęs klampoji per sniegą, stengiesi neįsmukti į upeliūkštį ar išlaviruoti tarp šakomis besistengiančių veidą paglostyti medžių (o už nugaros sproginėja petardos, palydimos vyriškų klyksmų). Sniego karą keitė raganos šluotos paieškos pušų viršūnėse, o Pinyklos šaltinio (jauninantis!) vanduo pasirodė besąs gaivesnis net už ekspromtu įsteigto Arbatos klubo vartojamus vitaminus…
„Dabar visi sustokim ir išsijunkim ciklopus. Ir sijoną išjunk!“, – nuskambėjo vidurnaktį. Ir kelias minutes buvo ne tik tamsu, o ir tylu – taip tylu, tarsi šiame miške niekada nebūtų buvę 44 besijuokiančių, įvairias kalbas varinėjančių ar dainuoti bandančių kertamkampiečių. Stebuklinga susiliejimo su miegančia gamta akimirka! Panašių momentų būta ir daugiau. Ypač, kai po kokių 5 valandų ėjimo pamažu ėmė tilti kalbos. Žvilgt į priekį – nuo sniego svorio lyg arkos virš galvos palinkusios senovinius šventinius atvirukus primenančios medžių šakos; žvilgt atgal – tarsi į jiems vieniems girdimos muzikos ritmą linguojančių ciklopų virtinė; žvilgt aukštyn – pro debesies kraštą į keliautojus įsistebeilijęs apsnūdęs mėnulis; žvilgt žemyn – tik išmintos pėdos ir sniego šiugždėjimas tarp batų… O šalia tyliai, kad netrikdytų mūsų naktinių minčių, plaukia paslaptingoji Neris (per kurią, priešingai nei per vieną kitą miškelį, kampo nenukirsi)…
Tikriausiai kalta pasakiškai jauki atmosfera ir stebuklingas kalėdinis laikotarpis, kad nei šaltis siuntė išbandymus, nei kojos reiškė savo teises į poilsį, o ir miego fazė nebesuprato, kada čia jai išlįsti į eterį. Besigrožėdami kažkuo, ko dėl tamsos negalim pamatyti, bet dėl šviesos širdyse lengvai galim pajusti, staiga horizonte išvydom dar vieną stebuklą – ryškiai blyksintį laužą! Beveik atrodė, kad 3 val. nakties ėmė vaidentis. Arba kad kažkas įjungė dangišką projektorių ir paleido legendinį animacinį filmą „Dvylika mėnesių“. Nes buvo per daug pasakiška (tamsūs medžių siluetai, žaižaruojantis sniegas, lėtai ėmusios leistis snaigės ir kaitri ugnis), kad būtų realybė.
Tik ne dvylika brolių, o vienas Sergejus rymojo prie laužo ir virė vandenį arbatai bei košei. Grikių košė dėl ypatingos prieskonių paletės, kurią Dalius, pasitardamas su publika, teatrališkai sumaišė, įgavo irgi dievišką skonį ir ne vienam suteikė supergalių likusiai žygio atkarpai (net nedoroji Dora atsikėlė ir pasiryžo pažygiuoti su šeimininkais, jei jau taip reikia). O paskutinėje iš nakties į rytą palengva pereinančioje atkarpoje – ir laukinės eglutės puošimas, ir kalnų upe protarpiais virstančios Dūkštelės slėpiningi vingiai bei pavojingi skardžiai, ir snaudžiantys piliakalniai, ir dešimtys, o gal šimtai snieguotų laiptelių aukštyn žemyn… Įsukti į žiemišką euforiją, net nepastebėjom, kaip gerokai prašvitus kojos atnešė prie autobuso.
Užtai ne vienas išpūtė akis, staiga susivokęs, kad stovi prie Vilniaus centrinės eglės. Iš kur ji čia? Iš kur MES čia? Juk ką tik, rodos, kažkokiame kitame pasaulyje puošėm mažytę eglutę… Kur miškas, kur sniegas, kur stebuklingas laužas?.. Grupinė haliucinacija čia buvo, ar ką? Gal prisisapnavo? Tik vos vos pavargusios, bet nepaprastai laimingos šypsenos veiduose leido patikėti, kad ši kalėdinė kertamkampiška pasaka buvo Tikra Dovana kiekvienam, kas išdrįso ją sau ir vienas kitam padovanoti.
Emilija Karoblytė
Komentavimas uždarytas.