2016.05.14 – Kaip kampų nekirtom „TrenkTuro“ žygyje pajūriu

„Kampiečiai“ priėmė „TrenkTuro“ mestą iššūkį, ir šiais metais „100 km pėsčiomis pajūriu per 24val.“ žygį šturmavo visa komanda. Buvo visko – skirtingų tikslų, potyrių ir nuotykių. Vieni iššūkį įveikė, kitus nelemtos aplinkybės privertė sustoti pakeliui. Tačiau visi sutiko – tai buvo didelis išbandymas, sukėlęs tikrą emocijų ir minčių jūrą kiekvieno širdyje ir galvoje. Štai truputį įspėjantys, truputį gąsdinantys, bet užvis labiau įkvepiantys kelių „kampiečių“ įspūdžiai.

Gintaras:

Ėjau, nes žinojau, kad sutiksiu daugybę žmonių, kurie moka šypsotis ir džiaugtis, net kai jiems ir labai sunku. Praėjau, nes žinojau, kad kitiems yra žymiai sunkiau, nei man, bet jie vis tiek eina.
Žinojau, kad palaikysime save ir kitus, ir po finišo bus euforija – džiaugsimės savo ir kitų pergalėmis, ir kilometrų skaičius čia nesvarbu.
Ir kai praeis keletas dienų, užgis pūslės ir nebereikės vaikščioti kaip pingvinui, galbūt atsiras noras patirti tą jausmą dar kartą, o gal netgi sieksime dar daugiau.
Na, o šiandien lepinu save visais įmanomais būdais, kad susitaikyčiau su savimi 🙂

Gintaras kelyje per savo 100 km

Sabina:

Buvau prisiklausiusi visokių kalbų apie ėjimą pajūriu. Negaliu laikyti savęs vaikščiojimo čempione, bet, pasitaikius progai, niekada neatsisakau nukulniuoti vieną kitą dešimtį kilometrų. Esu ėjusi pėsčiomis pajūriu nuo Nidos iki Smiltynės, tik visai kitokiame kontekste: su mylimu žmogumi, ir ne per parą… Taigi, teoriškai žinojau, kokie turėtų būti tie mano pasirinkti 25 km. Judėjome kartu su jaunaisiais „kertamkampiečiais“. Šventinė nuotaika, šypsenos, ir, žinoma, gaivus pajūrio oras lydėjo nuo pat starto pradžios. Ėjome vorele, kiek užmatai: priekyje – gyva virvelė intensyviai žygiuoja, atsisuki – kiek akys aprėpia –gyva grandinė už nugaros. Jėga! Kada esi mažas burbuliukas ilgoje žygeivių karolių grandinėje – yra jėga. Netikėtai greitai buvo pasiektas pirmasis punktas, Lietuvos – Latvijos pasienis. Džiaugsmingai pasimatyta, susimojuota, apsikabinta su pažįstamais. Džiugino stendai su nuotaikingais užrašais. Ir šypsenos, šypsenos, šypsenos… Jūra kaip didžiulė bala, o joje tingiai besisupančių gulbių pulkai – kažkas nerealaus. Žinojau, kad skubėti nėra kur, todėl nepatingėdavau pasilenkti paimti vieną kitą akin kritusį akmenėlį. Keletą kilometrų pėdinau paskui mokyklinio amžiaus jaunimą. Žavėjo jų gebėjimas ritmingai eiti būriu ir dar spręsti šaradas. Svaigau nuo gaivaus jūros kvapo, sumišusio su smėlio, žydinčių žolynų ir pušų aromatu. Dideli dalykai prasideda nuo mažų smulkmenų: gero žodžio, ištiestos rankos, užlipus ant bangų paplautos smėlio keteros, ir nejučia čiuožiant vandens link. Galų gale – tiesiog nuo padrąsinančios šypsenos. Ne visiems tuos 25 km buvo lengvai įveikti. Priėjus kryžkelę „25-ukai į kairę, visi kiti – tiesiai“, suspaudė širdį: norėjosi eiti dar. Horizonte jau boluoja Palangos tiltas, saulės spinduliai tingiai žybčioja stikliniu jūros paviršiumi, aplinkui draugiškas šurmulys ir „Lukla“ milžiniškos kuprinės matavimosi ceremonija… Kodėl pasukau laikinų namų link? Visų pirma – įsipareigojimas „ganyti“ jaunuosius keliautojus. Antra – nusiteikimas: sakiau sau, kad pirmam kartui pajūriu užteks minimalios distancijos. Ne vienas ėjęs pasakys, kad nusiteikimas sudaro didžiąją dalį sėkmės 🙂 . Ar pavargau? Įžengus į Šventąją, kai iki finišo buvo likę vos pora kilometrų, ėmiau jausti , kad turiu kojų raumenis 🙂 . Jau gulėdama miegmaišyje ir klausydama ant namelio stogo šokančio lietaus monotoniškos muzikos, mintimis vis dar buvau pajūry. Ten, nakty, atkakliai savojo tikslo link judėjo bendražygiai. Kas žavi tokiuose masiniuose žygiuose? Vienybės jausmas! Kaip sename gerame prancūzų filme: „Visi už vieną, ir vienas už visus“. Ačiū organizatoriui „TrenkTurui“ už atgaivą sielai ir naštą kūnui 🙂

Sabina kelyje per savo 25 km

Jovita:

Jūra pasitiko mus rami, pasidabinusi paukščių karoliais, išlydėjo su siaučiančiom bangom, lyg stengtųsi nuplauti visus tuos pavargusių kojų išmintus takus ant savo kranto. Mistinis rūkas, auštantis kvepiantis ir čiulbantis rytas, pilni batai smėlio, lietus, visą naktį glostęs mūsų šonus, bangų muzika, bendražygių palaikymas, juokas, keiksmai, paburbėjimai (aš jus vis tiek myliu!;))) savanorių rūpestis:) Viskas tilpo į šį savaitgalį:) Ar labai džiaugiuosi? Paklauskit apie tai, kai išsimiegosiu:))

Jovita kelyje per savo 100 km

Sigutė:

Į Lietuvos pajūrį grįžau lygiai po metų. Suvesti sąskaitų su savimi. Atsakyti į visus metus kankinusį klausimą – ar aš galiu per parą nueiti šimtą, nuo sienos iki sienos? Pakartoti ir pabaigti, ką pernai pradėjau. Keistas sutapimas, net oras buvo panašus. Pirmą kartą mačiau tiek gulbių jūroje. Štai ir išlauktas, išsvajotas Nemirsetos postas. Pietūs. Deja, mus pasitiko didžiulė eilė prie registracijos ir dar didesnė eilė prie maisto. Kelioms sekundėms panirau į savigailos liūną. Bet tik kelioms. Toliau Klaipėda, pasitikusi lietumi. Paskubomis peržiūrėta kuprinė ir keltas į Smiltynę. Persikėlus kažkas pasakė, kad pradedame viską iš naujo. Eisime tik 50 km. Nedaug. Jei nesižvalgyti atgal, į jau prapėdintus 50. Neringos juostos jūra pasitiko didelėmis bangomis. Lietus, vėjas, besiartinančios sutemos. Priešakyje Alksnynės postas (61-as kilometras). Einu viena. Bendrakeleiviai išsibarstė kas kur. „Menki“ 11 kilometrų užsitęsia. Jūra šėlsta. Klampoti per smėlį darosi vis sunkiau. Klausausi jūros dainavimo ir pradedu skaičiuoti žingsnius. Vienas, du, trys….dešimt….šimtas… Cinkt mintis – „ką aš čia darau?“…vienas, du, trys…..dešimt….šimtas…vėl cinkt mintis – „noriu namo“….ir vėl skaičiuoju. Bet tai sunku, kai nėra jokio atskaitos taško. Ar skaičiuoti tarp tų „cinkt“? Pati sunkiausia atkarpa. Trumpas stopas Alksnynės punkte. Ir vėl tolyn. 10 km. iki Juodkrantės. Neįtikėtina, bet ši atkarpa buvo vienas malonumas – smėlis suplūktas lyg asfaltas. Lengvas ėjimas. Pamačiau, lyg ir netoli, signalinį punkto žiburį. Užburtas žiburys, kuris niekaip neartėjo. Bet Juodkrantės punkte pasijutau, lyg Kalėdose. Lempučių girliandos nušvietė kelią iki pavėsinės. O ten – židinys, šiltas maistas, rūpestingi savanoriai. Ir visa pavėsinė knibždanti keliauninkų. Vieni ateina, kiti išeina toliau, treti – lieka tysoti, kol bus išvežti. Tai lemtingas man punktas. 71-aisis kilometras. Tačiau šįkart tvirtai žinojau, kad kelionės čia nebaigsiu. Iš Juodkrantės pajudėjome keturios ištvermingosios. Neįtikėtina, liko tik 29 km. Skaičiuojame kilometrus – prieisime Pervalką. Tada 6 km. iki Preilos. Ir lieka 8 kilometrai. Supratau, kad sunkiausia jau praeityje. Lūžio taškas. O toliau – lėtas ėjimas, momentais, tiesiog slinkimas link finišo. Ir jokių minčių pasitraukti. Apskritai – jokių minčių galvoje. Laikas prieš aušrą. Miegas lipdo akis. Kalbos trumpėja. Galiausiai lieka pavieniai žodžiai. Ir ilgos tylos pauzės. Paskutinė atkarpa – Preila-Nida. 8 kilometrai. Neįtikėtinai sunkūs. Nuovargis padarė savo. Nueita 90 kilometrų. Beveik 22 valandos nepaliaujamo pėdinimo. Pagaliau įšliaužiame į Nidą. Šį miestelį pažįstu kaip savo penkis pirštus. Praleidau čia vaikystės vasaras. Žinau, kad jis mažas. Kažkas pasako, kad Nida didesnė už Vilnių. Juodas humoras. Negaliu apsakyti, koks neįtikėtinas jausmas – kai įžengėme į info centrą ir pergalingai pasakėme VISKAS. ĮVEIKTA. Tai buvo tikras ištvermės žygis, su skausmo, nuovargio, nevilties, džiugesio ir pasididžiavimo prieskoniu. Ačiū bendrakeleiviams, neleidusiems palūžti.

Sigute kelyje per savo 100 km

Kamilė:

„Tai… per dvejus metus surinkau Lietuvos pajūrį“- dabar išdidžiai juokauju. Pernai kulniavau naktį, tad šįkart reikėjo įveikti 50 km dieninį maršrutą. Nebuvo lengva. Bet buvo lengviau, nei naktinės atkarpos įveikimas. Lengviau, nes jau buvau patyrusi, ką reiškia kulniuoti dešimtis kilometrų, matant tą patį horizontą, gūžiantis nuo vėjo, ir bangų, ošiančių vis į tą pačią ausį, kartais jau beviltiškai grimztant į nesibaigiantį smėlį. Lengviau, nes naktį tematai tik žiburėlius tolumoje, iki kurių niekaip neprieini, ir apšviestą ratuką sau po kojomis; dieną įspūdžių kur kas daugiau. O kur dar naktinė nemiga ir atšiauresnis oras… Tačiau pernai man to „sunkiau“ reikėjo. Tai buvo pats didžiausias ir drąsiausias ligtolinis sau mestas iššūkis; reikėjo mažumėlę savęs paieškoti, o suradus dar ir įveikti. Buvau be galo laiminga rezultatu. Tačiau šįmet su „Kertam Kampą“ dalyvavome komandinėje įskaitoje, tad savi kilometrai tapo svarbūs ne tik į transą puolusioms tavo kojoms, bet ir taip pat į akistatą su savo angelais ir demonais stojusiems komandos draugams. Pasklidome po skirtingus maršrutus, bet nuolat vieni kitus sutikdavome, susiskambinome, pagelbėjome logistinėse daiktų ar jėgų bėdose. Kaip ir pernai, taip ir šįmet patyriau, kad beprotiškai svarbūs bičiuliai, einantys šalia. Tie, kurie stumtels ar truktels, pakiš saldainį ar agurką, primins, kad reikia atsigerti kaip tik tada, kai labiausiai reikia. Tie, su kuriais žingsnis sutampa, ir pertraukėlių poreikis; bičiuliai, su kuriais ir pajuokauti, ir pasiguosti gali. Tie, su kuriais fotosesijos prie kilometražo tentų ir ilgainiui įgrisusiame kraštovaizdyje tampa pašėlusios ir smagios. Neabejoju, kad šis bendrumas sudaro nemažą dalį finišo sėkmės. Pirmoje žygio pusėje visi kaitome, kepinami saulės ir tvankumo. Ne vienas suabejojome, ar tokiomis sąlygomis pavyks nukulniuoti, kiek reikia. Vėliau pakilo rūkas, kuriam aš vis dar labai dėkinga – kad ore „pakabino“ daugiau drėgmės, ir uždangstė objektus, kuriuos reikėjo pasiekti. Kai jie galiausiai išnirdavo, būdavome jau tikrai netoli. Tikras pernykštis „deja vu“ ištiko, kai, pajudėjusius iš paskutinio kontrolės punkto, mus pasitiko lietus. Vos stabtelėjus krėtė šaltukas, šlapiuose batuose kojoms darėsi vis nepatogiau. Paskutinius kilometrus miestu tiesiog praskridome. Finišo palapinėje rūpestingų savanorių operatyviai buvome apdalintos arbata, diplomais; medaliai tiesiog užkabinti ant kaklų. Ir galėjome klibinkščiuoti ilsėtis. Visą naktį, klausydami lietaus barbenimo į stogą, siuntėme šiltas ir geras palaikymo mintis tiems, kas vis dar ėjo… Ryte žvaliai šokome į autobusą, godžiai rinkdami naujienas apie mūsų 100-ukininkus. Perkėloje stovėjome plačiai išskėstom rankom, kad į glėbį galėtų sukristi parplaukusieji. Atgal važiavo miegantis, bet nuo palaimos jausmo per siūles braškantis autobusas. Ar dar kartą? Ar 100? Kol kas nežinau. Žinau tik, kad ši patirtis nepakartojama, ji kaskart vis nauja, vis kitokia. Bet galiu prisiekti, jog verta bent kartą pabandyti. 25, 50 ar 100 – tai jau nesvarbu. Bet iškelti sau tokį tikslą ir iki jo einant pasiklabėti su pykstančiomis kojomis, sprandu ar nugara, bumbančiais kolegomis šalia, ar net su visais šventaisiais – tai gali būti viena ryškiausių gyvenimo patirčių. O gali būti ir kur kas didesnių dalykų pradžia.

Kamile kelyje per savo 50 km

Diana:

Prieš metus negalvojau eiti. Netikėjau, kad eisiu. Smėliu. Nekenčiu smėlio. Na, nebent iš Smiltynės į Nidą. Ne naktį.

Jau ir KK eina.

Užsirašiau. 50 km dieną. Iš Šventosios į Klaipėdą.

Ko tam pajūry nemačius?

Smėlio? Klampaus, biraus, lipnaus, kieto, čežančio, cypiančio.

Vandens? Lygaus, raibuliuojančio, garuojančio, svaiginančio, iš pasalų puolančio.

Saulės? Neįkyrios, nedrąsiai švystelėjusios ties Palanga ir dingusios…

Horizonto? Išplaukusio, išsiliejusio, išnykusio.

Dangaus? Kur jis? Aaa ten dar jūra. Neee – jau dangus! O debesys!

Gulbių? Jūroj? Plūduriuojančių. Nardančių. Baltų užpakalių!

Draugų? Krykštaujančių, burblenančių, nuskubėjusių, atsilikusių, palaukusių, pasidalijusių, nutilusių, pažadinusių. ĮKVĖPUSIŲ!

Savęs.

Diana kelyje per savo 50 km

Dalius:

„TrenkTuro“ asai, dievaži, nustebinot visomis įmanomomis savo sugebėjimų spalvomis. Vienos žodis – superturboultraekstra! Sugebėti surinkti tokią komandą! Čia kažkas ne taip. Kad savanoriai trykštų nuoširdumu, dar niekur neteko matyti. Ir sugalvok pasakyti: „ Jus sėdėkite, aš viską atnešiu…“. Penkių žvaigždučių žygis iš keturių galimų. Ačiū savanoriams, kad man nesutrukdė pabėgti iš priešpaskutinio punkto, ir likus 4 kilometrams iki finišo galėjau nors 4 minutes pamiegoti. Apie savo vidinius sutiktus vaiduoklius žygyje nepasakosiu, bet jie buvo tikrai ypatingi. Noriu padėkoti, bičiuliams, kurie man tempą diktavo iki Klaipėdos bei neleido atsilikti. Matyt nėra tokių skvarbių žodžių nerealioms bičiulėms, kurios man neleido nudvėsti ant smėlio. Dar noriu parašyti, kad žygiams visiems reikia ruoštis atsakingai, bet jeigu esi stiprus vidiniais savo resursais, tai ir su „plafkėmis“ bei basas praeisi. Galite nesutikti su manimi, bet mačiau vieną, kuris beveik basas 100 km praėjo, ir dar mane paliko už savo nugaros… Deividui ir Vytautui noriu palinkėti ne tik stiprybės. Noriu dar palinkėti sukurti „keliautojų lygą“ su savų žygių sistema. Jūsų žygis negali būti kandidatas, nes jau dabar Jūsų žygis yra flagmanas. Lietuvoje tikrai taip. Linkiu nesustoti ir tobulėti tiek, kiek Jūs manote, kad dar galima. Savanoriams noriu nusilenkti net dabar, kai dar juodi dūmai rūksta iš nugaros pusės. Žmogiškąja prasme man irgi yra ko iš Jūsų pasimokyti. Aš laukiu, kada vėl Jus galėsiu sutikti. Ne pasilepinti, bet apkabinti. Keliautojams noriu palinkėti kuo daugiau šypsotis, kai jau būna „pipiec“. Žinokite, šypsenos ir juokas geriausiai gydo nuovargį, pūsles, vidinį susipriešinimą ir visą kitą Jūsų tamsesnę pusę.

Dalius kelyje per savo 100 km

„Kertam Kampą“ komanda „TrenkTuro“ Pajūrio žygyje sidabrinė!