Gandriuko bekelė

Keltąsos „Gandriuko bekelė“ apibūdinimas

Data ir laikas: 2021.01.10., 14 – 17.02 val.

Keltąsos sudarytojai: Sabina ir Dalius Pranculiai.

Oro sąlygos: Oro temperatūra ~ -2 -3 laipsniai. Vėjas – iki 2 m/s. Krituliai – 0. Debesuotumas – 10 balų. Dangus apsiniaukęs, bandė plyšti, bet nepraplyšo ir Saulės spindulių nesulaukėme. Paviršius padengtas ~20-25 cm storio sniegu.

Keltąsos ilgis ir aktyvaus judėjimo trukmė: 5.1 kilometro; 1 val. 18 min.

1. Gamtiniai objektai:

• Svylos bambagyslė;
• Svylos upės slėnis;
• Paslaptingasis ežerėlis;
• Šlapžemės.

2. Kultūriniai objektai:

• Guntauninkų vandens matavimo stotis;
• I-ojo pasaulinio karo vokiečių vadavietės bunkeris;
• Apleistas keturkampės formos šulinys;
• Melioracijos vandens kanalas;
• Triluščių kaimas;
• Kertam Kampą keliautojų namai.

Keltąsos aprašymas:

• Pavadinimo priešistorė. Nusprendėme, kad keltąsos pavadinimą turime išlaukti ir sugalvoti, ar tai žygio metu, ar tai po žygio. Šį kartą po žygio pažiūrėję į keltąsos vaizdą žemėlapyje, pastebėjome, kad matome tarsi gandrą. Taip, žiema ir gandriukas ne visai dera, tačiau liko gandriuko bekelė…
• Keltąsa: Guntauninkai – Triluščiai – Guntauninkai.
• Keltąsą sudarė bekelė ir žygiavimas su sniegžengiais per sniegą. Jokių takų neturėjome išskyrus starto ir finišo kelią per Guntauninkų kaimą. Žygį papuošė ištisiniai kampo kirtimo viražai.
• Žygio idėja susikristalizavo žvelgiant į vasaros palydovo vaizdą žemėlapyje, pamačius keistą, lyg žalsvą arba tiesiog neaiškią dėmę. Lyg pelkė, lyg akivaras, lyg ežerelis, lyg mistinis nedidelio meteorito krateris… Su lyg kiekviena diena augo smalsumas ir ramybės trūkumas. Ir kas ten yra? Nors šis gamtos kūrinys ne per toliausiai slepiasi nuo Guntauninkų kaimo, tačiau vietiniai nieko negalėjo pasakyti. Šios paslapties erzinami, taip žygį ir pradėjome nuo Kertam Kampą keliautojų namų (adresas Svylos g. 9). Po šviežiai iškritusio nemažo sniego sluoksnio, nusprendėme išbandyti sniegžengius. Susiruošėme eiti bekele, tai pamąstėme, kad sniegžengiai turi padėti, ir tikrai padėjo…

Iš pradžių pasukome Tverečiaus gyvenvietės kryptimi. Kirtome Svylos upę, dešinėje palikdami Guntauninkų vandens matavimo stotį. Už tilto sukome kairėn, jau išnykusio Černakiškės kaimo pusėn. Peržengę per Rimgaudo kiemą, viena akimi žvilgtelėjome į Svylos upės slėnio pakraštyje stūksančius I pasaulinio karo įtvirtinimus, pasak vietinių, vokiečių buvusi vadavietė. Kelio, takelio ir kitokio žmogaus suformuoto palengvinimo žygiavimui nesimatė, todėl su malonumu pradėjome drąsius kampo kirtimus. Žygio kontūrai ėmė ryškėti pasidavus improvizacijos jėgai. Už savęs palikome griūnančias kolūkinių laikų fermas. Mūsų dėmesį patraukė apšalęs keturkampis betoninis šulinys. Ar tai fermos hidrotechninis statinys? Ar tai buvusios sodybos palikimas? Teks paklausinėti vietinius, kas čia per žmogaus kūrinys. Peržengėm siaurą vandens kanalą, vedantį nuo buvusios fermos pusės link Svylos upės. Pagal kitą kaimyninį taisyklingo vandens kanalo šoną patraukėme link miškelio, kuris susispietęs į nedidelės ovalios salos formos kūrinį. Žemėlapyje jis mums pasirodė kaip Svylos bambagyslė, arba tarsi prisnūdęs buožgalvis Svylos slėnio pakraštyje. Panašu, kad apleistas miškelis slėpė šaltiniuotą šlapynę, kurios plotus žemdirbiai „apkarpė“ pasirūpindami vandens kanalu į Svylos upę, bei taip atkovodami daugiau dirbamos žemės. Įžengėme į nupjautų kukurūzų lauką. Nors sniego nemažai, tačiau žygiuojant kartais pataikome nupjautų kukurūzų stiebus įsprausti į sniegžengius. Menkas nepatogumas, tai per daug netrukdo. Nusistatėme kryptį į Raščiūnų kaimo pusę, nes įdomu apžvelgti Svylos upės slėnį šiek tiek iš aukščiau.

Svyla ypatingai vingiuota (matyti žemėlapyje), gana pelkėtomis pakrantėmis pasipuošusi upė, kurios pradžia Baltarusijoje, o savo vandenis atiduoda Birvėtos upei. Upės slėnis ypač palankus paukščiams gyventi. Dalis upės įeina į Svylos biosferos poligono teritoriją ir yra saugoma Ramsaro kovencijos. Bendras Svylos upės ilgis siekia apie 61 kilometrą. Spėjama, kad upės pavadinimas siejamas su žodžiu svilti. Svyla priklauso didžiausios Latvijos upės – Dauguvos baseinui. Jeigu žiema sniegingesnė arba šiltuoju metu palyja gausiau, Svylos slėnis pasipuošia įspūdingais potvyniais, kuriuos lemia gana molingas, sunkiai arba neskubiai vandenį sugeriantis dirvožemis.

Šiek tiek palipėję ant kalvelės apžvelgėme baltu sniegu ir rudomis nendrėmis apkaišiotą besislepiantį Svylos vagos kaspiną. Tolumoje nustraksėjo stirnų pulkelis. Pasukome paslaptingo ežerėlio kryptimi. O kiek daug stambių briedžio kanopų įspaustų pėdsakų! Opapa! Štai ir pats briedis į mus žiūri iš tolo nejudėdamas. Pro žiūronus apžvelgiame mūsų miškų karalių. Jauniklis, be ragų ir užsispyręs nejuda. Stovime ir mes užsispyrę, bei žiūrime vienas į kitą. Kantrybė pirmiausiai trūko mums, pradėjome žygiuoti. Briedis netrukus pasidavė į vieną pusę, paskui į kitą pusę, kol galiausiai, apsisprendęs, nubėgo į netoli esantį mišką. Veikiai priėjome krūmais, vienišais medžiais ir nendrėmis užmaskuotą paslaptingą ežerėlį. Nusprendėme apeiti aplink, iš kairės pusės, nes dešinėje pasirodė lyg neužšalęs vanduo, žadantis mūsų arčiau neprisileisti. Perėjome melioracijos kanalą, kuris paslaptingąjį ežerėlį dar labiau atitvėrė nuo mūsų. Pradėjome sekti palei vandens pilną kanalą, tikėdamiesi rasti vietą, kur galima pereiti į kitą pusę. Tolstam nuo savo ežerėlio. Ai, laiko turime, galime ir pasivaikščioti. Taip ir nužygiavome skaičiuodami briedžių perėjas per vandens kanalą iki Triluščių išnykusio kaimo likučių.

Triluščių kaimas apleistas, išlikęs vienas gerokai pavargęs gyvenamasis namas, bebaigiantis sugriūti ūkinis pastatas ir nuo jų nutolusi pirtelė. 1931 metų surašymo duomenimis Triluščiuose gyveno 21 gyventojas. 2001 metais jau tik 2 gyventojai, o 2011 metais jau žmonių nebeliko, tik griuvėsiai ir šabakštynai, kuriuos apsupo ūkininko įdirbami laukai.

Netrukus perėjome į kitą kanalo pusę ir vėl klampojame atgal palei tą pačią vandens vagą link savo žygio tikslo, ežerėlio. Štai, kaip atsirado gandriuko „snapas“. Ir štai ežerėlis mus prisileido arčiau. Toks taisyklingai apskritas, pasidengęs klastingo storio ledu ir apsimaskavęs puriais sniego kailiniais. Saugiai apsuptas augalijos ir šlapynėmis. Šalčio dar buvo nedaug, todėl priartėjus arčiau ežerėlio, po sniegžengiais pasirodo didėjančios vandens dėmės. Atsitraukiame ir pabandome apeiti didesnę ežerėlio pakrantės dalį saugiu atstumu. Atsargiai slenkame palei sniegu ir sausais augalų herbarais, pavieniais medžiais bei krūmais papuoštą pakrantę. Peržengiame vieną kitą vandens „ūsą“, kurie pasislepia iš vienos pusės šlapžemėse, iš kitos pusės – ežerėlio prieigose. Prieiname tokį jau didesnį upeliuką, kuris jungiasi su melioracijos vandens kanalu. Matyti, kad ir bebrų čia gyvenama. Apgriaužtas vienas kitas medelis, o praskeltas plonas ledelis rodo šių gyvūnų gyvastį. Sniege pėdsakų ir daugiau matyti, tik ne visus atpažįstame. Smagiai pabraidę paslaptingojo ežerėlio pakrantėmis, pasukome namų link. Bus įdomu čia apsilankyti kitais metų laikais ir pastebėti, kaip keičiasi vaizdas. Labai įdomu, kaip čia migruoja vanduo. Ar šlapžemės maitina, ar melioracijos vandens kanalas maitina, ar pats ežerėlis vieną ar kitą „draugą“ maitina… Vaizdelis ir gamtos kūrinys netradiciškai įdomus. Klampodami šlapynės pakraščiu, įprastai apžvelgdami žvėrių pėdsakus ir prakapstytą buvusio kukurūzų lauko pakraštį, artėjame vėl link Svylos bambagyslės. Tarsi iš po kojų netikėtai purptelėjo aštuonių kurapkų pulkelis. Tolumoje ganėsi nerimastingai besižvalgančių stirnaičių pulkelis. O mes jau įžengėme į Guntauninkų kaimo teritoriją, po truputį pasitinkame sutemas ir besižiebiančius gatvės žibintus. Smagiai ir prasmingai pasivaikščiojome su sniegžengiais, ir bekele…

Gyvenvietės:

• Guntauninkai;
• Triluščiai.

Sutikti žmonės: nesutikome dvikojų, aplink ramu ir tyku.

Istorijos: Nėra.

Augalija: sniegas kuopščiai padengė didžiąją dalį žemės paviršiaus, todėl augaliją apibūdinsime labai stambiais štrichais. Didžioji dalis keltąsos buvo žmogaus sukultūrintoje žemės ūkio paskirties žemėje, kurioje paskutiniu metu buvo auginami kukurūzai. Svylos upės pakraščiuose ir šlapžemėse auga juodalksniai, beržai, viena kita eglė, įvairūs krūmai ir nendrės.

Gyvūnija: sutikome stirnų, briedį ir kurapkų.

Pastebėjimai: keltąsa tinkama nebijantiems eiti bekele, norintiems susipažinti su Svylos upės slėnio, pelkės ir šlapynių vaizdais. Šiltuoju metu keltąsos pobūdis gali būti sunkesnis dėl vėšlesnės augalijos. Taip pat šlapynių teritorijoje gali tekti susidraugauti su pabraidymais per vandenį ir dumblą. Yra galimybė keltąsą palengvinti ir apžvelgus įdomius gamtos vaizdus grįžti lauko keliuku. Ši keltąsa dėl nedidelio atstumo tinkama ir drąsiems vaikams. Labiau rekomenduojama šaltuoju metų laiku.

Google žemėlapis