Dainora Kryklaitė
Kadangi esu baigusi ex-VPU, žinau, kad gavus namų darbų, juos privaloma padaryti. Kitaip parodysi savo neatsakingą požiūrį į dėstomą dalyką, nepagarbą mokytojui ir išsiduosi, kad pamokos esmės taip ir nepagavai.
Penktadienį prasidėjo kelionė į „kažkokį užkampį“, kur turėjo vykt „kažkokia talka“. Dar turbūt turiu pridurt, kad kaimiškų darbų nebijau ir moku, bet KK bazėje buvau pirmą kartą. Taigi, atsibeldus į ofisą su visa manta nuo pat ryto, išdidžiai dėsčiau kolegom, kad važiuoju į kažkokį kaimą, kažko dirbt ir su kažkuo. Visi linksėdami galvas palinkėjo gero savaitgalio..
Iš Vilniaus pajudėjom beveik valanda vėluodami, 6-ese viename lengvame automobilyje. Pasirodė kiek keista, na bet tiek to pamaniau, esu „lanksti“. Nuvykus nei su duona, nei su druska niekas nepasitiko, vadas tuo metu, kaip išaiškėjo vėliau, nuvargęs nuo pasiruošimo darbų, „ieškojo“ pamestos grupės Tatruose. Jos neradęs, sąžinės (t.y. Sabinos) pabudintas, atlėkė sveikinti atvykusiųjų. Penktadienis taip ir būtų pasibaigęs ramiu pasisėdėjimu su pasakojimais apie senus gerus žygius, jei ne naktinis žygis po apylinkes. Aplankydami jau senai negyvenančius kaimynus, jų turimas valdas, besimatuodami jų paliktas sukneles, paskaitinėdami jų laikraščius (± 1992 m.), prisėdę ant paliktų geležinių lovų, bandėm dėliot istoriją, kas ir kaip tame name gyveno. Mestelėję akį į garaže stovinčią klasiką -Moskvičių- žygiavom toliau, bendras atstumas gavosi kokie 800 m. Ai, dar Vėjas kvietė į „savąjį trobesį“, bet kadangi niekuo ten nevaišino, išgužėjom namo ilsėtis.
Poilsio tema po šio savaitgalio tapo kiek reliatyvi sąvoka… Kai atsiguli ryte apie 2-3 val, o jau 10 val turi stovėt rikiuotėj, nes atvažiuoja traktoristas Meškelė, planuoji bent kiek numigt. Ir tada suvoki, kad visgi esi ne vienas ir turi draugų. Dauguma pasirodo solo arijų atlikėjai, o tu net gėlių jiems neturi… Belieka verstis ant kito šono ir apsimest, kad jų koncertas tiesiog ne tavo skonio ir už bilietą mokėti neketini.. Ir kai jau pameti statistiką, kuris ir kiek ilgai traukė savo ariją ir jau beveik susiliejo į duetą ar net trio, staiga išgirsti šaižų žadintuvo skambesį sklindantį iš vado rankų: emalinis dangtis sąjungoje su metaliniu samčiu nužudo viltį numigt galutinai…
Sutrumpinant namų darbams skirtą užduotį, galiu drąsiai tvirtinti, kad talka pavyko: tujos ir kiti augalai susodinti, malkos sukrautos, pirtimi pasinaudota, vėliava plevėsuoja, laužavietė paruošta ir išbandyta, makaronai ir grikiai suvalgyti (net ir vegetarai buvo pagerbti!). Talka, tiesa, apsiribojo ne vien praktiniais užsiėmimais, teorijos taip pat nepamiršta, nuo tikslo pilt avižas po tujų šaknimis iki analizės, kuo turistas skiriasi nuo keliautojo. Įspūdingiausia, kad visam darbų sūkury nepamirštas svarbiausias tikslas: nuoširdus bendravimas ir gera emocija.
Ačiū vadui Daliui už KK bazės idėją, organizavimą, dėmesį kiekvienam atskirai ir visiems kartu, jo dešinei rankai Sabinai už pagalbą ir kantrybę, bendradalyviams už kelionę, kompaniją, koncertus, anekdotus, ledus ir tortą ir Juzytei už kaimišką pieną ir nuostabų sūrį!
Ir veltui kolegos linkėjo gero savaitgalio, jis buvo tobulas!
