2015-08-09, sekmadienis
Negaliu patikėti, kad JAU… PA-GA-LIAU… po itin darbingos ir sunkios vasaros atėjo MANO laikas. Išvykstame tik vakare, daiktai sukrauti dar vakar, bet diena kažkur ištirpsta. Matyt… svajonėse. Visą dieną pilantis lietus atrodo pratina prie atostogų klimato. Susikrovę visos grupės dviejų savaičių maistą šokame į mikrą ir lekiam susirinkti visų nuo „priespaudos“ rūmų aikštės. Susirinkusiųjų nuotaikos netemdo nei debesys, nei lietus. Seni kelionių draugai džiaugsmingai susitinka, nauji – kiek santūriau susipažįsta. 21:30, pusvalandžiu atsilikdami nuo grafiko, pajudame nuotykių link.
2015-08-10, pirmadienis
Para kelyje. Trys ekipažai: „linksmasis“ bei „ramusis“ mikriukai ir lengvoji skrodžiame per naktį iki Talino. 7:30 ten mūsų kelionę paįvairins „Superstar“ keltas. Pusryčiai, trumpas miegas susirangius ant minkštasuolio ir jau išriedame Helsinkyje. Prasibrovę pro rytinius kamščius vėl šokame į trasą. Dienos planas – pasiekti Botnijos įlanką, kurioje numatyta pirma nakvynė palapinėse. Po paros mikriuke su neatsilenkiančiomis sėdynėmis miegočiau nors ir po medžiu, kad tik išsitiesus…
Diena graži, ilga ir tingi. Protarpiais nusnaudžiame, padainuojame, vėl nusnaudžiame… mėgaujamės saule, vis dar miela šiluma ir gražiu ežeringu kraštovaizdžiu. Atėjus pirmų bendrų pietų metui stabtelime prie pirmo pasitaikiusio pakelės ežero, kuris tapo tikra švente mūsų nuvargusiems kūnams. Kol dalis grupės rūpinasi pietumis, kita dalis visa galva pasineria į vandens malonumus. Tiesiogine to žodžio prasme. Ežero vanduo nepaprastai šiltas, lieptelis puikus, o dar ir bokštas iškeltas…
Itin maloniai atsigaivinę ežere, vangiai užvalgę pietų ir pasišildę saulės atokaitoje vėl sėdame į savo transporto priemones. Likusią dienos dalį riedame tiesiog laukdami, kada, kada, KADA pagaliau sustosime. Priartėję prie Botnijos įlankos navigacijoje bedame pirštu į patikusį iškyšulį ir žvyrkeliais riedame laimės ieškoti. RADOME. Atvykę į apgyvendintą pakrantę kiek nedrąsiai pasiklausinėjame ar galima čia stovyklauti, išsirenkame nuošalesnę vietą ir… vos pradėjus kurtis pasirodo šeimininkai. Ne ne, ne išvaryti ir apibarti (kas būtų įprasta mūsų krašte), bet svetingai pasiūlyti savo kiemą ir netgi sauną! Nemokamai žinoma. Atrodo rojus mus pasivijo anksčiau, nei tikėjomės.
Šernienos troškinį sudraskome ore. Didžiulis katilas tiesiog nyksta akyse, o šerno šonkauliai ne tik nulaižomi iki paskutinio lašo, bet dar gi naudojami kaip valgymo pagaliukai. Teisingai, kam įrankius be reikalo purvinti… trumpai pavakaroję, išvargę ir nusiteikę ryte siaubingai anksti keltis, išsiskirstome į palapines.
2015-08-11, antradienis
Dar viena diena kelyje. Laukia gabaliukas Suomijos, Švedijos ir Norvegijos, kol pasieksim galutinį tašką. Viso, apie 1000 km… Sunku nuspėti, kokie bus keliai, kaip važiuosis ir ar tikrai spėsime tolimiausią privažiuojamą Lofotenų tašką pasiekti dar šiandien. Atsikėlę labai ankstų rytą, greitai pasišildome dar vakar išvirtas bulves, susipakuojame ir išlekiame į trasą.
Rytas ir vėl su nuotykiais. Netyčia pametame vieną ekipažą ir gabalą kelio važiuojame atskirai: vieni – Suomijoje, kiti – jau Švedijoje, tikėdamiesi susitikti kitame kelių susikirtime. Pagaliau visu sąstatu patekę į Švediją važiuojame per Laplandijos apylinkes link Narviko, nuo kurio pasuksime vėl kiek piečiau į Lofotenų apačią. Netrukus įsitikiname, kad kalbos apie Laplandijoje gyvenantį Kalėdų Senelį nėra iš piršto laužtos – mūsų kelią net kelis kartus pastojo didingi, gražūs ir visiškai nebaikštūs šiaurės elniai. Jau kiek pavargę ir suirzę dienos pietums stabtelime kažkur už Kirunos prie šniokščiančios upės. Vakarykščio abejingumo pietų maistui nė su žiburiu nerastum – maistas išnyko greičiau nei budintys spėjo jį supjaustyti.
Visa diena skirta kraštovaizdžio tyrinėjimui pro langą (arba miegojimui – kam kas labiau patinka). Negalėjau atsistebėti kaip sulig kiekviena šalim keitėsi vaizdai. Suomijos ežerus ir lygumas pakeitė Švedijos miškai ir kalvos, o įvažiavus į Norvegiją kalnai dygo vienas po kito. Staiga tapo TAIP GRAŽU, kad dairiausi aplink išsižiojusi, pamiršusi miegą ir važiavimo siaurais vingiuotais keliais baimę.
Stabtelime pailsėti Svolvær miestelyje (Lofotenų sostinėje) kur užsimezga mūsų tvirta draugystė su Statoil degaline. Pasirodo dešrainis už 1 eurą ir Norvegijoje kainuoja 1 eurą (1 eurą ir 22 centus jei jau visai tiksliai konvertuoti valiutą). Užkimšę skrandžius norvegams sunkiai suvokiamu kiekiu pigiausių ir iš esmės šaltų (nes pašildyt nespėja) dešrainių, šokame įveikti paskutinę atkarpą iki Å miestelio. Oras vis dar buvo netikėtai geras – juk sinoptikai žadėjo +10/13, stiprų vėją ir lietų visas dienas… atsiradusią viltį, kad sinoptikai kaip visad apsimelavo, sudaužė vienas vienintelis tunelis. Įvažiuojant į jį švietė saulė, išvažiavus – tapo niūru, šlapia ir šalta. „Štai tau ir rojus“ pagalvojau mintyse. Bet juk žinojau, jog šito galima tikėtis, tad nuvijau niūrias kaip oras mintis šalin ir toliau grožėjausi ūkanotais kalnų vaizdais.
Å miestelį pasiekėme artėjant vidurnakčiui. Kiek pasiblaškę bandydami suvokti kur gi čia tas laukinis kempingas, nukulniavome statytis palapinių už ženklo „NO CAMPING“ 🙂 Iškyšulys be galo gražus: skardis ir apačioje akmenis skalaujanti jūra… Visi sutartinai paburba dėl pelkėtos vietos palapinėms. Bet pusvalandį pasiblaškę po iškyšulį visi daugiau mažiau randa savo palapinei tinkamą vietą. Po šiokios tokios socializacijos, pučiant nemenkam vėjui, gerokai po vidurnakčio (jau praktiškai švito) šlapiom kojom, bet laimingi, jog pasiekėme galutinį kelionės tašką, patraukiame į savo palapines. Bendru sutarimu buvo nuspręsta leisti visiems pailsėti ir keltis tik 9 ryto, kad visi spėtų atsigauti, po tokios ilgos ir varginančios kelionės iki Lofotenų. Užmigti tikrai nebuvo sunku.
2015-08-12, trečiadienis
Miegu ilgai mėgautis neteko… 5 ryto prasidėjo tokie stiprūs vėjo gūsiai, kad palapinę taršė į visas puses. Ji tiesiogine to žodžio prasme atsiguldavo ant mūsų. Trečio tokio gūsio mūsų palapinė neatlaikė – lūžo vienas kuoliukas ir pradūrė palapinės stogą. Kol visos trys ištiktos lengvo šoko išsikrapštėme iš palapinės lauk, skylė padidėjo n+k kartų ir jau buvo tokia, kad galvą lengvai prakištum. Vertinga keliautojiška pamoka: jeigu vėjas sulaužė palapinę – lįsk greičiau lauk ir gelbėk tai kas iš jos liko.
Išlindusios ir apsidairiusios supratome, kad tokios esame ne vienos. Dar vienų kelionės draugų palapinę vėjas palaužė, o kelios silpnesnės buvo taršomos taip, kad atrodė nuskris su visu savo turiniu. Bepakuodamos savo „namus“ paraginome ir taršomų bet dar stovinčių palapinių gyventojus susipakuoti, kol dar turi ką – juk pirma naktis Norvegijoje. Kur nakvosime jei visa grupė neteks palapinių?? Dalis susipakavo masinės panikos vedini, nors jų palapinės laikėsi gana neblogai. Tik dvi palapinės liko stovėti nekrustelėjusios, o jų gyventojai kietai miegojo nesuprasdami kokio velnio mes panikuojame.
Susirinkę savo daiktus, gerokai sušlapę (miego rūbus!!!) nusliūkinome į automobilių aikštelę ir pasislėpėme autobuso stotelėje, kuri ateinančias porą dienų tapo mums labai sava – čia gaminome valgį, slėpėmės nuo lietaus ir vėjo, bendravome ar tiesiog užsimiršdavome, jog galima išeiti ir po platesnį pasaulį pasidairyt. Priešais nosį stovintys mikriukai po dviejų parų kelyje nebeviliojo, kad ir kokie sausi ir šilti viduje bebūtų. Ryte 4 valandas prastovėjome šioje būdelėje virdami arbatą bei košę, žiūrėdami į debesis, horizontalų lietų, žuvų galvas ir galvodami kas dar mūsų laukia šioje kelionėje.
Ūpo pirmam kelionės žygiui nedaug. Jau daug naktų miegota mažai, oras pobjauris, laukimas išvargino, atrodo sėdėčiau toj autobuso stotelėj ir nieko neveikčiau visą dieną. Bet Dalius griežtas. „EINAM“ tvirtai pareiškia ir didžioji dauguma keliautojų visgi susikaupia ir ruošiasi žygiui. Dienos maršrutas gana ilgas, bet radialinis, tad bent daiktų temptis nereikia. Vietoj planuotos 10 dėl lietaus startuojame 11 valandą, prieš tai kiek paganę akis ir pakratę pinigines ką tik atsidariusioje suvenyrų parduotuvėlėje šalia aikštelės.
Dienos maršrutas:
Startuojame Å miestelyje ir keliaujame aplink Agvatnet ežerą, pakylame iki perėjos ir nusprendę nesileisti iki vandenyno kitoje kalnagūbrio pusėje pasukame atgal į Å kita ežero pakrante. Nešamės tik dienai skirtus užkandžius ir gėrimus.
Atstumas: 10,7 km
Aukščiausias taškas: 459 m.
Suminis pakilimas: 855 m.
Laikas: apie 7 valandas neskubant.
Maršruto nuoroda detalesniam nagrinėjimui
Išeiname lyjant lietui, spėriu žingsniu ir nuotaika kaip mat pasitaiso. Po pusvalandžio jau galvoju, kaip gerai, kad Dalius nei minutei nesudvejojo dėl dienos plano ir taip visus varu išvarė pajudėti. Būtent judesio, veiksmo ir trūko labiausiai visas tas 4 valandas stovint būdelėje. Pirmas įspūdis po 15 minučių ėjimo – vanduo. Visur vanduo. Ant galvos – vanduo. Po kojom – vanduo. Vaizduose taip pat vanduo. Nors buvom perspėti, kad Lofotenai – pelkėtas regionas, bet vis tiek nesitikėjau, kad TIEK. Kur koją bestatysi – visur žliugsi. Na, nebent po kojom akmuo. Pirmas kelias valandas dar bandžiau saugoti batus, kad stipriai nesušlaptų ir kojos kuo ilgiau išliktų sausos, bet dienos viduryje beliko susitaikyti su tuo, kad artimiausias dešimt dienų kojos brinks nuo drėgmės. Visa laimė, kad bent nešalta, o vilnonės kojinės diskomfortą sumažina iki minimumo. Pirma pažintis su Lofotenais parodė, ko galima čia tikėtis iš gamtos: daug drėgmės, nemažai vėjo, purvo takuose ir laukuose, stačių įkalnių, bet tuo pačiu ir nepakartojamų vaizdų, geriamo vandens kai tik jo užsigeidi ir maistinių gėrybių, jei tik netingi jų ieškoti. Taip, Lofotenuose tikrai būtų sunku numirt iš troškulio ar bado. Pirmą dieną įnirtingai rinkome pakeliui pasitaikiusius grybus, kol užpildėme dvi kuprines ir kaži kur rastą kibirą įvairiausio dydžio ir grožio raudonviršiais. Teko koreguoti grupės meniu ir budėjimų paskyrimus, bet kitos dienos pusryčiai (makaronai su grybais) buvo dieviškai skanūs.
Papietavus kalno papėdėje su vaizdingu ežeru prieš akis, perbrendame upę ir kiek tingokai kopiame stačiu šlaitu viršun. Užkopus į pirmąją perėją vėjas išpūtė iš galvos paskutinius niūrios nuotaikos lašus. Vaizdai – užbūrė, o užliejęs jausmas pakėlė nuotaiką į seniai bematytas aukštumas. Kiek pasėdėję viršuje ir pasigrožėję mus supančia gamta ramiai nusileidome žemyn.
Pirmos dienos pasivaikščiojimas buvo gera įžanga į kitų dienų žygius – susipažinome su reljefo subtilybėmis, prisiminėme grandines, pamankštinome kojas, stačios įkalnės greitai parodė kiekvieno keliautojo silpnas vietas.
Vakare šiek tiek pasiginčiję liekam nakvoti Å miestelyje, tik palapines šį kartą statome prie ežero. Miegoti išsiskirstome neįprastai anksti – nuovargis visgi pasiekė savo.
2015-08-13, ketvirtadienis
Ryte ramiai atsikėlę ir privalgę nuostabiai skanių makaronų su grybais, susipakuojame dviejų dienų daiktus ir šokame į mikriukus.
Dienos maršrutas:
Startuojame kiek aukščiau Sorvagen miestelio ir judame link Tennesvatnet ežero, šalia kurio ieškosime stovyklavietei tinkamos vietos. Pečius slegia 2 dienų turto našta.
Atstumas: 5,96 km.
Aukščiausias taškas: 537 m.
Suminis pakilimas: 564 m.
Laikas: apie 5,5 valandas tinginiaujant.
Maršruto nuoroda detalesniam nagrinėjimui
Pavažiuojame kelis kilometrus atgal ir paliekame transporto priemones šiek tiek už Sorvagen miestelio, kur su visomis kuprinėmis šokame į trasą. Beeidami neeilinio grožio ežerų pakrantėmis suprantame, kad keliukas staiga pasidarė įtartinai status, o ir markiruotės niekur nebematyti… Matyt čia ta dalis, kur apmokestinta „Kertam Kampą sėkmės mokesčiu“, tad sukaupę drąsą kopiame stačiu, slidžiu apžėlusiu šlaitu viršun, o galvoje sukasi vienintelė mintis „kad tik nereiktų per čia leistis atgal“, nes tai padaryti būtų galima nebent su rogutėmis. Neužilgo priekyje išgirstu Daliaus balsą: „O, išėjome į pagrindinį taką“. Taip, abejonių dėl nukirsto kampo nebelieka. Bet juk būtent tuose tyčiniuose ar netyčiniuose paklydimuose ir nuklydimuose slypi pusė kelionės žavesio. Tad pasiekę pagrindinį taką pasidarome grožio pertraukėlę. Apie sunkų kopimą liudija tik šlapi marškinėliai, bet ne rūsčios veido išraiškos – visi šypsosi pakerėti gamtos.
Dar šiek tiek paėję taku stojame pietauti vaizdingoje vietoje, nors numatytoji nakvynės vieta jau nebe toli. Kelių dienų pietų davinio pamokos jau išmoktos ir startas valgyti duodamas tik tada, kai baigiama pjaustyti. Pusė minutės ir lašinių nebėra. Po dviejų minučių nebėra ir dešros bei kumpio. Tik sūris vis išsilaiko ilgiausiai. Tokia pietų nykimo tendencija laikėsi visas likusias dienas.
Neskubėdami, pakeliui sutaršydami kalnų ledų porciją (sniegas + kondensuotas pienas), koja už kojos pasiekiame numatytąją nakvynės vietą šalia kalnų ežeriukų. Tarp ežerų stovi nedidukas namelis, aplink iš visų pusių kalnai ir kriokliai. Tarsi pasaka… Dienos plane buvo numatyta įsikūrus stovyklavietėje šturmuoti aukščiausią šios kelionės viršūnę (1029 m), tačiau pažiūrėję į laikrodį (jau 16 valanda) ir dangų (kalnai paskendę debesyse) nusprendžiame atidėti šturmą rytui – gal bus orai dėkingesni. Vakaras apylaisvis, tad kas nori eina pasivaikščiot po apylinkes, kas nori – gulinėja šen bei ten, mėgaujasi maistu, kuičiasi palapinėse ir šiaip ATOSTOGAUJA.
2015-08-14, penktadienis
Ryte keliamės anksti, vis žiūrėdami pro palapinės kraštą koks gi oras ir ar verta apskritai keltis viršūnės šturmui. Pradelsę mažiausiai pusvalandį visgi išsikrapštome lauk. Kalnas vis dar paskendęs debesyje, bet bendras vaizdas šviesėja, tad papusryčiaujame ir šturminiu grupės sąstatu iškeliaujame ieškoti viršūnės.
Rytinis dienos maršrutas:
Startuojame nuo stovyklavietės tikėdamiesi pasiekti Hermannsdalstinden viršūnę (1029 m), tačiau įveikiame tik pusiaukelę ir grįžtame atgal. Šiai viršūnei iš mūsų stovyklavietės „paimti“ einant grupe reikėtų visos dienos.
Atstumas: 6,39 km.
Aukščiausias taškas: 488 m.
Suminis pakilimas: 549 m.
Laikas: apie 4 valandas.
Maršruto nuoroda detalesniam nagrinėjimui
Vos tik pradėję eiti suprantame, kad pasukome ne tuo keliu. Ir tas ryškus didelis raudonas kryžius ant kelio nuorodos pasirodo sakė „neikite čia“. Kaip keista… Apeiname aplinkui ir įšokame į markiruotą trasą. Kelias smagus – pakilimai ir nusileidimai nėra labai statūs ar aukšti, tačiau jų daug ir nė nepastebime kaip praeina valanda. Po to ir antra. Supratę, kad niekaip nespėsime subėgioti iki viršūnės, kurios vis dar nesimato, pasukome artimiausio kalnagūbrio link, nuo kurio turėjo atsiverti vaizdingos vietovės. Nesuklydome. Ežerai, fiordai ir kalnai debesyse kaip visad užgniaužė kvapą. Pasidžiaugėme vaizdu 10 minučių ir… vaizdas dingo. Užsitraukė debesimis tiesiog akyse ir viskas matėsi lyg pro rūką. Štai tokie nenuspėjami ir staigūs orų pokyčiai vyksta kalnuose. Šiuo atveju orai mus ramino ir malšino apmaudą dėl nepasiektos viršūnės. Juk kai viskas debesyje – nieko ypatingo nebūtume ir pamatę. Gal… Šioks toks kirminiukas viduje liko. „Bus ko sugrįžti“ pagalvoju keliaudama atgal į stovyklavietę.
Mes nebūtume mes jei grįždami nesugalvotume kokio „pasismaginimo“. Einant pirmyn nedrįsome leistis ryškiu raudonu kryžiumi pažymėtu keliu. Bet ką gi mums reiškia juo užlipti atgal? Juk į viršų lengviau nei žemyn. Tiesa? Pasiraitojam rankoves, lazdas metam į šalį ir visom keturiom kabinamės į akmenis. Nors ir nebuvo labai aukštai bet tikrai užtektų gerai prisiplot ar susilaužyt kokią galūnę. Adrenalinas, nelabai cenzūrinė kalba, bet šypsena vis tiek veidą puošia. Užsiropštus šia siena beliko smagiu takeliu paršuoliuoti į stovyklavietę. Grįžtame tiksliai laiku ir puolame valgyti jau pradėjusius aušti pietus. Pasisotinę susipakuojame palapines ir orui vis gražėjant traukiame vakarykščiu keliu atgal, tik šį kartą griežtai laikomės tako.
Popietinis dienos maršrutas:
Su kiek palengvėjusiomis kuprinėmis traukiame atgal į Sorvagen miestelį, kur mūsų laukia palikti autobusiukai.
Atstumas: 5,45 km.
Aukščiausias taškas: 537 m.
Suminis pakilimas: 180 m.
Laikas: apie 3 valandas.
Maršruto nuoroda detalesniam nagrinėjimui
Lengvu žingsniu ir gerokai greičiau nei į priekį keliaujame transporto link. Laikantis maršruto sužinome, kad vakar kirsdami kampą nukirtome ir… grandines. Visai nemažą jų eilę. Kalno papėdė mus pasitinka visiškai giedru dangumi. Po tokios apniukusios ir lietingos kelionės pradžios, tai tikra atgaiva mūsų akims ir sieloms. Pasikeičia gamtos spalvos ir vaizdai tampa dar įspūdingesni. Tokie gražūs orai mus lydėjo visą likusią kelionę.
Pakylėti gero oro ir greitai įveikto maršruto šokame į transportą ir riedame iki Reine miestelio, kuriame numatyta sekanti nakvynė. Pirminis planas dar tą patį vakarą subėgioti į viršūnę šalia miestelio lieka kažkur vado užantyje – nebėra nei ūpo, nei laiko.
Įsikuriame gražiame iškyšulyje, akivaizdžiai pamėgtame stovyklautojų. Džiaugdamiesi geru oru bėgame turkštis į tarp akmenų susidariusias balas. Pasiėmę meškeres žvejai džiaugiasi pirma proga patenkinti azartą.
Kibimas nedidelis bet yra, ir po valandos kitos jau turime keletą vidutinio dydžio žuvų. Smagu! Raciono paįvairinimas dar niekam nepakenkė. Nors tokiam būriui keliautojų tai bus veikiausiai tik desertas. Ir tada… tada žvejai pakeitė vietą ir PRASIDĖJO. Kibkit skumbrės didelės ir mažos. Azartas, pasitenkinimo šūksniai ir pramogos žiūrovams garantuotos. Tenka skubėti pirkti anglių, nes kur gi mes tiek žuvies dėsim? Nors vakarienė jau suvalgyta, bet šviežiai pagautos ir iškeptos skumbrės nyksta ore, nespėjusios pasiekti stalu tapusio šiukšlių maišo. Kiek pasisotinę valgome jau ramiau, na o paskutinis kepimas lieka kaip priedas pusryčiams. Kvepėdama skumbre ir gėrėdamasi Reine miestelio naktinėmis šviesomis, šliaužiu atgal į mergaičių palapinę, kuri pagaliau vėl buvo prikelta gyvenimui.
2015-08-15, šeštadienis
Kelionė įpusėjo… sunku patikėti, kad taip greitai bėga dienos. Su ilgesiu susipakuojame palapines ir traukiame uosto link. Žvejams akivaizdžiai sunku atsisveikinti su Reine miesteliu. Tokia skumbrės žvejyba jiems buvo pirmą kartą. Žiūrovams ir valgytojams manau taip pat. Per keletą minučių pasiekiame miestelio uostą, kur suprantame, jog į pirmą laivą vargu ar tilpsime – dar prieš mus čia susirinko gausi grupė keliautojų. Tad rytą tingiai praleidžiame uoste ir jo apylinkėse, kiek pasižvalgydami po patį miestelį, o išplaukus pirmam laivui užblokuojame prieplauką, kad niekas iš mūsų neatimtų galimybės plaukti bent antru laivu. Žvejai vedini vakarykščio azarto ir čia bando gaudyti žuvį, net be meškerių. Iš kažkur atsiradęs valas su kabliuku pasirodo tam irgi tinkamas – prieš pat atplaukiant mūsų laivui vyrai spėjo pagauti ir paleisti dar vieną žuvelioką. Pagaliau laivu persikeliame į Vinstad miestelį, pasiekiamą tik pėsčiomis arba vandens transportu. Plaukimas trumpas, tad skubam mėgautis vaizdais kitu kampu.
Maršrutas iki stovyklavietės:
Nuo uosto pažymėtu taku, vos per vieną nedidelę perėją ir štai jau vietoje. Ėjimą apsunkina tik trims dienoms sukrauta manta.
Atstumas: 2,76 km.
Aukščiausias taškas: 119 m.
Suminis pakilimas: 91 m.
Laikas: 1 valanda.
Maršruto nuoroda detalesniam nagrinėjimui
Po tokių šlapių dienų kiek keista eiti sausu taku, bet labai džiaugiuosi matydama, kaip po truputį džiūva mano permirkę batai. Diena saulėta, bet vėjas gana žvarbus, o užlipus ant perėjos atrodo nuneš mane kaip lapelį. O vaizdas… pirmą kartą pamatome žydrą vandenyno pakrantę iš arti. Užgniaužia kvapą. Tikriausiai nuo vaizdo, nors vėjas pojūtį tik sustiprino.
Vandenyno pakrantėje gulėjo nemažai vandens išplautų rastų, tad nudžiugau, jog galėsime susikurti normalų laužą. Lofotenuose stovyklavietėse rasti ką sukūrenti pasiseka tikrai ne kasdien. Greitai pasistatome palapinę ir bėgame pažiūrėti į Atlantą iš arčiau. Gražu ir įspūdinga. Bangos ritasi galingos viena po kitos. Į Atlanto pusę pučiantis stiprus vėjas nupučia visus purslus nuo mūsų, o šviečianti saulė po kiekvienos bangos džiugina mažytėmis vaivorykštėmis. Susėdame ant rąstelio ir taip nesinori keltis… bet po kurio laiko nori nenori tenka grįžti. Ir dar didžiulį rąstą parvilkt. Kad sąžinė rami būtų. Kaip visad per keletą minučių papietavę ruošiamės dešinės kranto viršūnės šturmui. Stiprus vėjas kiek neramina, nes viršūnė gana stati, o aš – gana lengva. Baisu, kad nenupūstų…
Pakrantės viršūnės šturmas:
Atstumas: 4,38 km.
Aukščiausias taškas: 566 m.
Suminis pakilimas: 539 m.
Laikas: apie 4 valandas su grožio pertraukėlėm.
Maršruto nuoroda detalesniam nagrinėjimui
Deja, maršrutas užfiksuotas nepilnas, kadangi grįžę į perėję pasidėjome daiktus (o kartu su jais ir trackerį) ir sulakstėme dar į kitą pusę, kuri liko nebepažymėta, tad realus maršrutas buvo ilgesnis ir suminis pakilimas tikrai didesnis.
Įšokus į trasą vėjas tiesiog dingo. Užuovėjoje akmenimis šokinėti į viršų buvo taip karšta, kad teko gerokai išsirengti. Perėjoje atgaivino nuostabūs vaizdai ir vėjas, kuris toliau lydėjo mus kelyje į viršūnę. Pakeliui dalis grupės nubyrėjo ir pasuko atgal, nors nuo perėjos kelias buvo nebesudėtingas. Iš aukštai apžiūrėjome fiordą į kurį plauksime rytoj. Užlipus iki mažosios viršūnėlės, likus ~60 metrų iki tikrosios viršūnės, supratome, kad toliau lipti su nepatyrusiais keliautojais be jokių virvių ir esant tokiam vėjui gali būti pavojinga. Net pozuoti atsistojus buvo baisu, nes gūsiai stumdė į visas puses. Nusprendžiame nerizikuoti ir nusileidę porą metrų žemyn prisėdame pasigrožėti vaizdu į palapinių miestelį pakrantėje. Gražu.
Atgavę kvapą nustraksime iki perėjos, kurios kitoje pusėje – lengvas ir gražus kauburėlis su tobulu takeliu. Negi nesubėgiosim? Numetam daiktus (va ir klaida dėl maršruto fiksavimo) ir per keletą minučių užbėgame ant kauburėlio. O ten… ten prieš nosį dar vienas – didesnis ir dar gražesnis. Taip ir ėjom kur akys veda kol kelias pasislėpė už kalno. Ir vėl gražu. Be proto gražu. Nežinau kiek kartų mintyse ir balsu kartojau tą žodį kelionės metu. Gamta tikrai sukūrė įspūdingo grožio kraštą. Tokį nuostabų, kad sunku ir suvokt ten nepabuvus. Atsitokėję nuo užburiančių vaizdų pasukame atgal link perėjos. Dar kartą pažvelgę į rytojaus fiordą pasukame stovyklavietės link. Nusileidimas, kaip ir dauguma šioje kelionėje, lėtas dėl statumo, purvo ir slidžių akmenų. Grįžtame kaip tik vakarienei. Atrodo po šturmo turėčiau būti pavargusi, bet jaučiuosi priešingai – atsigavusi, įkvėpta galingos gamtos energijos. Nei nepastebėjau, kaip pradėjo leistis saulė, tad išbėgome prie Atlanto jos palydėti.
Šaltas vanduo, stiprus vėjas ir bangos atbaidė nuo maudynių, bet pabraidyti tiesiog privalėjau. Saulei nusileidus už horizonto ir pritemus kiek išsibarstę patraukėme užuovėjos link, kur dieną likusieji stovyklavietėje rado laipiotojus besidžiaugiančius tobula treniruočių vieta. Čia taip ramu ir gera… Išsikrapštome tik tada, kai uolų laipiotojai pasikloja patalus tiesiai ant akmenų mums prieš nosį ir pradeda muistytis negalėdami užmigti.
2015-08-16, sekmadienis
Išaušo sunkiausia kelionės diena. Laukia palyginus ilgas kelias ir du kalnagūbriai su prikrautomis kuprinėmis ant pečių. Ryte neskubam, nes laivas tik 12 valandą (nors realiai gavosi anksčiau). Tuo pačiu keliu grįžtame į Vinstad uostą. Kas spėja – subėgioja šalia uosto į tualetą ir net sugeba kriauklėje išsiplauti galvas. Paskutiniai du suspėję parbėgo į laivą pusiau plautomis galvomis.
Dienos maršrutas:
Grįžimas į Vinstad uostą, persikėlimas laivu į Kirkefjord, subėgiojimas iki Atlanto ir nakvynės paieškos netoli Selfjord.
Atstumas: 2,76 km + 11,19 km.
Aukščiausias taškas: 455 m.
Suminis pakilimas: 84 + 803 m.
Laikas: 1 + apytikriai 7 valandos.
Maršruto nuo Kirkefjord nuoroda detalesniam nagrinėjimui
Persikeliame į vakar iš aukštai matytą Kirkefjord. Ir apačioje čia labai gražu. Nieko nelaukdami šokame į trasą, persiritame per ne itin aukštą perėją ir atšlepsime iki pelkėto ežeriuko. Čia susikerta keliai link Atlanto ir link Selfjord, tad vado paliepimu stojame pietų. Grupėje jaučiasi šioks toks kelioninis nuovargis ir žvejų nusivylimas, kad prie Atlanto taip nepažvejosi, tad prasideda diskusijos bet vadas griežtas kaip ir pirmą dieną, liepė stot ir pietaut. Kiek atlyžęs, nenorinčius eiti iki Atlanto paleido pėdinti savu greičiu iki ežero ir laukti tų, kurie nuo saulės užkaito ir nori eiti pagal pirminį planą bei nusimaudyti Atlante. Tokių norinčių nedaug – tas pats bazinis 6 vienetų šturminis būrys. Palikę kuprines prie kelių sandūros ir pamojavę ranka žvejams bei jiems prijaučiantiems skuodžiame link įlankos. Turime dvi valandas – reikia jas gerai išnaudoti.
Paplūdimys ir vėl dieviško grožio. Daug ramesnis nei vakarykštis, žmonių praktiškai nėra. Dienos kaitra nepaliko net menkiausios abejonės dėl maudynių. Išsirengiame ir šokame į bangas. Kojas sugelia tik pirmas sekundes, o po to belieka grynas ir gaivinantis malonumas. Atlanto vanduo toks sūrus, jog reikia paeiti iki upelio ir nusiprausti gėlu vandeniu, kad druska odos nenugraužtų. Pusiau apsirengę ir basi grįžome visą kelią iki paliktų kuprinių.
Kopimas per kalnagūbrį buvo status ir sunkus. Nusižiūriu tašką keliasdešimt metrų į priekį ir einu sukaupusi visas jėgas. Kadangi atsiliekame nuo pagrindinio būrio – ilgai ilsėtis nėra kada. Užkopusi iki perėjos buvau visa sukaitusi kaip iki maudynių ir sūri kaip ką tik po jų. Po perėjos tikėjausi, kad jau leisimės žemyn, bet vos tik pradėjus leistis, teko vėl kopti aukštyn. Kurį laiką buvo neaišku, kurioje gi kalnagūbrio pusėje turime atsidurti. Galiausiai radome kelią ir pradėję leistis tolumoje, kalno papėdėje pamatėme saviškius. Nusileidimas toks pats status kaip ir kilimas, be galo slidus ir varginantis. Būrį pasivejame artėjant vakarienės metui. Sužaidę demokratiją vieno balso persvara liekame nakvoti ten, kur esame ir iki mikriukų nebeforsuojame. Pavargę po sunkios dienos į palapines išsiskirstome gana anksti.
2015-08-17, pirmadienis
Ryte, po standartinių procedūrų, išjudame mikriukų link. Iki jų dar maždaug dvi valandos kelio. Pavažiavę kelis kilometrus vėl šoksime į trasą. Šį kartą nesudėtingą. Na, bent jau aukštingumo prasme.
Dienos maršrutai iki stovyklavietės:
Atstumas: 3,28 km + 4,82 km.
Aukščiausias taškas: 164 m.
Suminis pakilimas: 58 + 208 m.
Laikas: 2,5 + 3,5 valandos.
Maršrutų nuorodos detalesniam nagrinėjimui:
Iki mikrų
Nuo mikrų
Trasa prasideda standartinėm pelkėm ir… nestandartinėm lentom patiestom per jas. Einame per avių ganyklas, tad pirmą kartą neramu dėl geriamo vandens. Papietavę pusiaukelėje artėjame vėl prie vandenyno. Iš už kalno išlenda paplūdimys. Netikėta, bet jis siaubingai purvinas. Kokio tik šlamšto žmonės neišmeta į vandenyną. O šis – į krantą. Kadangi paėjus dar šiek tiek bus antras paplūdimys, nusprendžiame eiti toliau.
Dienos pabaigai mūsų laukia trumpas pasilinksminimas – grandinės!!! Įveikia jas kas greičiau, kas lėčiau, galiausiai visi susirenkame dar vieno neeilinio grožio paplūdimyje. Kol vieni statosi palapines, kiti meta viską į šoną ir bėga pirmiausia išsimaudyti. Atlantas, bangos, saulė, draugai… LAFA. TENAI.. 🙂 Gaivūs, švarūs ir kvepiantys pasistatome palapinę ir išsiruošiame dar vienam šturmui.
Dienos šturmas:
Atstumas: 6,85 km.
Aukščiausias taškas: 592 m.
Suminis pakilimas: 686 m.
Laikas: 3,5 valandos.
Maršruto nuoroda detalesniam nagrinėjimui
Kaip ir tikėjomės – kelias nesudėtingas. Kiek statesnė pradžia, bet įveikus ją belieka ėjimas beveik eiliniu keliuku su neeiliniu grožiu aplink. Asmeniškai man tai buvo turbūt gražiausia viršūnė šioje kelionėje. Tiesiog nebežinojau, į kurią pusę bežiūrėt. Vandenynas, mūsų paplūdimiai, miesteliai salose ir kelias šalia jų, ežerai, fiordai, lagūnos. Kur bepasisuksi – gali žiūrėt ir žiūrėt. Oras ir vėl puikus, net viršūnėje nėra rimtesnio vėjo.
Pabuvę Ryten viršūnėje suvaikštome į netoliese esančią kitą, kiek žemesnę, bet ne mažiau vaizdingą. Prabuvome viršuje tikrai daugiau nei valandą ir vis tiek nesinorėjo eiti atgal, nors beveik visi jau pasuko stovyklavietės link. Tik mes trys niekaip nenorėjome atsisveikinti su vaizdais, tad likome dar pasižvalgyti ir paklaidžioti kur akys veda. Grįžę tiek išgiriame matytus vaizdus, kad nėję į šturmą pradeda graužtis nagus ir bent dalis pasiryžta kartoti tai anksti ryte. Vakare mus vėl džiugino laužas ir saulėlydis.
2015-08-18, antradienis
Ryte pakartotinio šturmo grupė pusiau miegodami išsikrapšto iš palapinių ir šoka į trasą. Iš už kalno atplaukiantys debesys kužda, kad šiandien jie matys kitokį vaizdą. Bet tikrai ne mažiau įspūdingą. Pjaustydama svogūną vis žvilgčioju į kalną. Dvi valandos prabėgo greitai ir grįžo pirmieji keliauninkai su pirmaisiais įspūdžiais. Mano vidus užvirė nuotraukose pamačius tai, ką matė jie. Kaip norėjau ir aš ten būti!!! Debesys slinko labai žemai, tad net ir 600 metrų nesiekianti viršūnė pakilo VIRŠ jų. O ten saulė, balti debesų patalai po kojomis ir iš jų kyšančios viršūnėlės. Tikrai norėjau pamatyti tokį vaizdą gyvai. Šis rytas tik sustiprino mano norą dar kartą grįžti į Lofotenus, nes nuolat kintantys orai užtikrina, kad net ir toje pačioje vietoje būdamas antrą kartą pamatysi kitokius vaizdus.
Papusryčiavę susipakuojame palapines ir link mikriukų pasukame kitu, trumpesniu ir lengvesniu, keliu.
Rytinis dienos maršrutas:
Atstumas: 2,25 km.
Aukščiausias taškas: 216 m.
Suminis pakilimas: 205 m.
Laikas: nepilnai 1,5 valandos.
Maršruto nuoroda detalesniam nagrinėjimui
Einame visiškai nesudėtingu ir miškingu keliuku. Lengvas rytinis pasivaikščiojimas baigiasi greičiau, nei spėju įsijausti. Atėję prie kelio įsitaisome ant akmenų prie pat jūros kranto. Akimirksniu akys užkliūva už akmens… viso aplipusio midijomis. O iki jo – vos pora metrų negilaus vandens.. Greitai suorganizuojame kas batus, kad jūros ežiai nesibadytų, kas maišus, kas rankšluostį, kas kirvį ir pasiunčiame vieną grupės narį egzotiškos vakarienės parnešti. Per 15-20 minučių turėjome maždaug bulvių maišą midijų. Drąsesni ir smalsesni puolė jas valgyti žalias čia ir dabar. Aš susilaikiau ir palaukiau iki vakaro, įtikindama save, kad su padažu bus skaniau.
Sulaukę vairuotojų su visomis kuprinėmis, midijomis ir papildomais 5 keliautojais (nes lengvoji vis dar stovėjo kur palikta) susipakuojame į du mikriukus ir kaip silkės grįžtame atgal į Reine miestelį. Šturmininkus čia vis dar traukė nepaimta viršūnė su kraštovaizdžiu, laikomu vienu gražiausių Europoje. Žvejus kaip magnetas traukė skumbrių būriai. Tad visi patenkinti grįžome į jau žinomą vietą, pasistatėme palapines ir išsilakstėme kas sau.
Dienos šturmas:
Atstumas: 5,38 km.
Aukščiausias taškas: 531 m.
Suminis pakilimas: 625 m.
Laikas: 4,5 valandos su ilgom grožio pertraukėlėm.
Maršruto nuoroda detalesniam nagrinėjimui
Dalius prigąsdino, kad kopimas bus labai status, todėl sunku prognozuoti kiek užtruksime ir kaip sunkiai lipsime. Dalis keliautojų matyt atkrito vien dėl to. Ir be reikalo, nes kopimas nors ir tikrai status, bet nebuvo labai sunkus. Užlipome į viršų maždaug per valandą. Lėtesni – per pusantros. Ir sėdėjome grožėdamiesi viršuje dar tiek pat. Pora romantiškų keliautojų tiesiog viršūnėje pasistatė palapinę. Respects.
Atsibuvę kas kiek nori, išsibarstę leidomės žemyn. Asmeniškai aš būčiau tupėjusi ten iki ryto jei ne apačioje laukiančios midijos. Kai grįžome, pirmi du puodai (po 10 litrų) jau buvo sutaršyti ir nė kvapo nebuvo likę. Suvalgėme jau pravėsusios žuvienės likučius ir negalėjome atsižiūrėti į skumbrės kiekį bei vis dar tebežvejojančius kolegas. Skumbrės pradėtos paleidinėti atgal į gamtą už „žvairas akis“ ir dalintos kaimynams. Vyrai kepė paruoštas skumbres dviem griliais ir, kaip ir pirmą kartą, jos dingdavo nuo šiukšliamaišinės staltiesės akimirksniu. Nebeiškeptos skumbrės galiausiai buvo užsūdytos ir paliktos kitoms dienoms paskanavimui. Dideliam paskanavimui – pilnas didelis bliūdas. Mindaugas išvirė dar kelis puodus dieviško skonio midijų. Pirmą kartą gyvenime jas valgiau tokias šviežias, vos prieš kelias valandas nurinktas tiesiai nuo akmens. Ir ne skanavau, o VALGIAU.
2015-08-19, trečiadienis
Jausmas, kad kelionė ritasi į pabaigą niekaip neapleidžia. Jį sustiprina ir dienos formatas. Šiandien turime pavažiuoti iki Lofotenų sostinės, Svolvaer, apsistoti kempinge paskutinei nakčiai Norvegijoje, pakeliui aplankant laipiotojų rojumi vadinamą Henningsvaer. Ryte ilgai kuičiamės stovyklavietėje kol pagaliau išvažiuojame atsisveikine su mieluoju Reine. Pirminis planas pakeliui sustoti gražiose vietose kažkaip nepavyksta. Prie Henningsvaer greitai papietaujame ir į patį miestelį užsukame tik dvidešimčiai minučių. Kavos. Negalėdama su tuo susitaikyti vienintelė iš grupės subėgioju (tiesiogine to žodžio prasme) į miestelio gale, saloje esančią įspūdingą futbolo aikštę. Greitas selfis ir spėriu žingsniu lekiu atgal bandydama pasidžiaugti neeilinio grožio prieplauka ir miesteliu.
Svolvaer aplankome parduotuvę, surandame kempingą, bet nusprendus, kad jis nemielas išvažiuojame ieškoti kito. Galiausiai nutūpiame Orsvagvaer kempinge, kuris bent du kart mielesnis ir 2,5 karto pigesnis. Visą grupę užvaldžiusios lagamininės nuotaikos ir jau sunku suprasti, kas ko nori, tačiau krabų žvejyba bendrą grupės ūpą pakėlė stipriai, tad visi vėl smagiai pavakarojame. Sūdyta skumbrė buvo netikėtai… valgoma! Gal net skani. Ištvermingiausieji sulaukė ir krabų virimo ceremonijos. Pusė sugautų krabų (mažiausieji) sulaukė malonės ir buvo paleisti atgal į laisvę. Valgydami nelaiminguosius šio sprendimo pasigailėjome. Puikus akcentas „nekulinarinei“ kelionei.
2015-08-20, ketvirtadienis
Rytą keliamės anksti ir greitai papusryčiavę lekiame į keltą. Šiandien keliausime į Skrova salą su žemiausia šios kelionės viršūne. Palapines paliekame džiūti po rasotos nakties – susipakuosime grįžę iš salos.
Dienos maršrutas:
Atstumas: 5,69 km.
Aukščiausias taškas: 300 m.
Suminis pakilimas: 399 m.
Laikas: 3 valandos.
Maršruto nuoroda detalesniam nagrinėjimui
Kelte siaubingai suima miegas. Praktiškai nepamenu, kaip atsidūriau saloje. Prasikrapščiusi užsimiegojusias akis įžengiu į dar vieną grožio oazę. Praėję miestelio gatves išeiname į trasą. Trumpam… nes labai greitai kažkur ją pametame. Matyt tos žydrosios lagūnos užbūrė ir užliūliavo. Pasigrožėję apsisukame ir kertam kampą stiliumi lipam į kalną. Tikrai ne per trasą. Draugiškai pasijuokę einame toliau vis stabtelėdami pasigrožėti vaizdais ir pauogauti. Skrova saloje auga pačios skaniausios mėlynės Lofotenuose. Na, bent jau ant vieno šlaito tai tikrai. Kiek pavargę pasiekiame markiruotą trasą ir užtikrintai lipame viršūnės link. Tai vienintelė kelionės viršūnė, kurią pasiekė visa 23 keliautojų grupė. Nusifotografavę ir palikę įrašus viršūnės knygoje skubame žemyn, kad spėtume į ankstesnį keltą. Visi jau nori namo.
Grįžę į Svolvaer skiriame šiek tiek laiko lauktuvių pirkimui ir skubame į kempingą pakuotis daiktų. Šį vakarą paliekame Norvegiją. Daiktus susikroviau dar ryte, tad keli smulkūs pataisymai ir turiu laisvo laiko kol kiti kuičiasi. Prisėdu pakrantėje su vaizdu į kalnus. Atsisveikinti.
Viskas supakuota. Šokame ant ratų ir išlekiame namų link vingiuotais pakrantės keliais. Sustojus vakarienės vaizdingoje vietoje prisėdu ramiai palydėti saulę ir nuslopinti važiavimo sukeltą įtampą. Laukia ilgas kelias visą naktį ir visą sekančią dieną…
2015-08-21, penktadienis
Pasiekiame Švediją ir leidžiamės ja žemyn. Iki vakaro turime pasieki Kappelskar uostą ir kur nors netoli jo ieškoti vietos nakvynei. Pusryčių ir pietų stojame pakeliui pamatytose vaizdingose ir patogiose vietose. Per pietus išsimaudome ežere, kur vietiniai į mus žiūri kaip į kokius ateivius: atvarė su puodais, kuriuos plauna tualeto kriauklėje, visiškai tam nepritaikytoje, išsimuilavę šoka į vandenį, kuriame kažkodėl niekas kitas be mūsų nesimaudo ir šiaip… keistuoliai kažkokie… o mums jau niekas neberūpi. 🙂
Paskutinei nakvynei vietą renkamės taip pat, kaip ir pirmajai – bedame pirštu navigacijoje ir važiuojame. Atvažiuojame atrodytų į aklavietę – uždarą kempingą, bet išėję į žvalgybą grįžta su geromis žiniomis. Vieta yra tik reiks nusinešti daiktus patiems. Po 10 dienų tampymosi su kuprinėmis mums tai vieni juokai. Apsistojame nuostabiame pusiasalyje, kuris turi ir maudyklą, ir sausas vietas palapinėms, ir vaizdą į plaukiančius kruizinius laivus, o naktį džiugina krentančiomis žvaigždėmis. Kol budintys rūpinasi paskutine bendra vakariene, pasistatome palapines. Temsta. Keista, kad taip anksti. Norvegija išlepino su naktine prieblanda, tačiau po tiek naktų pagaliau pamatyti žvaigždes ir paukščių taką taip pat ne mažiau malonu. Tą naktį mačiau gal 4 krentančias žvaigždes. Tik norų sugalvoti nespėjau. Matyt todėl, kad tuo metu man visiškai nieko netrūko. Buvau tiesiog be galo laiminga…
2015-08-22, šeštadienis
Ryte susipakuojame palapines ir važiuojame į uostą, kur tiesiai ant asfalto, šalia mikriukų, verdame makaronus. Visi persivalgę sulaukiame kelto, o ten… STAIGMENA! Į bilietą įskaičiuoti pietūs ir vakarienė. Visi juokiamės balsu. Tobula „nekulinarinės“ kelionės pabaiga. Apsivalgome tiek, kad sunku net atsistoti. Plaukiame apie 9 valandas, tad spėjame ir televiziją pažiūrėt, ir pamiegot, ir nusimaudyt, ir kortom palošt – kiekvienam savos veiklos. Į Paldiski uostą Estijoje atplaukiame jau sutemus. Paskutinė naktis kelyje ilga, su intelektą lavinančiais žaidimais, muzika, ir miegu tik paryčiui.
2015-08-23, sekmadienis
Švintanti nauja diena pabaigė mūsų stebuklingą kelionę. Atsibučiuojame nestandartiškai išsibarstėliškai – pradedant Ukmergėje ir baigiant keliautojų išvežiojimu po visą Vilnių. Keista, bet nuotaika ne tokia, kaip po kitų kelionių. Namai ir patogumai džiugina, tačiau daug mažiau nei visada. Kūnas grįžo, o širdis liko ten.
Laura