Sabina Pranculienė
Keltąsa: 1 diena: Ignalina – Poviliškė – Ažušilė – Ažušilės piliakalnis – Būdakalnis (284.8 m v.j.l.) – Žvirbliškė – Palaukiškė – Vėlionys – Mažulionių piliakalnis – Mažulionys – Dalgėdos – Nevaišių viršukalvė (289.9 m v.j.l.) – Jakaviškiai – Lepšiai – Prof. Č. Kudabos viršukalvė ( 289.5 m v.j.l., dar neįteisinta) – Sadūniškė – Naujas Sklypas – Rubelninkai (~ 25 km).
2 diena: Rubelninkai – Maldanėnai – Dimbeliai – Barkuškė – Salelė – Gaspariškė – Stoniūnai – Gudeliai – Munčeliai – Darinė – Kačėniškės piliaklanis – Čiulėnai – Vaikūčiai – Gražuliai – Veličkos – Stūglių piliakalnis – Šventa (~ 23 km).
Dvi dienas po Ignalinos ir Švenčionių kraštą trepsėjo dvidešimt porų kojyčių, taikydami užkopti ant aukščiausių Švenčionių aukštumos viršukalvių. Švenčionių aukštuma yra Aukštaičių aukštumos tąsa, o ši – ilgiausio aukštumų ruožo Lietuvoje – Baltijos aukštumų dalis. Už ekspresyviai banguotą, daubotą, ežeringą ir kalvotą šio krašto reljefą reiktų dėkoti paskutiniam ledynmečiui. Turbūt, kiekviena viršukalvė galėtų papasakoti savo istoriją. O jų per dvi dienas aplankėme nemažai – tai ne tik aukščiausiai palypėję paviršiaus taškai, bet ir praeities liudininkai – piliakalniai. Žygiavome lydimi gamtos jėgų: prausiami dulksnojančio rudeninio lietaus ir glostomi vis dar kaitrios rugsėjo saulės. Kuprinėse ant nugarų nešėmės viską, ko gali prireikti kelyje. Ruduo, įjungęs aukščiausią pavarą, taškėsi ryškiausiomis spalvomis ir sukosi aplink skvarbiais vėjo gūsiais. Keltąsa daug kur brido bekele ar vos vos ženkliais miško keliukais, kuriuos kažkada, greičiausiai, suformavo traukiamų dvikinkių vežimų ratai, nubrėžę spindulius tarp artimiausių kaimų. Stebino pakely sutiktų sodybviečių akibrokštai: apleisti, išdužusiomis akimis ir perkreipta stogo kepure vėpsantys paliegėliai, besiglaudžiantys šalia senų apsamanojusių obelų sodų, o greta – naujos statybos jaukiai į gamtos prieglobstį įsikomponavę naujakuriai. Ir kokių tik vietovardžių nesama: vieni kėlė juoko pliūpsnius, kiti – vertė pasukti galvas ar net kurti šaradas čia ir dabar… Išraiškingas reljefas, tamsus miškų tolių ir melsvai žalsvų vandenų kontrastas, žaismingas gamtos spalvų šėlsmas ir permainingi orai leido pasijusti lyg būtume ištrūkę pasivaikščioti po rudenėjančius kalnus.
