Asta Simonaitienė
Sausio 7- ąją 5 valandą ryto Priespaudos aikštelėj trepsėjo 100 šąlančių kojyčių, nusprendusių pravėdinti galvas, numesti per šventes priaugtus kilogramus unikaliam mūsų gamtos kampely- Kuršių nerijoj. Ne veltui ir šis tradicinis žygis turi skambų pavadinimą- Skaidrumo, kuris organizuojamas pirmąją savaitgalį po švenčių ir sutiktų Naujųjų metų. Karantinas prieš tai buvo pakoregavęs planus, todėl šis žygis buvo po pertraukos ir labai laukiamas.
Kad labiau pamiltume autobusą, vairuotojas Romanas nusprendė, kad turime jo šiek tiek palaukti. Pamačius žydrąjį autobusą, įsukantį į Priespaudos aikštelę, visų veidus nušvietė šypsenos ir džiaugsmas. Elektrėnuose ir Kaune jis buvo užpildytas galutinai. Tada Vadas kvietė po vieną ant karštojo autobuso laiptelio ir bandė pristatyti arba provokuojančiais klausimais priversti savarankiškai tai padaryti. Jam tai tobulai sekėsi. Kiekvienas buvo apdovanotas žaviu medaus stiklainiuku.
Preiloj mus pasitiko Kuršių nerijos parko kultūrologė Renata. Begaliniu užsidegimu mums pasakojo apie šį unikalų gamtos kampelį. Jos meilė gamtai tiesiog spinduliavo akyse. Vakare tirtėjau nuo drėgno ir vėjuoto pajūrio klimato bei negalėjau atsistebėti, kaip jai nešalta. Be kepurės, be pirštinių. Šeštadienį ėjome pamariu, Jūros taku. Apsistojome dar dažais kvepiančioj Gamtos mokykloj, likusi grupės dalis viešbutuky. Gal oras šeštadienį stipriai ir nelepino, tačiau gamtos grožis ir Renatos pasakojimai stūmė jį į antrą planą.
Sekmadienis išaušo šiltesnis ir kelionė pajūriu nuo Pervalkos iki Juodkrantės buvo nuostabi. Kas mėgavosi ramybe, jūros didybe, kopų grožiu. Žiemiška gamta pajūry užburia ir abejingų nepalieka. Net saulutė buvo išlindusi su mumis pasisveikinti.
Lengvai pavargę, kupini įspūdžių, dardame namo, vėjelio pagairintais veidais, išpūstomis bereikalingomis mintimis. Buvo nuostabu.
