Asta Simonaitienė
Tradiciniai rudeniniai Slovakijos Tatrai.
Spalio 29- osios vakarą didelis autobusas su 59 keleiviais pajuda nuo Priespaudos aikštelės. Visi energingi, žvalūs, atviri naujoms patirtims ir įspūdžiams. Nei vienos laisvos vietos, kiek teko girdėti, net ne visi norintys pateko. Natūralu, kad visų nuotaika gera, nes laukia tik tyras kalnų oras, maloni draugija ir trumputis atokvėpis nuo darbų ir rūpesčių.
Degalinių lankymas neišvengiamas, bet tai irgi kelionės dalis, kuri leidžia pamatyti ne tik aplinkinius autobuso kaimynus, bet ir užmegzti naujas pažintis ar pabendrauti su išsiilgtais kelionių draugais. Ypatingai eilėje prie lankomiausios degalinės vietos.
Kelionės tikslą pasiekiame kitą dieną maždaug apie pietus. Įsikuriame kaip keliautojams pakankamai prabangioje Podbanske kurorto poilsiavietėje ir truputį atsikvėpę išeiname pasivaikščiojimui po vietines apylinkes. Magiška kalnų didybė, rudeniškos spalvos ir užburiantys vaizdai išvalo visas mintis. Sugrįžus laukia vakarienė, kurios metu pasveikinam Miglę su gimtadieniu, mažytis pasisėdėjimas ir nuovargis bent jau mane greitai nuveja į lovą.
Išaušusi nauja diena atneša ir naujus įspūdžius. Tikslas- Bystra viršukalnė ir grįžimas namo kitu takeliu, netrumpą laiką leidžiantis kalnų ketera, kuri skiria Slovakiją ir Lenkiją. Pasėdėjusi ant stulpelio pasijutau, kad vienu metu esu dvejose šalyse. Nemeluosiu, leidžiantis man buvo baisu. Ne kartą stačiau koją, ji slydo ir atrodė, kad tuoj nusiridensiu žemyn. Ačiū Remigijui, kad savo pagalba neleido įsisiūbuoti mano fantazijai. Grįžome jau visai sutemus, pavargę, bet laimingi. Įveikta beveik 20 km, kuriuos nuėjus, norisi savimi didžiuotis. Kalnai, turbūt, nepalieka abejingų. Apsilankius kartą norisi grįžti ir grįžti. Tai buvo paskutinė diena, kai oficialiai galima ten lankytis. Žiemos ir pavasario sezonui juos palieka tikriesiems jų savininkams – florai ir faunai. Žmogus juose tik svečias. Ir normalu, kad negali svečiuotis kada tik panorėjęs.
Po vakarienės laukia pirtelė ir nuostabus trijų gitaros virtuozų koncertas. Gaila, kad mane vėl įveikė nuovargis, bet stipresnieji turėjo fantastinį vakarą. Mačiau iš video.
Sekmadienio rytas kiekvienam aušo savu tempu. Kas bėgo dar į Krivan kalną, kas ramiai išsimiegojo ir Štrbske Pleso pasiekė savarankiškai. Aš pasirinkau eiti su grupe iki miestuko. Truputį nuo vakarykščio pasivaikščiojimo gėlė kojas, bet buvo stiprus noras išnaudoti kiekvieną akimirką. Į žingsnių skaitliuką vėl nemažai įkrito. Mano programėlė rodė 18 km.
Štrbske Pleso laukė užsitarnautas poilsis kavinukėje, nedidukė miestelio parduotuvėlė ir ilgas kelias namo, kuris šįkart pasirodė gerokai trumpesnis nei į priekį. Ypatingai po dvyliktos, kai autobusą užliejo kolektyvinė miegelio atmosfera. Kai nebereikėjo net degalinių.
Ačiū Daliui, šauniems vairuotojams Tomui ir Stasiukui, linksmiesiems mūsų namelio gyventojams ir visiems kelionių draugams. Tiek seniesiems, tiek naujai sutiktiems. Meilė kalnams suvienija, atneša ramybės, džiugesio ir daug harmonijos. Iki kitų kartų.
