Urtė Ulevičiūtė
- Ką mes darom?
- Kertam Kampą!
Tai buvo šūkis, lydėjęs mus pirmojo šių mokslo metų žygio metu. Ilgai laukę, kol prabėgs kelios mokslų savaitės iki šio žygio, keliautojai jau sėdėjo autobuse nekantraudami, kas jų laukia šį kartą. Kaip ir kasmet, pirmasis žygis vyko tradicinėje vietoje – Kertam Kampą keliautojų namuose Guntauninkų kaime Ignalinos rajone.
Jau kelionės pradžioje patyrėme netikėtumų – teko keisti autobusą. Bet viskas baigėsi gerai, kelionę tęsėme kitu autobusu ir galiausiai nuvykome į vietą, nors jau buvome pradėję nerimauti, ar žygis tikrai įvyks ir ar neteks keliauti namo taip ir neatidarius sezono.
Atvykę pasistatėme savo tos nakties namus – palapines, jose palikome kuprines ir išžygiavome.
Žygis prasidėjo puikiai: geras oras, puiki kompanija – ko daugiau dar galima norėti? Smagu buvo matyti tiek naujus, dar nepatyrusius Pranculio žygių dvasios, pirmokėlius, tiek ir tuos, kurie, pradėję žygiuoti praeitais metais ar dar seniau, taip ir „nebegalėjo sustoti“. Juk tikra tiesa – kartą patyręs žygių žavesį, nebegali ir tikrai nenori sustoti.
Žygiavome miškais miškeliais, takais takeliais, praeidami daugybę I-ojo pasaulinio karo vokiečių bunkerių. Įdomu buvo po juos pasižvalgyti ir išgirsti įvairiausių istorijų (Pranculio žinių bagažas tikrai milžiniškas!).
Atėjus pietų metui susikūrėme laužą ir pietavome miško apsuptyje. Pietų meniu – ant laužo keptos dešrelės ir zefyrai (ar galėtų būti geresni pietūs miške?).
Po pietų prasidėjo išbandymai. Pirmasis jų – pelkės. Oi, klampojome mes per jas ir brovėmės per brūzgynus. Ar sunku buvo – šiek tiek, o ar smagu – žinoma! Juk „kuo blogiau, tuo geriau“ – tai dar viena frazė, kuri mus lydi Pranculio žygiuose. Nors, gerai pagalvojus, nebuvo ten taip jau blogai – juk atėję į žygį ir norime išbandymų, o ne lengvo pasivaikščiojimo miško takeliu.
Pelkės pelkėmis, bet po jų mūsų laukė dar vienas netikėtumas. Ėjome, ėjome per mūsų ūgio šabakštynus ir staiga aplink galvas pradėjo kažkas dūgzti – ogi širšės! Ne visiems pasisekė likti „nepabučiuotiems“, bet ką jau darysi. Ar skaudėjo – taip, bet tai vis tiek nesumažino žygio žavesio, o tik parodė, kad turime būti viskam pasiruošę, ir pridavė „cinkelio“.
Iš brūzgynų pagaliau grįžome į civilizaciją – apsilankėme kaime, kuriame visi namai po karo atstatyti, išsaugota autentika. Ten, beje, ir šulinį radome – taip gera buvo atsigerti šalto vandens po ilgos karštos dienos.
Paskutiniąją žygio atkarpą ėjome žvyrkeliu saulei leidžiantis, pavargę po įspūdingos dienos, bet labai patenkinti.
Grįžus mūsų laukė vakaro malonumai: turistinė košė, kubilas, dainos prie laužo ir saldus miegas…
Išaušo kitos dienos rytas. Vietoje žadintuvų mus kėlė gaidžiai. Ryte apėmė toks laimės jausmas – saulė šviečia, aplinkui – rūkas, o mes sėdime, geriame arbatą ir kalbamės su bendražygiais įdomiausiomis temomis. Ech, tai buvo taip nuostabu…
Papusryčiavę susidėjome daiktus ir pasiruošėme žygiui, bet prieš tai – talka. Krovėme malkas, nes juk reikia prisidėti ir prie būsimų kitų keliautojų gerovės.
Na, o kai darbas padarytas, pirmyn į dar vieną nuotykį! Oras mus lepino, gal net per daug – buvo karšta, pavėsyje eiti buvo geriau, tad vos išėję į atvirą vietą pradėdavome ieškoti, kada vėl lįsime į miškelį. Jeigu pirmąją dieną išbandėme šlapias pelkes, tai antrąją – sausus, saulės išdžiovintus laukus.
Laikas bėgo, jėgos seko, vandens lygis gertuvėse vis mažėjo, bet nuotaika siekė aukštumas!
Žygį baigėme kaimelyje, o tiksliau – mažytėje parduotuvėlėje. Turbūt niekada nevalgiau skanesnių ledų nei tądien! Po ilgo ir labai karšto žygio tai buvo geriausia pabaiga – ledai ir šaltas vanduo.
Susirinkome į pagrindinę miesto aikštutę baigiamajam Pranculio žodžiui. Aišku, buvo būtina patikrinti ir Walk15, kur per tą savaitgalį neblogai pasistūmėjome į viršų.
Deja, viskas turi pabaigą. Atsisveikinę su Pranculiu sulipome į autobusą. Jėgų jau buvo likę nedaug, bet atsirado tokių, kurie gitara grojo paskutiniąsias dainas, vainikavusias pirmąjį šių mokslo metų žygį. Autobusui sustojus prie MBG, susirinkome daiktus, atsisveikinome iki kito žygio ir išskubėjome namo ruoštis naujos savaitės pamokoms.
Taip ir praėjo pirmasis Kertam Kampą sezono žygis su daug juoko, nuotykių, išbandymų bei, žinoma, pačiais šauniausiais bendrakeleiviais. Šypsena ir laimė po žygio lydėjo dar ne vieną dieną, o prisiminimai liks visam laikui!
